Labai norėtųsi, kad dauguma merginų pagaliau pažiūrėtų į save iš šalies ir pradėtų keistis

Tiesiog aš nuostabiausia! Anaiptol ne kiekviena išdrįstų šitaip apie save pasakyti. O ką? Visiškai nekeista. Moterys retai save myli besąlygiška meile. Tačiau tai galima pakeisti.

Kaip gera – švytruoti šaligatviu nauja suknele ir gaudyti susižavėjusius žvilgsnius. Kaip nuostabu – po dviejų savaičių atostogų spoksoti į savo įdegusį, pasitempusį kūną veidrodyje ir markstytis iš pasitenkinimo: Ak, mmm, liuks! Kaip smagu – išeiti iš grožio salono su nauja šukuosena ir pajusti tą švytėjimo, gaivos būseną – Aš nuostabi!


Supranti? Reikia mokėti žavėtis savimi. Visa jėga. Nesikuklinant, neprisimenant nieko nemalonaus, nepanikuojant: Ar jie mato, kad priaugau tris nereikalingus kilogramus?! Ai, dzin, nors ir dešimt.


Baisi, negailestinga tiesa yra ta, kad moterys nemoka savimi gėrėtis. Ypač mūsų krašte. Kartais jos sau tik patinka ar panašiai. Nors kaip – patinka? Štai laukia malonus renginys: manikiūras ir pedikiūras – čiki, galva ištrinkta, šukuosena sudėliota, visi kiti kūno plaukai pašalinti. Sijonas ir palaidinė nauji, po jais – formuojamosios kelnaitės, push-up liemenėlė, korsetas. O makiažas koks! Mažų mažiausiai iš “Sekso ir miesto”. Va tada, dar praskiedusi atvaizdą veidrodyje kvepalų debesėliu, moteris sau patiks.


Na, tebepatiks ji sau ir kiek vėliau, po trijų, nesigilinkime ko, taurių. Tačiau naktį ar paryčiais, grįžusi namo, įsistebeilys į nutekėjusį tušą ar nutrintą lūpdažį ir sunkiai atsidus. Jau šią minutę, grandydama nuo savęs makiažą, ruošis stipriai nepatikti sau rytą.


O po poros dienų, išgirdusi komplimentą, nervingai sukrizens: Ką tu! Nespėjau nė normaliai susišukuoti. Pažiūrėk va – nagų lakas nusilupęs, suknelė pirkta prieš milijoną metų... Viskas kaip visada. Gyvenimas teka sena vaga.


Ne, aš nesakau, kad vyrai savimi tik grožisi, tik gėrisi savo nuostabybiškumu. Tačiau jei kalbėtume apie neapykantą sau, jie – mėgėjai, o moterys – kietos profesionalės. Mes niekada nebūname savimi patenkintos. Mums vis maža.

Viena vertus, galima kaltinti kultūrą. Kol moterims nebuvo galima siekti mokslų, kas joms likdavo? Tik rūpintis savimi ir nekęsti varžovių. Kai atsirado reklama ir socialinė žiniasklaida, visą laiką prieš akis mirksi priminimas: ei, pažiūrėk, tu stora ir sena. O čia dar vien gera linkinčios mamelės mesteli į laužą bombą: Kas tave tokią ims? Pažiūrėk, kaip išsipūtei! Kokia čia šukuosena? O suknelė?!


Mūsų kraštuose nepriimta eiti iš proto demonstruojant meilę vaikams – skirtingai nei Pietų Europoje. Štai, pavyzdžiui, Italijoje jie dievinami, nė akimirkos nenustojama jais žavėtis. Išeina mažylis į lauką – ir iškart būrys, gal 20 žmonių, kad suklegės: Ak, koks gražus, koks protingas, koks nuostabus vaikas!


O aš ką iš močiutės girdėdavau? Sliekas su skafandru, Žirafa, Kartis. Jei ne tėtis, kuris mane laikė pačia nuostabiausia ir gražiausia visame pasaulyje, nežinau, gal kurią akimirką būtų šovusi mintis sau ką nors pasidaryti.

Kartą mano akivaizdoje ant draugės jos mama užstaugė: Aštuoni?! Idiotė! Vežimėlius prie maksimos stumdysi! Durnė! Ne kokia asociali mama, normalus žmogus, turintis gerą darbą. Anksčiau ji man atrodė miela ir vaišinga. Nežinojau, kad taip būna, kad savo vaikui galima sakyti tokius baisius dalykus. Jei man pradėdavo nesisekti, tėtis samdydavo korepetitorių. Tylėdamas. Tačiau kad jis kada nors būtų suabejojęs mano protiniais gebėjimais! Negaliu to nė įsivaizduoti.


O su kokiu pasibjaurėjimu kita protinga moteris kalbėjo apie savo dukrą: Aš jai aiškinu, kad reikia sublogti, kad mergaitei negražu būti tokiai storai. Bet jai – nors kuolą ant galvos tašyk! Kam gi jį tašyti – mergaitė tiesiog gina savo erdvę. Tačiau ačiū – jau žino, kad net jos mama ją laiko baidykle.


Stora ar buka – jokio skirtumo, ką tau sako. Visais panašiais atvejais stipriai žalojama tavo asmenybė. Su tokia našta sunku įžengti į suaugusiųjų pasaulį pasitikint savo jėgomis. Kaskart žvelgdama į veidrodį prisiminsi piktus artimųjų, juolab tėvų, žodžius. Tačiau mes – juk ne tėvų klonai. Taip, lyg ir jų dalis, jų kūnas ir kraujas, bet vis dėlto visiškai kitokios asmenybės – mus graužia savos problemos, savi kompleksai, mūsų savitas požiūris.


Svarbu kuo greičiau suvokti savo santykį su savo ego. Užlopyti, užglaistyti, nugludinti visus trūkumus. Ir daugiau niekada niekada neleisti sau nė sekundės suabejoti, ar išties esi nuostabi.


Negražių nebūna. Man gražus – tai ne idealus nuo gimimo ar Charlize Theron, o tas, kuris tapo toks, koks norėjo būti.

Dažnai matau žmonių, kurie tarsi sąmoningai save bjauroja: plaukai nesutvarkyti, veidas – apleistas, drabužiai – bet kokie. Iš karto aišku: kaip žmogus jaučiasi, taip ir atrodo. Daugelis ir elgiasi taip, tarsi iš anksto būtų pasmerkti patirti nesėkmę. Aplink tiek daug simpatingų moterų, kurios spraudžiasi į kampą, gūžiasi prie stalelio kavinėje, žvelgia užspeisto žvėrelio akimis. Ir visą laiką skundžiasi: Vyrai – kiaulės! Tas nepaskambino, anas į kiną nepakvietė... Tikrai, tokios nuotaikos – tik į laidotuves eiti.


Pajusk... niežulį. Kūno šauksmą. Štai kur esmė. Svarbiausia – ne grožis ar svoris, o seksualumas ir mokėjimas džiaugtis gyvenimu. Vyrai dingsta? O tu moki su jais bendrauti nenutaisiusi nustebusio veido (lyg klausdama “Jūs čia rimtai man sakote?”)? Bandei į nuogą vyrą nežiūrėti su tokiu siaubu, lyg jam tarp kojų kabėtų pneumatinis grąžtas? Ir tuo pat metu mėginai negalvoti, kiek gelbėjimosi ratų tau ant šonų?


Net jei dėvėtum 50-o dydžio drabužius, įsivaizduok, kad esi prašmatni moteris, ne asfaltą savo žingsniais drebinanti, o tarsi oru plaukianti. Tu – ne pilvūzė su kirkšnyse įaugusiais gyvaplaukiais. Tu – deivė, dvelkianti aistra ir savo kūnu žadanti rojų Žemėje.


Mes – tai mūsų vaizduotė. Mes – iliuzija, kurią patys kitiems įperšame. Mes – tai mūsų pačių mitas, pasakos, kuriose atgyja drąsiausios ir nuostabiausios svajos. Marlene Dietrich, Marilyn Monroe, Tilda Swinton, Helen Mirren, kitos žavėjimosi ikonos – visos jos yra savo pačių sukurtos ir įkūnytos istorijos. Jei šias moteris nupraustume ir nusiųstume į nusmurgusią valgyklą, niekas nesuprastų, kokios jos žavios.


Tad tapk pati sau Tolkienu – įsivaizduok save tokią, kokia nori būti, ir sukurk iš savęs svajonę. Tu – pati sau princesė. Žaisk gyvenimą ir save pačią, puošk ir mylėk it mylimą lėlę Barbę. Žavėkis, mėgaukis, nes būti savimi – tai būti savo pačios kūrybos legenda, būti būtent tokiai, kokią save sugalvojai. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis