Maniau, kad noriu vaikų, bet ne dabar. Štai kas nutiko, kai pamačiau, kad nėštumo testas teigiamas

(2)

„Mano mamos manymu, tu laukiesi.“ – „Ką?!“ – beveik paspringau vynu.

Susitikau restorane su savo dviem geriausiomis draugėmis atšvęsti mano kelionių po Europą pabaigos. Man 31-i, esu laisvai samdoma kūrybininkė. Pastarąjį pusmetį keliavau po Europą, apsistodama tai šen, tai ten, mėgaudamasi vietos gyvenimu ir vienos nakties nuotykiais su vaikinais. Pastaruosius porą mėnesių praleidau Dubline, nes gavau čia galimybę kurį laiką padirbėti. Dabar pagaliau grįžau namo nusprendusi, kad jau metas sėsliai įsikurti ir nutarti, ką veiksiu toliau.


Viskas būtų buvę puiku, tačiau pastarąsias kelias savaites jaučiausi siaubingai. Ištisas dienas mane tai pykindavo, tai krėsdavo drebulys kaip peršalusią, tai imdavo trūkti oro. Labiausiai erzino, kad kiekvienas požymis, kurį įvesdavau į gūglą, kaip vieną iš galimų diagnozių išmesdavo nėštumą. Mano draugė Elžbieta apie mano negalavimus papasakojo mamai. Turbūt ji, kaip ir aš, gūglino tokius pat požymius, jei padarė identišką išvadą.


Vakarui įsibėgėjus pradėjome juoktis iš visko, kas man patinka – spontaniškų kelionių, atsitiktinių tinderio partnerių, – ir kas būtų visiškai nebeįmanoma, jei staiga tapčiau vieniša mama. Garsiai juokiausi, tačiau mintys mane vis nešė į vieną ketvirtadienio vakarą Dubline. Tai įvyko prieš kelias savaites. Bare susipažinau su simpatingu tatuiruotu vaikinu. Išgėrusi vos vieną taurę vyno, pasikviečiau jį į savo namus. Mes nesisaugojome, nes mano kontraceptinių tablečių atsargos jau buvo išsekusios. Tačiau aš buvau rami – juk po to išgėriau kito ryto tabletę. Vaikino, beje, daugiau nei mačiau, nei girdėjau.


Grįžusi namo susipakavau daiktus ir trims dienoms išlėkiau prie jūros. Tarp pykinimo priepuolių skaičiau knygas apie motinystę ir negalėjimą turėti vaikų, žiūrėjau filmus, kurių siužetas – netikėtas pastojimas. Vis dar nepirkau nėštumo testo. Prieš akis į akį susidurdama su faktu, norėjau suprasti, ką apskritai jaučiu. Taip, vieną dieną norėjau būti mama. Ne, mano finansinė padėtis tikrai nėra gera. Ne, aš nesu užmezgusi rimtų santykių. Prieš ketverius metus, kai man jau buvo kilęs toks pat pasirinkimo klausimas, kaip tik pastarieji du dalykai lėmė apsisprendimą.


Kai man buvo 27-eri, aš pasidariau abortą. Ironiška, tačiau tuo metu mano gyvenimas, palyginti su dabartiniu, buvo kur kas stabilesnis. Aš nuomojausi puikų butą. Gerai uždirbau. Puikiai pažinojau vyrą, nuo kurio pastojau. Tačiau tuo metu kovojau su savo vidiniais demonais: depresija ir mirtina mamos liga. Su tuo žmogumi, nuo kurio tada pastojau, mus siejo vienintelis bendras dalykas: savo problemas sėkmingai skandindavome alkoholyje. Tada po aborto jutau tik palengvėjimą. Praėjus aštuoniems mėnesiams, mirė mama. Stovėjau tada prie jos lovos ir džiaugiausi, kad esu viena, ne su kūdikiu ant rankų.


Tačiau šį kartą, nežinau kodėl, mano sprendimas buvo kitoks. Gal įtakos turėjo tai, kad išmokau gyventi nežinomybėje. Ji manęs jau taip nebegąsdino. O gal taip įvyko dėl to, kad, praleidusi nemažai laiko su trimis linksmintis mėgstančiais dvidešimtmečiais airiais, supratau galinti ilgai nemiegoti ir susitvarkyti su žmonėmis, kurie tai verkia, tai vemia. Kai pagaliau nusipirkau nėštumo testą ir išvydau dvi rausvas juosteles, žinojau: gimdysiu.


Išsinuomojau jaukų butuką šalia darželio. Susitikau su buvusiais kolegomis ir pasirūpinau, kad turėčiau nuolatinių užsakymų. Pamažu pranešiau draugams, kad laukiuosi. Kai pasakiau tai savo 78 metų tėčiui, jį ištiko ekstazė. Jis gavo naują pramogą – siūlyti man galimus vaiko vardus. Visi demonstravo paramą, o aš, išgirdusi žodžius drąsi ir įkvepianti, kaskart susigūždavau. Imdavau teisintis ir pasakoti, kad nieko nebūtų buvę, jei ne koją pakišusi kito ryto tabletė, ir kad iš tiesų neturėjau jokios nuovokos, ką darau.


Ėjo dvidešimta nėštumo savaitė, kai sužinojau, kad laukiuosi mergaitės. Ta proga nusilakavau nagus rožine spalva. Sėdėjau pas manikiūrininkę ir mąsčiau, ar galėsiu sau leisti ir šį mažą malonumą, kai tapsiu mama. Pilvui augant kiekviena mano patirtis tarsi įgydavo melancholišką potekstę. Kelionė prie jūros tapo paskutinė, kai keliavau viena. Verslo pietūs – paskutiniai, kai galėjau visiškai susitelkti vien į darbą. Be abejo, aš pažinojau mamų, kurios ir dirbo, ir lakstė į pasimatymus, ir leisdavo laiką su draugais, tačiau aš juk visada buvau tokia nepriklausoma! Negalėjau įsivaizduoti, kad nuo šiol visiems laikams būsiu aš plius vienas.


Kai likus savaitei iki gimdymo termino nubėgo vandenys, pirmiausia pajutau susierzinimą, kad negalėsiu dar padirbėti savaitgalį. Čiupau nešiojamąjį kompiuterį ir autobusu nuvažiavau į ligoninę. Čia laukdama gydytojo verdikto mėginau baigti straipsnį. Sustojau tik tada, kai įėjęs gydytojas pasakė, kad mano gimdymo eiga per lėta, rekomenduotina atlikti cezarį. Tik tada išsiunčiau žinutes draugėms, kad gimdau. Laimė, jos spėjo atvažiuoti į ligoninę prieš pat operaciją.

Dabar turiu dukrytę, kuri be paliovos juokiasi. Kartais valandą žiūriu į ją miegančią, nepaisydama vis ilgėjančio darbų sąrašo.


Darbus atlieku, kol dukrelė miega. Juokauju, kad jos socialinis gyvenimas dar intensyvesnis, nei buvo mano. Trečiadieniais su ja traukiu sportuoti. Ketvirtadieniais einame vakaroti su mano draugėmis. Mano gyvenimas iš esmės yra nuostabus – toks, kokio nebūčiau tikėjusis savo vienišavimo dienomis, ypač tuo periodu, kai kankinausi bandydama priimti lemtingąjį sprendimą.


Sunku pripažinti kitus, ne tokius nuostabius jausmus. Jau metus nesimylėjau. Ir jaučiuosi labai bloga mama, kai pradedu apie tai galvoti. Atsisakiau naujienlaiškių apie paskutinės minutės keliones. Tik gnybtelėja širdį išgirdus apie draugių šėliones savaitgaliais ar laimėjimus darbe. Tokiais momentais stengiuosi susitelkti į tai, kas yra šiuo metu: į faktą, kad mano visos egzistencijos prasmė yra dukra. Tačiau suprantu, kad aš jos visatos centru visada nebūsiu. Kai galvoju apie savo patirtį, dėl kurios aš esu – bėgimą iš pamokų paauglystėje, praleistas paskaitas universitete, blaškymąsi po pasaulį, – suvokiu, kad mano mamos visame tame nebuvo. Noriu, kad ir mano dukra galėtų tai patirti.


Tikiuosi, kada nors, kai ji pati pastos, lygiai taip pat ilgėsis to didelio, chaotiško, visaverčio gyvenimo, kurį gyveno. Noriu, kad ji žinotų: tu gali ilgėtis savo seno gyvenimo ir drauge mylėti naująjį. Ir tu netampi blogesnė mama ar asmenybė, jei tai pripažįsti. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis