Gyvenimas anoreksijos gniaužtuose: baisu prisiminti, kaip atrodžiau – skeletas su trimis plaukais ant galvos

Šiandien Julija* bando suprasti, kodėl pasmerkė save nuolatiniam alkiui. Nepasitikėjo savimi, nemylėjo savęs, o gal pernelyg jautriai reagavo į aplinkinių nuomonę? Dailios figūros mergina gyveno mažame miestelyje, buvo geriausia mokinė mokykloje, nuolat apsupta būrio draugų, jai simpatizavo ne vienas vaikinas. Deja, po kelerių metų iš jos liko tik šešėlis.

Būdama šešiolikos įsimylėjau bendraklasio pusbrolį, mergininką, kuris niekada nebuvo užmezgęs rimtų santykių. Tačiau tai – dar ne didžiausias trūkumas: vaikinas buvo ir beprotiškai pavydus. Jis net nenorėjo, kad eičiau į savo šimtadienį. Žinoma, ėjau, smagiai pašvenčiau. Mano pavyduoliui tai labai nepatiko, rėkė, šaukė nepakęsiąs neištikimybės. Betgi jos nebuvo! Deja, mano pasiteisinimai atsimušė tarsi žirniai į sieną.


Vaikinas įsiutęs stvėrė mane ir ėmė prievartauti. Lyg tyčia namie buvome vieni, mano šauksmų niekas negirdėjo. Jis atliko savo darbą ir išėjo, aš užsidariusi vonioje ilgai raudojau, galop susitvardžiau – juk negalėjau tėvams išsiduoti. Kitą dieną vaikinas susivokė, ką padaręs, verkė, maldavo atleidimo. Bendravome toliau, bet aš atšalau, susitikdavau nenorom. Netrukus jo vietą užėmė kitas žmogus, kelerius metus rodęs man dėmesį.


Priekabi meilė


Tikėjausi, kad naujasis vaikinas nešykštės man dėmesio ir bus supratingesnis. Jis išties buvo dėmesingas, lepino gėlėmis ir dovanomis, tačiau buvo toks pat pavydus kaip ir pirmasis.


Aš įstojau studijuoti sostinėje, vaikinas liko gyventi su tėvais kitame mieste. Kiekvienas mano studentiškas vakarėlis jam keldavo aklo pavydo priepuolius. Studijas derinau su darbu biure, tad tekdavo pavakaroti ir su kolegomis. Po tų pasisėdėjimų jis kelias dienas man neskambindavo, neatsakinėjo į mano skambučius. Apskritai spyriojosi, nenorėjo manęs aplankyti. Tačiau Naujųjų išvakarėse iškėlęs tradicinę pavydo sceną dėl mano sprendimo šventes praleisti sostinėje, sausio pirmąją pagaliau pas mane pasirodė.


Išvažiavome į miestą, nuėjome į kavinę. Užsisakiau pavalgyti. Kai valgį atnešė, jis metė: „Mergos, kaip jūs galit tiek valgyt? Baisu!“ Tie žodžiai smigo tiesiai man į širdį – dirbau sėdimą darbą, tad buvau priaugusi svorio: būdama 168 centimetrų ūgio svėriau 54 kilogramus. O dar draugė buvo neseniai leptelėjusi, kad tapau labai moteriškų formų... Šiandien suvokiu: aplinkinių nuomonė man visada buvo itin svarbi, todėl perdėtai reaguodavau į pastabas.


Vienuoliktoje klasėje kūno kultūros mokytojas, mėgęs pašiepti papilnėjusias merginas, metė man, kad ir aš priaugusi svorio. Po to kelis mėnesius skubėdavau išsivemti, jei tik nuspręsdavau padauginusi saldumynų. Dvyliktoje klasėje aprimau, antsvorio baubas nuslopo, deja, mylimojo replika jį atgaivino – dar tą patį vakarą sau tvirtai pasižadėjau: badausiu.


Beprotiška bado karuselė


Nuo sausio 2-osios prasidėjo juodasis mano gyvenimo periodas. Rytą suvalgydavau indelį jogurto, išgerdavau kavos ir eidavau į darbą arba paskaitas. Pietų vengdavau, vakarienės – taip pat. Su manimi gyvenusi draugė ėmė bambėti, kad virstu anoreksike. Tikindavau nenorinti valgyti iš nuovargio. Jei ką nors draugės akivaizdoje įsimesdavau į skrandį, pirma proga bėgdavau išsivemti.


Po kelių mėnesių draugė nutarė gyventi atskirai. Visą savaitę šventėme kraustymąsi – vakarais grįžusios namo gurkšnodavome šampano. Aš atsisakiau vienintelio indelio jogurto. Darbe nuolat gėriau vandenį, kad apgaučiau skrandį. Po kelių dienų svėriau 42 kg. Tačiau nė nenumaniau, kur įklimpau.


Svoris tirpo, mylimasis manęs nestabdė, tik murmėjo: „Kaulai man nelabai patinka“. Tačiau man jo nuomonė neberūpėjo. Mane apsėdo lieknėjimo manija. Nekreipiau dėmesio į apkalbas darbe, į patarimus gydytis. Viršininkė neapsikentusi išsikvietė ir įsakė eiti atostogų, prisiauginti svorio. „Arba atleisiu“, – pagąsdino. Išėjau, tačiau į gydytojus kreiptis bijojau. Nukulniavau į sporto klubą. Treneris pažiūrėjo į mane ir, viską supratęs, pažadėjo padaryti iš manęs žmogų. Nežinau kodėl, bet klausiau jo, po truputį mokiausi valgyti. Deja, svoris ir toliau krito. Svėriau 32 kilogramus.

Nusivylusi rezultatais, spjoviau į sportą ir išvažiavau į Palangą. Praeiviai badė pirštais, vadino kaulų rinkiniu, ligone. Būtent šiame mieste suvokiau, kokie žiaurūs gali būti žmonės.


Vieną rytą apsirengiau ir nuėjau į kavinę pusryčiauti. Daugiau kaip pusmetį badavusi. Taip pat elgiausi per pietus ir vakare. Aš valgiau! Ir tuo džiaugiausi. Deja, grįžau namo, į kaimą, ir pasaka baigėsi: mamos maistas kėlė baimę, vėl nustojau valgyti. Mylimasis neištvėręs nuvežė pas savo giminaitę gydytoją, ta išrašė vaistų. Jie akivaizdžiai man netiko – tris dienas juos pavartojusi, nieko nebenorėjau.


Vasaros pabaigoje atostogos baigėsi, grįžau į darbą. Nuotaika buvo puiki, ryžausi papietauti – ir užsikabinau: pradėjau eiti valgyti kasdien. Prabėgo pusmetis. Kilo naujų problemų – darbe pridariau klaidų, vėl teko eiti priverstinių atostogų.


Namų virtuvės baimė


Suvokiau, kad privalau skubiai susiimti, bet tai padaryti sekėsi sunkiai. Užsirašiau į privačią kliniką. Perėjau visus įmanomus gydytojus, visi kaip susitarę kartojo: reikia kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą. Aš nenorėjau tuo tikėti. Vienas medikas iškvietė greitąją, bet sugebėjau pabėgti.


Užsispyriau savarankiškai prisiauginti kilogramų. Gyvenau draskoma nuolatinio nerimo. Išeidavau pietauti ir klaidžiodavau po miestą iki vakarienės. Pavalgiusi grįždavau namo tik pernakvoti. Gyvenau viena, draugas rodė vis mažiau dėmesio, draugės neskambindavo, nors visos žinojo, kas man darosi.


Kartą bepėdinančią namo mane užpuolė du vaikinai. Partrenkė ant žemės, spardė, atėmė rankinę, likau basa. Laimė, mobilųjį buvau paslėpusi, tad išsikviečiau policiją, nuvykusi į komisariatą parašiau pareiškimą. Iki vidurnakčio užtrukau. Iki namų – keturi kilometrai, kaip reikės grįžti, pinigų juk neturiu? Policininkai tik ranka numojo: eik pėsčia. Ir išsliūkinau verkdama.


Tą akimirką gyvenimas atrodė toks juodas. Grįžusi namo išsitraukiau šalikėlį, nuėjau į dušą ir ėmiau rišti kilpą. Nieko nebereikėjo. Staiga prieš akis iškilo tėčio veidas: juk negaliu su tėvais taip pasielgti... Nusiprausiau, grįžau į kambarį, susiieškojau kitą rankinę, susidėjau likusius pinigus ir kitą rytą vėl išėjau į gyvenimą.


Draugas, sužinojęs, kad buvau apiplėšta, tik rėkė, ko naktimis slankioju, nebūnu namuose. Argi jis būtų galėjęs suvokti, kad aš noriu priaugti svorio, bet bijau valgyti namie... Čia aš kimšdavau viską iš eilės: galėdavau suvalgyti kalną riešutų, ledų, saldumynų – viską šluote šluodavau. Kartais net užmigdavau bevalgydama. Dėl to ir stengiausi valgyti viešoje vietoje, porcijomis. Namie maisto pakakdavo tik pusryčiams.


Praėjo dar pusmetis, tapau panaši į žmogų, grįžau į darbą. Tačiau po trijų dienų viršininkė pareiškė, kad be reikalo stengiausi: esu nebereikalinga. Ji priminė ankstesnes mano padarytas klaidas. „Tai liga visam gyvenimui, negaliu tokio žmogaus laikyti“, – galop rėžė šviesiai tiesiai.


Sveikiems žmonėms tai sunku suprasti: sergant anoreksija kiekvienas skausmingesnis išgyvenimas turi įtakos apetitui. O čia dar vaikinas atvažiavo, susiginčijome. Jis trenkė durimis, sviedęs, ko čia jaudinuos – jau esu pakankamai įmitusi. Tik tiek ir reikėjo, kad vėl nustočiau valgiusi. Svoris kaipmat sumažėjo nuo 52 iki 44 kg, bet susikaupiau ir nuėjau pas gydytoją. Skyrė antidepresantų. Pusę metų gyvenau kaip zombis, nuolat miegodavau, negalėjau nieko daryti. Su draugu bendravome mažai. Baigusi gydymo kursą nustojau vaikščioti į kavines, ėmiau ruoštis valgį pati. Bandžiau susirasti darbą, nepavyko. Teko grįžti pas tėvus. Draugas padėjo išsikraustyti iš Vilniaus, ir dingo. Po savaitės jo feisbuko profilyje pamačiau merginą sužadėtinės statusu. Nesakiau nieko. Tiesiog neturėjau jėgų.


Nereikia savęs spausti


Dabar gyvenu su tėvais. Neturiu draugų, čia tuščia. Bet puoselėju viltį, kad viskas pasikeis, grįšiu į magistrantūrą. Gebu kovoti su liga. Ji įveikiama. Viskas įveikiama. Reikia tik stiprybės ir begalinės valios. Kartais užklysta mintis, kaip buvo gerai nevalgyti. Bet pakanka prisiminti, kaip atrodžiau: baisu – skeletas su trimis plaukais ant galvos, raukšlių išvagotu veidu. Kabinuosi į gyvenimą, džiaugiuosi tuo, ką turiu. Internetu bendrauju su daugybe merginų, kamuojamų valgymo sutrikimų. Kelioms jų – po 14 metų, jos nesuvokia, ką daro. Laikosi dietų, skaičiuoja kalorijas, ignoruoja bet kokius bandymus jas paprotinti, tikina, jog nenori suaugusios būti storos. Puoselėju svajonę susirasti tokį darbą, kad galėčiau padėti valgymo sutrikimais sergančioms merginoms.


Su eksu visiškai nebendrauju, nė neįdomu, kaip jam sekasi. Nejaučiu nei pykčio, nei neapykantos, buvo juk ir gražių akimirkų, jas ir stengiuosi prisiminti. Svarbiausia, kad supratau gyvenimo prasmę: negalima žaisti su savimi, reikia save mylėti, priešingu atveju gali prarasti tai, kas brangiausia – sveikatą, artimuosius, darbą, studijas. Gyvename tik kartą, privalu vertinti tai, ką turi, užuot spaudus save ir siekus neįmanoma.


* Merginos vardas pakeistas

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis