Gyvenimas su vaikinu, priklausomu nuo alkoholio: gelbėti žmogų ar leisti gelbėtis pačiam

Gelbėti žmogų ar leisti gelbėtis pačiam – su šia dilema visi esame susidūrę ne kartą. Kaip elgtis, kad tikrai padėtum kitam? Tiesą atskleidžia su mylimojo silpnybėmis kovojusi Ina*.

„Buvau ką tik išsiskyrusi su vaikinu. Mirtinai įgriso jo beribė savimeilė. Ir tada mano geriausia draugė pranešė apie savo vestuves. Privalėjau būti vyriausioji pamergė. Prasidėjo intensyvios ir labai nesėkmingos vyriausiojo pabrolio paieškos. Paprašiau keleto bičiulių asistuoti, tačiau jie negalėjo. Tada iniciatyvos ėmėsi draugė. Ji pasiūlė vaikiną, kurio nė nuotraukos nebuvau mačiusi. Užkabino žodžiais nupieštas jo paveikslas. Tebūnie tai aklas pasimatymas, pamaniau...“ – pradeda Ina pasakojimą apie lemtingą pažintį, stipriai supurčiusią jos gyvenimą.


Kai mudu susitikome, atrodė, abiem kažkas uždėjo rožinius akinius... visam gyvenimui. Mūsų ryšys tvirtėjo kiekvieną akimirką. Po kelių pasimatymų jis mane supažindino su savo draugais. Nė nepastebėjau, kaip tapau berniukų klubo nare.


Susitikdavome kiekvieną vakarą: žaidėme krepšinį, futbolą, tinklinį, eidavome į karatė treniruotes. Darbo savaitės buvo kupinos adrenalino, savaitgaliai – pašėlusių vakarėlių, žinoma, su alkoholiu. Tada nė netoptelėjo, kad draugas būtų į jį linkęs. Tam tikrų požymių ėmiau pastebėti tik metus išdraugavusi, kai pradėjome gyventi kartu.


Regis, ir buitines problemas išspręsdavome, ir kalbėtis mokėjome, ir kompromisų ieškojome, tačiau vaikinas kone kas vakarą parsinešdavo alaus – sakydavo norintis atsipalaiduoti. Galop suvokiau: tai virsta blogu įpročiu, alkoholio jis išgeria vis daugiau. Tačiau net ir tada radau pateisinimą – mylimojo gyvenimas nelengvas: abu tėvai mirė tragiškomis aplinkybėmis, jam labai anksti teko suaugti. Kai pradėjome gyventi kartu, atsirado dar daugiau pareigų. Be to, jis paėmė didžiulę paskolą tėvų namui remontuoti, nes ten nebeįmanoma gyventi. O kur dar buto nuoma, maistas... Maža to, abiem reikia mokėti už studijas.


Maniau, vaikinui per sunku viską ištverti, nes ir pačiai nelengva. Prašyti tėvų pagalbos neleido savigarba. Be to, jie nepritarė mano sprendimui gyventi su mylimuoju, sakė: „Esate per jauni.“ Nepaisiau tėvų, maniau, viską galiu. Nė nepastebėjau, kaip ėmė kauptis skolos.


Bandymai atsispirti


Mano tėtis – fotografas. Šio meno išmokė ir mane. Šiaip ne taip susitaupiusi įsigijau gerą įrangą – užsidirbdavau papildomų pinigų iš vaikų fotosesijų. Pinigai mums buvo be galo reikalingi, nes skolų buvo prisikaupę labai daug. Tačiau vaikinas kapituliavo: pradėjo gerti dar labiau. Turėjau kaip nors gelbėti padėtį, todėl pardaviau fotografijos įrangą. Dabar suprantu padariusi klaidą – praradau vienintelį papildomų pajamų šaltinį.


Vis dėlto nepaisant finansinių problemų, mudviejų santykiai buvo labai geri. Tikėjau vaikinu. Mačiau, jis bando ieškoti papildomo darbo, tik... nesėkmės atveju iškart prisigeria. Kalbėjau su juo, prašiau nepasiduoti, jis žadėjo laikytis. Tačiau ir vėl prisigerdavo. Į darbą eidavo apdujęs, dažnai vėluodavo, vieną pirmadienį išvis liko namie, nes grįžo paryčiais girtas. Nenuėjo į darbą ir dar kelias dienas, neatsakė į darbdavio skambučius – gėrė kažkokioje kavinėje.


Aišku, jį atleido. Jis pradėjo gerti kasdien. Nusprendžiau jį užrakinti namie, kad išsiblaivytų, o tada rimtai pasikalbėti, netgi liepti rinktis: aš arba alkoholis. Išgirdęs ultimatumą jis pasirinko mane, tačiau po kelių dienų vėl prisigėrė. Aš taip viriau pykčiu iš bejėgiškumo, kad žodžio ištarti nepajėgiau. Kodėl jis negali susiimti? Kodėl taip nutiko, kad esu jam nesvarbi? Prisigėręs jis prisiekinėdavo, kad myli mane. Kartą grįžusi iš darbo radau butą pilną dūmų – šildydamas sriubą mylimasis nulūžo. Teko pusę nakties valyti suodžius ir riebalus.


Kiekvieną jo paslydimą lydėjo skambios frazės: pasimokiau ir tikrai pasikeisiu. Tikėdavau, bet greitai nusivildavau. Situacija varė iš proto: dar neseniai taip smagiai leidome laiką, viskas buvo idealu, o dabar atrodė, tarsi gyvenčiau su kitu žmogumi.


Gėda ir slaptumas


Palikti jį? Nesvarsčiau. Neketinau pasukti lengviausiu keliu – išsiskirti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Jaučiau, jis mane myli. Blaivumo akimirkomis būdavo pats geriausias ir nuostabiausias vyras. Be to, gailėjau jo: kaip jis be manęs? Mylimasis tai puikiai žinojo ir sėkmingai tuo naudojosi.


Dabar suprantu: pirmiausia reikėjo pasikalbėti su tėvais, draugais. Deja, elgiausi priešingai – bandžiau viską nuslėpti. Juk gėda prisipažinti, kad mylimas žmogus – alkoholikas. Pradėjau vengti draugų, išsisukinėdavau, apsimesdavau labai užimta, kai jie norėdavo užsukti į svečius. Kontoroje apie savo santykius nekalbėdavau, net vengiau bendrauti su tėvais. Tačiau tiesos nenuslėpsi.


Pamažu visi sužinojo, su kokia problema bandau gyventi. Pirmiausia pastebėjo artimiausi draugai, nes vakarėliai mano vaikinui baigdavosi po stalu. O kur dar visos šeimos šventės... Susirenka tetulės ir klausinėja, kur mano vaikinas dirba. Ką aš galiu pasakyti, kai jis pakeitęs nežinia kiek darbų? Susirasdavo ką nors mėnesiui ir pragerdavo. Kaip paaiškinti aplinkiniams, kodėl protinga moteris užsimerkia ir tempia tokią naštą? Tėvai niekada man nepriekaištavo, kad nepaklausiau jų, jie buvo nuolat pasiruošę padėti. Tada tai mane nervino. Maniau, pati susitvarkysiu, todėl vengiau pas juos lankytis, net telefonu su mama kalbėdavomės labai trumpai. Kokia buvau kvailė...


Neilgai trukus draugės pradėjo protinti: kam man toks girtuoklis? Naivu buvo tikėtis, kad galėsiu jam padėti, nes padėti galima tada, kai žmogus nori, o mano vaikinas nenorėjo, tik manipuliavo manimi. Kodėl niekur nesikreipiau? Nežinau. Kaskart kilus problemai noriu pabūti viena ir pagalvoti, kaip ją išspręsti. Taip pasielgiau ir tada, nors reikėjo patarimo. Kita vertus, gal ir gerai, kad tokį supratimą įgijau iš patirties, nes esmę suvokęs žmogus gali padėti kitam.


Jokios meškos paslaugos


Vieną dieną supratau: negaliu mylimojo gailėti, privalau priverti jį patį taisyti klaidas, pamatyti save iš šalies, pakeisti požiūrį į alkoholį. Prisiverčiau vaidinti, kad mudu — nebe pora. Pareiškiau, jog gyvensime kaip kambario draugai — kiekvienas savo gyvenimą. Atsiribojau nuo jo, nebendravau, daugiau laiko skyriau sau, savaitgaliais išvažiuodavau pas tėvus. Iš pradžių planas veikė puikiai. Vaikinas pajuto, kad gali mane prarasti. Tačiau prašviesėjimo akimirka buvo trumpa, problema opėjo. Draugas rado, kaip pateisinti savo gėrimą: juk jo nemyliu, jis man nerūpi. Siūliau kreiptis į specialistus, gultis į ligoninę. Bandžiau aiškinti, jog alkoholis gali būti susijęs su psichologinėmis problemomis, tačiau žodžiai atsimušdavo lyg žirniai į sieną.


Blogiausia, kad dėl skolų negalėjau sumokėti už mokslus, baigiau tik du kursus. Mane apėmė neviltis. Nieko nesinorėjo: nei gražiai atrodyti, nei ko nors siekti. Tapau uždara, plaukiau pasroviui. Priaugau 20 kilogramų.

Pažvelgti į situaciją iš šalies privertė kolegos rodomas dėmesys. Vaikščiojome su juo po naktinį Vilnių ir kalbėjomės iki pat ryto. Papasakojau, su kokia problema susitaikiau. Kitą rytą pamačiusi savo atvaizdą veidrodyje galutinai supratau: savo gyvenimo daugiau nebežlugdysiu. Atėjo metas skirtis.


Dėmesys sau


Skyryboms ruošiausi ilgai. Pirmiausia norėjau patikti sau. Pradėjau nuo antsvorio. Laiko lankyti sporto klubą nelikdavo, todėl pradėjau pėstute vaikščioti į darbą. Kilogramai greitai tirpo. Pasitaisė nuotaika, tapau sau graži, akys pagaliau pradėjo spindėti. Beje, į kolegos rodomą dėmesį neatsakiau. Tada vyrai nerūpėjo.


Įstojau į universitetą. Išsinuomojau kitą butą ir išvažiavau atostogauti. Grįžusi iš bendro buto išsikrausčiau – greitai, tyliai. Užsirašiau į anglų kalbos kursus, nes norėjau gauti aukštesnes pareigas. Pamažu ėmiau taupyti geram fotoaparatui. Ne dėl to, kad papildomai užsidirbčiau – norėjau fotografuoti tiesiog dėl savo malonumo. Šokau įgyvendinti daugybę kūrybinių idėjų: pakeičiau buto interjerą, atnaujinau senus baldus, nutapiau paveikslą, įrėminau kelias senovines prosenelės nuotraukas, pasidariau toršerą, nusipyniau iš laikraščių skalbinių dėžę... Tai buvo mano pramogos.


Tuo tarpu vaikinas panikavo. Ieškojo manęs tėvų namuose, net kontoroje. Jis pagaliau pasiekė duobės dugną ir suprato: liko vienas su savo problema. Tada kreipėsi į medikus, psichologus. Paprašė brolio pagalbos. Po mėnesio reabilitacijos pasikeitė jo požiūris į daugelį dalykų. Svarbiausia, jis pagaliau pripažino savo ligą ir suprato, kad turi keistis ne dėl manęs – dėl savęs.


Kaip pirmą kartą


Praėjo daugiau nei pusmetis. Vieną vakarą grįžusi iš darbo prie buto durų radau puokštę gėlių ir raštelį: „Atleisk, jei gali. Pasikalbėk su manimi, jei dar nenužudžiau mūsų meilės. Paskambink.“ Širdis veržėsi, bet neskambinau. Po poros valandų virtuvės lange staiga išniro vaikino galva (gyvenu antrame aukšte), jo mimika buvo tokia išraiškinga, kad nusprendžiau išklausyti.


Šįkart jo žodžiai skambėjo nebanaliai ir teikė vilties. Sužinojau, kad jis susirado darbą, apmokėjo beveik visas skolas, sportuoja, vaikšto į anoniminių alkoholikų susirinkimus. Sakė, puoselėjantis planų kurti kaimo turizmo sodybą, rašo projektą paramai gauti. Pasiūlė viską pradėti nuo pradžių – nuo pasimatymų.


Nenorėjau dar kartą savęs skaudinti, todėl pasakiau: tikėsiu ne žodžiais, bet rezultatais. Vaikščiojome į pasimatymus porą mėnesių. Jis žinojo, kad mėgstu teatrą, gurmanišką maistą, aktyvų laisvalaikį, – tuo mane ir lepino. Kiekvieną kartą nustebindavo ir taiklia dovanėle, kad įrodytų: jam rūpiu. Beveik visus mūsų pasimatymus fotografavo. Anksčiau mudu neturėjome bendrų nuotraukų, jis juk nuolat gėrė, o dabar man greitai buvo įteiktas „Pasimatymų albumas“ – jis taip jį pavadino.


Vaikinas dovanojo man maisto ruošybos pamokų, skrydį oro balionu, pasivažinėjimų gokartais. Neilgtrukus pardavęs namą nusipirko butą. Įsigijo ir vienkiemį, pradėjo pamažu ten tvarkytis. Ir pagaliau pasipiršo man. Persikrausčiau pas jį, tačiau tekėti vis dar neskubėjau: norėjau pamatyti, kaip jis įveikia sunkumus. Visą pasimatymų laikotarpį visapusiškai jį palaikiau, kartais drauge eidavome į anoniminių alkoholikų susirinkimus. Kai kildavo problemų, stebėdavau, kaip jis elgiasi. Labai bijojau, kad vieną dieną nuleis rankas, ir viskas prasidės iš pradžių.


Gyvenimas su juo man – išbandymas. Kasdien pagalvoju: ar nepalūš? Vis dėlto būdama su juo jaučiu didžiulį pasitenkinimą. Žinau, esame gera komanda. Draugiškai ėmėmės kaimo turizmo projekto, vasaros pabaigoje ketiname pirmąkart pasikviesti svečių – mudviejų vestuvių proga. Noriu su šiuo žmogumi kurti šeimą, susilaukti vaikų. Gal šis noras išsipildys per povestuvinę kelionę į Indiją?


Aš kitais metais baigiu mokslus, mylimajam liks metai. Abu turime neblogus darbus. Veiklos per akis, finansinė padėtis vis geresnė. Tačiau labiausia džiugina, kad abu susigrąžinome draugus, daug laiko praleidžiame kartu su mano tėvais. Pagaliau jaučiuosi laisva, tarsi man kas pančius būtų nuėmęs. Mūsų santykiai tiesiog puikūs, kiekviena diena — kaip pirmoji.


* Vardas pakeistas

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis