Košmaras po skyrybų: kaskart prasilenkiant su juo pakirsdavo rankas ir kojas

Pavydas įsimylėjėlį paverčia tironu, tikina mylimojo persekiojimo neištvėrusi Erika*. O gal jos istorija visai ne apie meilę – apie savininkiškumo jausmo apsėstą žmogų, kuris buvo pratęs tenkinti savo įgeidžius? Bet kuriuo atveju – tai verta apmąstymų.  

Jis buvo 33-ejų: 13 metų vyresnis už mane, išsiskyręs, turėjo aštuonerių dukrelę. Mūsų meilė tarp artimųjų sukėlė tikrą audrą.


Žavesnis nei bendraamžiai


Akimis jis mane lydėdavo senokai. Pats vėliau pasakė. Suokė, kad atrodžiau nepasiekiama. Prieš porą metų mus supažindino buvusi bendraklasė. Pasirodo, jis jau buvo jos išklausinėjęs, ar aš vietinė.


Nežiūrėjau į jį kaip į potencialų vaikiną, tuo metu jis buvo tiesiog naujas draugas. Kiek jam metų, irgi sužinojau gerokai vėliau. Anksčiau buvo vedęs, turėjo vaiką, o tuo metu – merginą, su kuria susitikinėjo. Ilgainiui jo santykiai su mergina vis blogėjo, jis vis daugiau laiko skirdavo man. Žavėjausi tuo žmogumi: jis buvo atkaklus, ryžtingas, dėmesingas. Mano gyvenimas tapo šviesesnis. Galop vyriškis išsiskyrė su mergina ir tapo geriausiu mano draugu.


Aplinkiniai mane laikė beprote, bičiuliai liepė nekvailioti ir nesivelti į tokius santykius. Net patys artimiausieji negalėjo suprasti, kodėl prasidėjau su žmogumi, kuris jau turėjo šeimą. Girdėjau netgi replikų: „Kam tau reikia padėvėto vyro?“ Tačiau aš buvau laiminga, nes jis buvo kitoks nei mano bendraamžiai, mokėjo elgtis su merginomis. Komplimentai, supratingumas, užuojauta, kai jos reikia, raginimas džiaugtis gyvenimu, optimistiški ateities vaizdai... Visa tai kėlė nuostabą, žavėjo.


Karštas romanas


Meilė įsiliepsnojo. Rudenį mylimasis netgi norėjo iškeisti gerai mokamą darbą Kaune į bet kokį Vilniuje – kad tik būtų arčiau manęs, kol studijuoju. Viskas atrodė gražu, rimta. Tačiau praėjus keliems meilės mėnesiams mane pamažu ėmė trikdyti amžiaus skirtumas. Mano vaikinas per dažnai įsijausdavo į psichologo vaidmenį. Neketinau atsisakyti draugų ir linksmybių, norėjau gyventi. Su draugėmis sostinėje eidavau į barus, klubus, o mylimasis mane nuolat stabdė. Pradėjo drausti visus studentiško gyvenimo malonumus. Galop pasipylė pavydo priepuoliai, priekaištai, moralai, kurie visada prasidėdavo žodžiais: „Jei būtum gyvenimo mačiusi tiek, kiek aš...“


Pradėjome nebesutarti. Pasirodo, ir vaikinų draugų negalėjau turėti, nes jie atrodė kaip potencialūs konkurentai. Jei išeidavau į miestą segėdama trumpą sijoną, jis sakydavo, kad taip mėginu atkreipti dėmesį, jei pažiūrėdavau kitam vaikinui į akis – ieškau naujų pažinčių. Į klubus ar šokius jis su manimi neidavo. Turbūt nemėgo tokių dalykų, tačiau ir mane dėl jų grauždavo – neva lakstau su vienišomis draugėmis, kurios gali išvesti iš kelio.


Gyvenu provincijos miestelyje, kur gandai sklinda labai greitai. Draugystė su vyresniu vyru daug kam buvo neįprasta, todėl gandų nepavyko išvengti. Buvau apkalbama, stebima, o kai kurios detalės iš klubų pasiekdavo mylimojo ausis gerokai išpūstos. Nežinau, kaip jis nesuprato, kad visos tos apkalbos – tik kitų žmonių pavydas? O gal pats kurdavo istorijas, kad galėtų mane kaltinti? Atrodė, kažkas specialiai nori mus supykdyti. Neprisimenu, kiek kartų abu dėl to verkėme ir aiškinomės. Jis nuoširdžiai atsiprašydavo, tačiau kaskart, vos pasklisdavo naujų kalbų, vėl likdavau kalčiausia.


Savininkiškumo priepuoliai


Pamažu man vėrėsi akys. Mylimasis pasirodė ne toks jau tolerantiškas ir džentelmenas. Jis vis sunkiau valdydavosi. Kartą susitikome toliau nuo mano namų esančioje automobilių aikštelėje. Susiginčijome. Jis nesusivaldęs šoko iš automobilio ir energiją išliejo ant šiukšlių konteinerio, net ranką susilaužė. Išsigandau. O jei tie smūgiai būtų kliuvę man? Žinoma, paskui plūdo ašarų upeliai, atsiprašinėjimai. Vėl taikėmės ir vėl skyrėmės, tačiau sykį nusprendžiau padėti meilės istorijos tašką.


Sesuo iššniukštinėjo, kad mano mylimasis – tipiškas jaunų mergaičių medžiotojas. Aukų jo sąraše labai daug, gal todėl medžioklės ir viliojimo pradžioje jautėsi toks patenkintas. Tačiau aš pasirodžiau atsparesnė jo kerams. Šaunuolis per kelis mėnesius taip ir negavo iš manęs, ko norėjo: nenusitempė į lovą. Supratau, kad šalia jaunų merginų jis jausdavosi energingesnis, labiau pasitikintis savimi. Patraukli, matyt, jam atrodžiau ir dėl svarbaus fakto – buvau nekalta. Kadangi mūsų santykiai iš pradžių klostėsi gana gerai, sakiau jam, kad nenoriu skubėti, noriu jausti galinti pasitikėti žmogumi.


Kai vyras suvokė, kad jo kaip kolekcininko planas žlunga, užvirė tikras košmaras. Norėjau išsiskirti gražiai, tačiau mano džentelmenas tapo agresyvus, piktas, nenuspėjamas... Mušdavosi su mano draugais, gerdavo, įžeidinėjo artimuosius, o mane skaudino gašliais žodžiais. Net mano seseriai rėžė, kad esu antroji, kuri jį taip pažemina, kad dabar visi draugai laikys jį nevykėliu, taip ir nesugebėjusiu padaryti merginos.


Kai pasakiau, jog draugystė baigta, prasidėjo isterijos priepuoliai. Išgėręs jis vartydavo stalus, daužydavo taures ir bokalus. Žmogus virto žvėrimi. Kelis kartus prie namų sukėlė skandalą girdint visiems kaimynams. Nuvažiavo pas mano mamą į darbą ir papasakojo, kaip kelis mėnesius mane saugojo ir laukė meilės, tačiau nieko neišėjo. Jis net tykodavo manęs Vilniuje prie bendrabučio – neva pasikalbėti. Visas mano drauges vadino paleistuvėmis. Beje, netrukus ir aš tapau tokia. Buvo atvejų, kai pamatęs mane gatvėje, šokdavo iš automobilio ir pradėdavo rėkti, kokia esu gyvatė, pasileidėlė. Buvo gėda, skaudu ir be galo baisu.


Pykčio įkaitė


Grįžusi į gimtąjį miestelį negalėdavau nosies iš namų iškišti. Bijodavau, kad jis gali mane sužaloti, netgi griebtis prievartos. Mano šaunuolis tapo nenuspėjamas. Telefonas netildavo, gaudavau dešimtis žinučių per kelias minutes – jis linkėdavo užsirauti ant tokio, kuris pagaliau padarytų mane, kaip dera. Kai kurių žinučių turinio nenoriu nė prisiminti, užverda siaubingas pyktis, kad galima taip tyčiotis...


Galėjau tik įsivaizduoti, kaip mažas miestelis ūžia dėl audringos istorijos pabaigos, tačiau tai ne itin rūpėjo. Nuolatinė baimė bei psichologinis spaudimas varė depresiją. Jei ne tėvai, nežinau, kaip būčiau ištvėrusi. Jie mane palaikė, saugojo, gynė nuo piktų kalbų. Psichologinis trisdešimtmečio vyro teroras truko du mėnesius. Artimieji manė, kad reikia kreiptis į policiją, tačiau atsisakiau. Sukaupusi paskutines jėgas, stengiausi nekreipti dėmesio į jo žinutes, gąsdinimus. Žinau, už tokius dalykus gyvenimas atlygina. Be to, suvokiau: jis geriausiai jaučiasi matydamas, kaip jo žodžiai mane žlugdo. Spėjimai pasiteisino – demonstratyviai atrodžiau rami, nors tokiai išlikti buvo be galo sunku. Praėjus kiek laiko, teroristas aprimo.


Infantilus jausmas


Neįmanoma papasakoti, ką jaučiau po skyrybų: kaskart prasilenkiant su juo pakirsdavo rankas ir kojas, užspausdavo gerklę, prisimindavau kiekvieną bjaurų žodį. Niekada jam neatleisiu dėl to, ką privertė ištverti mano šeimą. Visada buvau stipri, pasitikinti savimi, vertinau žmones, kurie geba šypsotis net tada, kai atrodo, jog gyvenimas baigiasi. O dabar? Nebegaliu pasitikėti vaikinais. Tiesiog bijau viską pradėti iš naujo.


Savo akimis pamačiau, kad plačia šypsena, spindinčiomis akimis, optimizmu ir saldžiais prisiekinėjimais amžiną meilę gali dangstytis pabaisa, griaunanti ne tik kitų, bet ir savo gyvenimą. Mačiau, kaip mano idealas, padauginęs alkoholio, žlugdo viską, ką dar gal būtų įmanoma pataisyti. Iki pažinties su tuo vyru nuoširdžiai tikėjau: žmones įmanoma pakeisti.


Kaskart susipykusi su juo, stengdavausi rasti kompromisą, vyliausi, kad viskas susitvarkys. Ilgainiui supratau: daug ką mačiau tarsi pro rožinius akinius ir tik susidūrusi su tokiu žmogumi supratau, kokią blogą įtaką pavydas gali daryti kitiems. Šis jausmas infantilus, tamsus. Blogiausia, kad jis luošina. Taip, meilė ir susižavėjimas kartais atima protą ir atveria duris į, regis, tobulą pasaulį, tačiau vertėtų retkarčiais atsimerkti ir į viską pažiūrėti realistiškiau. Pagalvoti, ar šalia tavęs nesisukioja žmogus – kaukė.


Jau kelis mėnesius nemačiau savo žlugdytojo ir matyti nebenoriu. O mano miestelyje nenustoja sklisti kalbos, esą jis turi naują jauną merginą Kaune. Tikiuosi, ji greitai praregės.


*Merginos vardas pakeistas

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis