Juodosios našlės: keturios moterys, kurių santuokos baigdavosi mirtimis

Juodoji našlė – tai vorų rūšis. Po susiporavimo šių vorų patelės suėda patinėlius. Liaudyje „juodomis našlėmis“ vadinamos moterys, kurių vyrai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, ilgai negyvena. Kartais taip nutinka dėl susiklosčiusių tragiškų aplinkybių, o kartais...

Vera Renczi

Vera gimė 1903-iais metais (manoma, kad iš tiesų anksčiau) turtingoje šeimoje, kilusioje iš vengrų didikų, tačiau nei pinigai, nei kilmė, regis, niekaip nepaveikė merginos charakterio. Anot kai kurių šaltinių, Vera buvo nevaldomas vaikas ir jau būdama penkiolikos bėgdavo iš namų su vaikinais. Juos Vera rinkosi gerokai vyresnius. Ištekėjo taip pat už jau pagyvenusio vyriškio – turtingo bankininko, kuriam pagimdė sūnų Lorenzo.

Netrukus po kūdikio gimimo moteris pradėjo įtarinėti, kad vyras jai neištikimas ir nutarė jam atkeršyti. Įpylė jam į vyną arseniko nuodų. Atsikračiusi kūno, artimiesiems pranešė, jog vyras metė ją su vaiku ir išėjo pas kitą moterį. Praėjus metams informavo, jog iki jos atėjo gandai apie vyro žūtį autokatastrofoje.

Netrukus ji vėl ištekėjo. Antruoju Veros vyru tapo jos bendraamžis, tačiau ir ši santuoka nesusiklostė: Vera vėl pradėjo kankinti vyrą savo pavydo priepuoliais ir įtarinėjimais, sutuoktiniai dažnai bardavosi. Netrukus dingo ir antrasis juodos našlės vyras – anot Veros, taip pat išėjo pas kitą. Po metų ji neva gavo iš jo laišką, kuriame jis praneša, jog palieka ją amžiams ir niekada negrįš namo. O iš tiesų „neištikimojo vyro“ kūnas jau visi metai dūlėjo vyno rūsyje esančiame karste.

Daugiau Vera netekėjo, tačiau turėjo santykių su įvairiais vyrais, tarp jų – ir vedusiais. Visi jos meilužiai dingdavo be pėdsakų – kas praėjus metams nuo romano pradžios, kas – vos po kelių dienų. Manoma, jog žmogžudystes sustabdė apgautoji vieno iš Veros meilužių žmona. Ji nutarė pasekti neištikimą vyrą ir sužinojo, ką jis lanko, o kai vyras dingo, iškvietė policiją. Atlikus kratą Renczi namuose, rūsyje buvo aptikti 32 cinko karstai su daugiau ar mažiau sudūlėjusiais kūnais.

Vera prisipažino dėl žmogžudysčių ir pareiškė, kad visus savo vyrus nunuodijo, nes jie buvo jai neištikimi. Dar ji pridūrė, kad jai patikdavo leisti laiką rūsyje su „buvusiais gerbėjais“. Prisipažino ir dėl abiejų teisėtų vyrų nužudymo. Galop paaiškėjo, kad kai jos sūnus netyčia aptiko rūsį su karstais, Vera nunuodijo ir jį. Vera buvo nuteista iki gyvos galvos, mirė kalėjime.

Belle Sorenson Gunness

Įvairiais duomenimis, Belle Sorenson Gunness (tikrasis vardas Brynhilda Paulsdatter Størseth) į aną pasaulį pasiuntė nuo 25 iki 40 žmonių, tarp jų – savo dukteris Myrtle ir Lucy. Įtariama, kad ji nužudė ir abu vyrus bei likusius savo vaikus.

Brynhilda gimė Norvegijoje. Jauniausia iš aštuonių vaikų, tačiau išaugo stambi ir tvirta mergina: anot liudininkų, jos ūgis buvo 183 cm, svoris – 90 kg, buvo itin stipri fiziškai. Mergina dirbdavo samdine fermose ir per trejus metus sugebėjo sukaupti pinigų bilietui į JAV, kur jau gyveno viena iš jos vyresnių seserų. Už vandenyno Brynhilda pakeitė vardą ir įsidarbino tarnaite.

1884-aisiais Belle ištekėjo už Madso Sorensono iš Čikagos, ten atidarė savo konditerijos parduotuvėlę, tačiau po metų ji sudegė. Sutuoktiniai gavo draudimą ir už tuos pinigus nusipirko namą.

Manoma, kad Belle ir Madsas turėjo keturis vaikus: Caroline, Axelį, Myrtle ir Lucy. Pirmi du mirė dar kūdikystėje neva nuo kolito, kurio simptomai beveik nesiskiria nuo nunuodijimo: viduriavimas, vėmimas, spazmai. Vaikai buvo apdrausti, todėl po jų mirties draudimo tėvai gavo išmokas. Vėliau Belle nunuodijo ir vyrą, kuris taip pat buvo apdraustas. Gautų pinigų pakako įsigyti fermą Indianoje. Tačiau kaip tik tuo metu našlė susipažino su kitu potencialiu vyru - Peteriu Gunnessu. Netrukus už jo ištekėjo. Po vestuvių paslaptingomis aplinkybėmis mirė Peterio dukrelė – dar kūdikis. O netrukus galą gavo ir vyras – jam „netyčia“ ant galvos nukrito mėsmalė. Našlė vėliau pagimdė sūnų Phillipą.

Būtent į savo fermą Belle ir pradėjo kviesti vyrus, dėdama į laikraščius skelbimus, esą pasiturinti našlė ieško vyro, su kuriuo galėtų sujungti turtus. Norinčių susikurti laimę netrūko – visi kandidatai atvykdavo su nemenkais pinigais. Tačiau nė vienas jų ne tik netapo Belle vyru, bet ir negrįžo iš prakeiktos fermos.

Kaip mirė pati nuodytoja, lieka paslaptimi: po gaisro fermoje policija aptiko negyvus moters vaikus ir apanglėjusį moters lavoną be galvos. Tačiau ar tai buvo Belle, stipriai abejojama: prieš pat gaisrą moteris išsigrynino pinigus. Ir šią dieną nežinia, ar tai tikrai piktadarės kūnas, ar ji tiesiog inscenizavo savo mirtį, kad išvengtų bausmės.

Mary Ann Cotton

Kalbama, jog šią moterį pakoręs budelis specialiai prailgino aukos kančias, neteisingai užnerdamas kilpą. Jei tai tiesa – buvo už ką: Mary Ann nunuodijo 21 žmogų, tarp jų – vienuolika savo vaikų, tris vyrus ir meilužį.

Mary Ann vaikystė buvo sunki: mergaitės tėvas buvo be galo religingas ir dažnai bausdavo vaikus. Jam žuvus, šeima, kurią be Mary Ann dar sudarė mama ir brolis, atsidūrė už skurdo ribos. Viktorijos laikų Anglijoje tai reiškė, kad šeimai teks eiti į „darbo namus” ir išsiskirti, tačiau mergaitės mama vėl ištekėjo. Šeimai nebegrėsė nei alkis, nei išsiskyrimas, tačiau santykiai su patėviu nesusiklostė: jie vienas kito nemėgo, tad mergina ieškojo bet kokios galimybės palikti tėvų namus.

16 metų Mary Ann įsidarbino fermoje. Šeimininkai jos darbui priekaištų neturėjo, tačiau praktiškai iš karto pasklido gandai apie merginos seksualinius nuotykius. Mary Ann gana greitai ištekėjo už šachtininko Williamo Mowbray ir išvažiavo. Porai gimė penki vaikai, tačiau keturi mirė dar kūdikystėje. Netrukus jiems iš paskos nusekė ir vyras: vargšas patyrė traumą darbe ir grįžo namo pasigydyti, tačiau čia sustreikavo žarnynas, ir nelaimingasis mirė. Gavusi draudimą, Mary Ann nusipirko naują suknelę. Savo vienintelę išgyvenusią dukrą Isabellą ji išsiuntė pas močiutę, o pati rado darbą ligoninėje, kur buvo atsakinga už nuodo arseniko saugojimą.

Ligoninėje Marry Ann užmezgė romaną su pacientu, inžinieriumi George‘u Wardu. Netrukus jiedu susituokė, tačiau Mary Ann neskubėjo susigrąžinti dukters Isabellos į naują šeimą. Juolab, jog jaunikis vėl apsirgo. George‘ą stebėjęs gydytojas apkaltino ligoninę netinkamai gydžius pacientą, jį aktyviai palaikė ir Mary Ann. Netrukus George‘as mirė, o jo žmona, gavusi draudimo išmoką, vėl persikraustė.

Kitas jos vyras – Jamesas Robinsonas, ieškojo namų šeimininkės, kuri po žmonos mirties pasirūpintų juo ir vaikais. Marry Ann lengvai praėjo atranką ir buvo priimta dirbti. Praktiškai po mėnesio, prieš Kalėdas, vienam iš Robinsono vaikų sutriko žarnynas. Vaikutis mirė. Mary Ann skubiai ėmėsi guosti nelaimingą tėvą ir netrukus nuo jo pastojo. Tuo metu hepatitu susirgo jos pačios mama, todėl Mary Ann išvyko jos slaugyti, o drauge aplankyti dukters. Prieš pat Mary Ann atvykimą mamos sveikata pradėjo taisytis, tačiau atvykus dukrai staiga vėl pablogėjo ir ji mirė – vėl dėl žarnyno sutrikimo.

Isabellai teko išvykti su mama į Robinsonų namus, kur ji netrukus susirgo – drauge su dviem Jameso vaikais. Visi jie mirė vienas po kito. Mirė ir nė metukų nesulaukusi Mary Ann bei Jameso dukrytė. Gyvas liko tik po metų gimęs sūnus George‘as. Patį Jamesą nuo mirties išgelbėjo tai, kad išsiaiškinęs, jog Mary be jo žinios prisidarė skolų, įsiutęs ją išvarė iš namų. Mary Ann išėjo su sūneliu, kurį vėliau paliko pažįstamiems. Kūdikis buvo grąžintas tėvui.

O Mary Ann neliūdėjo. Ji greitai susipažino su našliu Fredericu Cottonu ir vėl pastojo. Fredericas jai pasiūlė ranką ir širdį, Marry Ann sutiko, nors oficialiai vis dar buvo ištekėjusi už Robinsono. Po metų Fredericas mirė nuo tos pačios paslaptingos žarnyno ligos, o Mary Ann tapo jo dviejų sūnų globėja ir namo savininke. Į tuos namus ji pasikvietė meilužį, tačiau ilgai su juo neišgyveno: šalia atsirado pagyvenęs ir turtingas valdininkas, kuriam reikėjo slaugės. Mary Ann savo įpročių nekeitė: netrukus ji pastojo nuo pagyvenusio turtuolio, tačiau santuokai trukdė Cottono vaikai. Nieko nelaukusi ji nunuodijo ir juos (vienas jų – jos pačios sūnus), o drauge – meilužį. Tiesa, šis prieš tai pakeitė testamentą ir paliko visą palikimą Mary Ann. Gyvas liko tik septynmetis Charlesas Cottonas.

Įtikėjusi savo nebaudžiamumu, Marry Ann nunuodijo ir jį. Visai neseniai berniuką apžiūrėjusius gydytojus ištiko šokas. Juk jis buvo visiškai sveikas! Šokas ištiko ir Mary Ann kaimynus – po posūnio mirties ji nukeliavo ne į morgą atsiimti jo kūno, o į draudimo kompaniją atsiimti išmokos. Vietos laikraščiai užsikabino už šios istorijos. tad Mary Ann susiruošė bėgti, tik nespėjo. Charleso audinius išsaugojęs gydytojas atliko ekspertizę ir rado arseniko pėdsakų. Mary Ann buvo suimta.

Mary Ann Cotton buvo nuteista myriop. 1873 metų kovo 24-ąją ji pakilo ant ešafoto ir dėl neteisingai užnertos kilpos kankinosi apie tris minutes.

Lydia Sherman

Ši moteris, dar vadinama Bordžia iš Konektikuto, su savo vyru gražiai nugyveno aštuoniolika metų. O tuomet jį nunuodijo.

16-metė Lydia susipažino su našliu Edwardu Strucku ir beveik iš karto ištekėjo: mergina augo be tėvų ir svajojo apie šeimą. Struckas buvo policininkas. Po 18 metų tarnybos jį atleido. Vyrui prasidėjo depresija, o tai labai erzino jo jauną žmoną. Lydia išsprendė problemą, nunuodijusi vyrą žiurkių nuodais. Suvokusi, kad viena vaikų neišaugins, nutarė atsikratyti ir jais. Šešiametę Marthą, keturmetį Edwardą ir kūdikį Williamą ji nunuodijo tą pačią dieną. Aišku, prieš tai apdraudusi jų gyvybes. Paaugliai George‘as ir Ann Eliza buvo nužudyti tuo metu, kai sirgo – taip buvo paprasčiau paslėpti pėdsakus.

Netrukus po šių įvykių sava mirtimi mirė vyriausioji dukra. O Lydia įsidarbino ekonome pas turtingą fermerį Dennisą Hurlburtą, už kurio ir ištekėjo. Dennisas ilgai negyveno – mirė palikęs našlei solidų palikimą. Neaišku, kodėl moteris vėl sugalvojo dirbti – greičiausiai ieškodama naujos santuokos. Taip ir įvyko: Lydia įsidarbino aukle pas Horatio Shermaną – jis vienas auklėjo dvi dukras. Santuoka būtų visai sėkminga, jei ne vienas „bet“ – Horatio mėgo išgerti. Tai taip stipriai erzino Lydią, jog ji nutarė nunuodyti Shermano dukteris, kad tas „ateitų į protą“. Tačiau po vaikų mirties vyras pradėjo gerti dar stipriau, o tuomet Lydia nunuodijo ir jį.

Netrukus ją suėmė ir nuteisė myriop, vėliau bausmė buvo pakeista į kalėjimą iki gyvos galvos. Moteris mirė kalėjime.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis