Kraupi tiesa, kuri slėpėsi už šių trynukų istorijos

Jeigu Timas Wardle būtų kūręs filmą apie identiškus trynukus, išskirtus dar kūdikystėje ir vėl atradusius vienas kitą, greičiausiai tik skeptiškai šyptelėtum - siužetas banalokas ir jau ne kartą girdėtas. Tačiau režisieriaus debiutas su dokumentiniu filmu „Three identical strangers“ nėra tik kūrybos vaisius. Tai tikra istorija apie brolius, kurie 19 metų gyveno net neįsivaizduodami, kad turi vienas kitą.

Viskas prasidėjo 1980 metais, kuomet į universitetą įstojęs Bobby Shafranas sužinojo apie čia pat besimokantį Eddy Gallandą. Jie gimė tą pačią dieną, jų išvaizda ir balsai buvo kone identiški, sutapo pomėgiai ir netgi elgesio manieros. Toks netikėtas kūdikystėje išskirtų brolių susitikimas tapo pagrindine tema vietos žiniasklaidai, tačiau istorija ties tuo nesibaigė.

Straipsnį apie šią neeilinę istoriją perkaitęs Davidas Kellmanas buvo priblokštas: nuotraukose jis matė du vaikinus, atrodančius lygiai taip pat, kaip jis. Gimimo data sutapo, o faktas, kad Davidas buvo įvaikintas, neleido suabejoti - tai jo broliai. Neilgai trukus visa trijulė persikraustė gyventi kartu ir pasirinko tas pačias tarptautinės rinkodaros studijas universitete. Visuomenės susidomėjimas augo ir broliai tapo tikromis vietos žvaigždėmis.

Stopkadras

KRAUPI TIESA, KURI SLĖPĖSI UŽ ŠIOS ISTORIJOS

„Tai, kas tuo metu su mumis vyko, buvo visai nepanašu į realybę. Jaučiausi tarsi sapnuodamas“ - vieno interviu metu pasakojo Bobby. Broliai ėmėsi verslo ir atvėrė savo restorano duris, tačiau neilgai trukus prasidėjo kivirčai. Atrodė, viskas slysta iš rankų. Bobby nusprendė pasitraukti ir paliko verslą broliams, o Eddy vis labiau grimzdo į depresiją. Sulaukęs vos 33 metų jis pasitraukė iš gyvenimo.

Susidomėjęs brolių gyvenimu, žurnalistas ir rašytojas Lawrence Wrightas nusprendė giliau pasikapstyti visoje šioje istorijoje. Kaip nutiko, kad vos 100 mylių atstumu gyvenę vaikinai nežinojo vienas apie kitą? Paaiškėjo šokiruojanti tiesa: trynukais buvo pasinaudota eksperimento tikslais. Psichiatras Peteris Neubaueris įkalbėjo įvaikinimo agentūros vadovus išsiųsti berniukus į skirtingus namus. Globėjams nebuvo pranešta, kad berniukai gimė trise, tad nei patys vaikai, nei jų įtėviai nežinojo tikrosios tiesos. Šeimos, kuriose berniukai gyveno, taip pat buvo parinktos neatsitiktinai - psichiatras norėjo sukurti kuo skirtingesnes sąlygas, kad galėtų išsiaiškinti, kokią įtaką tai turi vaikų raidai. Tik po daugybės metų šios šeimos sužinojo, kad visas jų gyvenimas buvo nuolatos filmuojamas ir dokumentuojamas.

1996 metais Peteris Beubaueris išleido knygą „Nature's Thumbprint: The New Genetics of Personality“, kurioje dalinosi sukauptais duomenimis apie įvaikintų, tačiau atskirtų dvynių gyvenimus, atskleisdamas sudėtingą genetikos ir aplinkos daromos įtakos sąveiką. Tikslūs vardai ir pavardės knygoje neminimi, todėl neaišku, kiek vaikų jiems patiems nežinant buvo įtraukta į šį slaptą tyrimą. Psichiatras mirė dar iki išaiškėjant tiesai apie jo eksperimentą.

Filmą apie brolius sukūręs režisierius pasakojo: „Jie labai malonūs ir bendraujantys žmonės, tačiau nepaisant to, iš jų pusės jaučiamas nepasitikėjimas. Nesunku suprasti, žinant, kaip su jais buvo pasielgta“. Po to, kai filmavimai buvo baigti, 56 metų sulaukusiems broliams buvo perduoti visi apie juos sukaupti užrašai. Daugiau nei 100 000 puslapių... Vis tik pateikti dokumentai neatrodė tarsi oficialus mokslinis darbas. Broliai taip ir nesuprato, kokiais tikslais buvo tyrinėjami tiek metų ir kokias tyrimo išvadas norėjo pateikti psichiatras.

Atsiprašymo taip pat nebuvo, o kuriant filmą prie eksperimento prisidėję asmenys griežtai atsisakė bendrauti. „Jie žiūrėjo į mus kaip į eksperimento dalyvius, tačiau mes nebuvome dalyviai, mes buvome aukos“ - nuoskaudos neslėpė Davidas Kellmanas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis