Kodėl nemaloniomis akimirkomis mes šypsomės?

„Ant kilimėlio“ tave pasikviečia bosas, o tu klausaisi ir nevalingai šypsaisi, nors situacija toli gražu nejuokinga, ir logiškiau būtų verkti. Pasąmonė kartais krečia pokštus ir verčia elgtis ne taip, kaip reikėtų vadovaujantis logika.

„Baimė su šypsena“ – taip vadinamas reiškinys, kuomet į stresą ar tiesiog nejaukumo jausmą reaguojame priešingai, nei turėtume. Na, įsivaizduok, pirmojo pasimatymo metu padavėjas atneša sąskaitą ir susiduri su tuo amžinai nejaukiu klausimu „O kas turėtų mokėti?“ Klausimas lyg ir visai nejuokingas, bet veide pasirodo nieko nesakanti tuščia šypsena, tarsi ką tik būtum perskaičiusi anekdotą, kuris ne ypatingai tave prajuokino. Tikėtina, kad tokia reakcija tavo pasąmonė bando sukurti vaizdą, kad šis klausimas tau nėra svarbus ir tu visai nesijaudini.

Įdomią teoriją šiuo klausimu pateikė primatologas Signe Preuschoft, pasiūlęs atkreipti dėmesį į gyvūnų elgesį. Kai šuo šiepia dantis – tai jo gynybinė reakcija į kažkokią grėsmę, akivaizdus ženklas, kad šuo pasiruošęs kovoti. Tačiau beždžionės, kurių elgesys labai panašus į žmogiškąjį, elgiasi kiek kitaip: jos šypsosi tuomet, kai reikia sumažinti įtampą. Dažniausiai tokia situacija iškyla tarp dominuojančios ir silpnesnės beždžionės: silpnesnioji išsišiepia, taip sumažindama kylančią grėsmę, tarsi sukurdama lengvesnę atmosferą. Taigi šypsena beždžionių gyvenime yra ne ginklas, o baimės išraiška. Anot Preuschoft`o, žmonės perėmė šį beždžionių elgesio modelį ir nesąmoningai šypsosi tam, kad išvengtų konfliktų.

Konfliktai – vienas dalykas, o kaip su baimėmis? Kodėl šypsomės išsigandę? Tikėtina, kad pasąmonė tokiu būdu apsisaugo nuo neigiamų emocijų, tarsi atsisako pripažinti, kad kažkas yra negerai. Vienos nepriklausomos kompanijos savanoriai atliko eksperimentą: žmogaus smegenims jie siuntė nestiprius elektros impulsus ir vaikščiojo aplink jį apsivilkę baltais chalatais. Pajutę moralinį spaudimą, eksperimento dalyviai ėmė nevalingai juoktis. Kitas eksperimentas: savanoriams buvo pasiūlyta nukirsti galvą paprastai pelei, o tą akimirką jų veidai buvo fotografuojami. Didžioji dalis eksperimento dalyvių šio bjauraus užsiėmimo metu šypsojosi. Ne dėl to, kad jiems tai buvo juokinga, o dėl to, kad jie stresavo dėl to, ką daro. Neurologas V.S. Ramachandran`as teigia, kad savo juoku mes stengiamės įtikinti agresorius, jog viskas yra tvarkoje ir konfliktuoti nėra jokio reikalo.

Galbūt ir nieko keisto, juk pažvelgus į priešingą situaciją – ašaras, viskas vyksta analogiškai: verkiame ne tik tuomet, kai bijome ar kenčiame, bet ir tuomet, kai esame labai laimingi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis