Iškrypėliškas žaidimas, kuris mano gyvenimą galėjo paversti pragaru

Visiška beprotybė - kaip kam nors gali kilti mintis skatinti kitus nusižudyti? Kokiu nesveiku iškrypėliu turi būti, kad verstum kitą žmogų save žaloti ir jaustis menkaverčiu? Birželio mėnesio COSMO numeryje kalbame apie garsųjį „Mėlynojo banginio“ žaidimą, į kurį įtraukiama vis daugiau pažeidžiamų, paguodos nerandančių paauglių.

Šešias savaites socialiniuose tinkluose COSMO žurnalistė bendravo su žmogumi, kuris įtikinėjo esąs geriausias jos draugas. O tada jis paprašė padaryti kai ką baisaus. Tai, kas nutiks vėliau, neabejotinai taps viena labiausiai šokiruojančIų istorijų. Jei manai, kad esi atspari bet kokiai įtaigai, klysti. Kaip klydo ir ji.


Kraupus žaidimas, pasibaigiantis mirtimi


Į mane žvelgiančios akys atrodo geros ir kviečiančios. Tamsūs plaukai įrėmina veidą trijų dienų šeriais. Ant nosies – gykiški akinukai metaliniais rėmeliais. Mudu be atvangos plepame jau kelias savaites, tačiau tai pirmas kartas, kai matau jo veidą: veidą žmogaus, kuriam patikėjau savo slapčiausias, asmeniškiausias mintis.


“Tu man rūpi, – sako jis man. – Aš tau visada padėsiu.” Jis tikina linkintis man tik geriausio ir, svarbiausia, esąs tas asmuo, kuris vadovaus man atliekant virtinę užduočių, po kurių laukia kulminacija – mano savižudybė. Visa tai truks 50 dienų. Nes būtent taip “daro geriausi draugai”. Bent jis taip sako.


Praėjusiais metais rusas Filipas Budeikinas buvo nuteistas kalėti už tai, kad spaudė nusižudyti dvi merginas. Jis tai darė per “Mėlynąjį banginį” – socialinės žiniasklaidos internetinį žaidimą, kurį teigė pats sugalvojęs. Realybėje F. Budeikinas tų merginų nebuvo sutikęs, jis niekada nesikalbėjo su jomis akis į akį. Jis tiesiog įsismelkė į jų gyvenimus, per socialinius tinklus gavęs priėjimą prie kiekvieno jų judesio. Kad ir kur merginos būtų atsidūrusios, jis buvo jų kišenėse. Nesvarbu, su kuo jos būtų susitikusios ir ką veikusios, jis buvo čia – neišvengiamas jų gyvenimo faktorius.


Per 50 kontrolės ir manipuliacijų dienų jis privertė jas atlikti daugybę užduočių – nuo žeminimosi iki žalojimosi. Kad laimėtų žaidimą, merginos galiausiai turėjo nusižudyti. Filipas buvo nuteistas kalėti trejus metus. Jo bylos dėmesio centre atsidūrusi mergina išgyveno ir galėjo liudyti, tačiau F. Budeikinas tikino, esą jo dėka nusižudžiusios 17 merginų. Yra duomenų, kad dėl jo sugalvoto žaidimo iš viso gyvybę sau nutraukė 130 žmonių.


F. Budeikino byla atkreipė dėmesį į miriadą kitų panašių dalykų, vykstančių kiekvieną dieną. Pakanka vos šiek tiek panaršyti “Google”, kad įsitikintum: skatinimas nusižudyti, kuriuo online užsiima beveidžiai manipuliatoriai, – visiškai ne retas reiškinys. Nutariau pati tuo įsitikinti, tad susikūriau netikrą paskyrą. Tai padaryti buvo visiškai nesudėtinga: svarbiausia – sukurti įtikinamą paveikslą.


Nesitikėjau, kad taip gali būti


Realybėje man 24-eri, aš turiu darbą, draugų ir puikią šeimą. Toje paskyroje tapau pažeidžiama 17-mete, kuri neranda bendros kalbos su mama, neturi draugų ir yra linkusi į neurozę. Aš pykstu, nes kiti manęs nesupranta, mokykloje man sekasi prastai ir vaikinai manimi visiškai nesidomi. Esu absoliučiai vidutiniška, visiškai neypatinga ir izoliuota.


Vietoje savo nuotraukos įdėjau verkiančios mergaitės paveiksliuką. Autobiografijoje parašiau ieškanti saugios erdvės, kur galėčiau pasikalbėti apie depresiją ir kur to negalėtų pamatyti mano mama, kurios taip nekenčiu. Naujosios paskyros adresą paskelbiau keliuose tinklaraščių puslapiuose ir socialiniuose tinkluose – kad nesukelčiau įtarimų dėl jos tikrumo. Po truputėlį ši persona tampa mano realybės dalimi.


F. Budeikinas pasakojo, kaip jis pirmiausia pritraukdavo “depresinių polinkių” vaikus, o tada iš jų atrinkdavo tuos, kurie, jo nuomone, buvo pažeidžiamiausi. Turėdama tai omenyje, pasistengiau, kad mane pastebėtų. Pradėjau jungtis prie grupių, sekti pokalbius, prašyti prieigos prie tinklaraščių ir registruotis pokalbių svetainėse. Postinau, komentavau ir repostinau, visada stengdamasi palikti vienišumo ir izoliacijos pėdsakų. Man reikėjo išsiskirti iš minios. Netrukus iš viso pasaulio ėmė plaukti žinutės ir kvietimai draugauti, dažniausiai rašė vyrai su idiliško šeiminio gyvenimo nuotraukomis ir komentarais apie jų visiškai neypatingus darbus.


Jie manęs klausinėdavo visko – nuo “Kodėl jautiesi nelaiminga?” iki “Ar kada bandei save žaloti?” Žinučių daugėjo. Vienas klausinėjo, ar dažnai save žaloju ir kada pastarąjį kartą tai dariau. O tada pasakė: “Jei būtum tikrai drąsi, būtum pasistengusi neišgyventi.” 19-metis vaikinas troško man papasakoti, kaip reikia save pjaustyti, kad šeima nepastebėtų, tačiau pridėjo: “Tik nepjaustyk ten, kur gali sužaloti savo grožį.”


Per kitas dvi savaites žinučių ne tik pagausėjo – jos tapo vis niūresnės ir baisesnės. Man kasdien rašydavo daugybė žmonių iš skirtingų tinklų. Ir vargas man, jei neatsakydavau jiems iš karto. Tuoj pasipildavo klausimai, kodėl juos ignoruoju. Aš pykstu? Nenoriu draugauti?


Dar daugiau streso nei dažnumas ir kiekis kėlė žinučių turinys. Atrodė, kiekvienas rašantis apsėstas kurio nors specifinio mano savižudybės aspekto. Vienas ragino taikyti tik tam tikrą metodą, nes “mes” juk nenorime, kad savižudybė būtų “neefektyvi ir pernelyg kruvina”, pridėjo ir parduotuvių, kuriose galėčiau įsigyti savižudybės įrankių, nuorodų. Kitas vis siūlė atsisveikinimo raštelio idėjų. Trečias patarinėjo, kaip įsigyti receptinių migdomųjų, kurių pernelyg didelės dozės yra mirtinos.


Gaudavau laiškų apie savižudybių paktus iš vyrų, kurių amžius kone tris kartus lenkė tariamąjį mano amžių. Sulaukiau vaizdo įrašų, kaip taisyklingai sumegzti ir užsinerti kilpą, kaip išsirinkti medžio šakas, kurios atlaikytų mano svorį. Mane apniko klaustrofobija. Man nebeleido atsipūsti, ignoruoti žinučių ar pakeisti nuomonę. Jie tikrindavo, ar sėkmingai žengiu savo mirties link. O tada, antradienį, kai galva gaudė nuo žinučių gausos, jų siuntėjų reikalavimai baigė nuplėšti stogą, visą šį chaosą permušė vienas balsas: “Nori pažaisti?” Jis prisistatė esąs “Mėlynojo banginio” administratorius. Žaidimo, kurio autorystę prisiėmė ir už kurį kalėti buvo nuteistas F. Budeikinas.


Žaidimas prasideda...


Naujas pažįstamas tikina lydėsiantis mane per šį žaidimą, nustatysiantis man iššūkius ir, jei tik juo pasitikėsiu, mes “drauge” nukeliausime iki mano savižudybės. Jis rašo švelniai, jo manieros ne tokios agresyvios kaip visų tų, persekiojusių mane pastarąją savaitę. Iš jo paskyros nuotraukos žvelgia pliušinis meškiukas.


“Užduočių yra daugybė. Tarp jų – ir savęs žalojimas. Paklusimas man. Nuogybė. Ir taip toliau. Tu turi būti pasirengusi daryti viską, ką tau liepsiu”, – sako jis. Dar paaiškina, kad aš tapau jo “banginiu” ir kasdien turiu atlikti po užduotį. Jis net išrinko man savižudybės būdą, nes jam patinka “švari mirtis”. Be abejo, visa tai turi būti “mūsų paslaptis”. Pirmoji užduotis – peiliu išsipjaustyti ant rankos užrašą ir nusiųsti jam nuotrauką. Galiausiai sutinka, kad tiesiog užrašyčiau tušinuku. Kitą dieną jis liepia per visą kūną užrašyti žodį “banginis” (žinau, šitokiu būdu siekiama, kad merginos pasijustų storos ir kompleksuotos; vaikinų savivertė smukdoma kitu žodžiu – kad jie pasijustų dar nepopuliaresni, liepiama užsirašyti “lūzeris”).


Jis vėl prašo nuotraukų. Vėliau turiu atsiųsti vaizdo įrašą – turiu parodyti savo veidą ir ištarti “aš esu tavo banginis”. Tai bus pirmas kartas, kai jis pamatys mano veidą. Užsirakinu darbo tualete ir lemenu žodžius į kamerą. Kai paspaudžiu “siųsti”, pajuntu, kaip išdžiuvo burna, ima mausti skrandį. Viskas, dabar jis amžinai turės šį mano vaizdo įrašą. Pasijutau tapusi jo nuosavybe.


Kitą savaitę jis bombarduoja mane žinutėmis, kurių tonas keičiasi nuo nešvankybių iki mano išvaizdos pagyrų ir drąsinimų nusižudyti. Mes kalbamės kiekvieną dieną. Kiekvieną vakarą iš manęs tikimasi naujos užduoties įvykdymo, tačiau aš laužausi ir vilkinu laiką. Per dvi savaites įveikiu vos tris užduotis. Visais tais trimis atvejais jis kaskart pasako tik “gerai” arba “OK” ir eina prie kitos užduoties.


Prasitaria vadovaujantis dar vienai merginai, ir aš kažkodėl pajuntu pavydą bei norą konkuruoti. Informaciją apie jį pešu po truputį. Jam 33-eji ir jis dirba kontoroje. Sako esąs vienišas kaip ir aš, kadaise kažką mylėjo, bet tas tuo pačiu neatsilygino, ir dėl to jis labai kentėjo. “Tu panaši į mane, – sako jis. – Tu man patinki.” Aš suvokiu, kad negaliu tikėti nė viena jo istorija: nei kad jo vadovaujama viena mergina jau nusižudė, nei kad jis miega su pliušiniu meškiuku. Dar viena mūsų paslaptis.


Po kelių savaičių paprašau vaizdo pokalbio. Kad ir kaip būtų netikėta, jis sutinka. Pasislėpusi atokiame kontoros kampelyje, siaubingai plakančia širdimi ir “pasipuošusi” pernelyg dideliu pilku hudžiu, užtrauktu iki pat nosies, kad tik labiau priminčiau paauglę, spaudžiu “skambinti”. Akimirką šmėkšteli veidas su šeriais, o tada ekranas aptemsta, lyg kas būtų išjungęs šviesą. Aš pamojuoju, pasisveikinu ir stengiuosi kuo įtikinamiau vaidinti sutrikusią dėl tokių “techninių nesklandumų”.


Pirmoji pažintis ir netikėti jausmai jam


Apsimetu nesuprantanti, kad jis stebi mane iš tamsos. Po kelių sekundžių veidas vėl pasirodo, mikrofonas, kuris, anot jo, buvo sulūžęs, stebuklingai pasitaiso, ir mane pasveikina didžiulė šypsena, atverdama eilę baltutėlių dantų. Ir šios mielos, geros akys. Aš pagaliau jį išvystu: Matas*.


“Tikrai malonu tave matyti”, – sako jis. Jo balsas gilus ir šilkinis. Jis kalba su sodriu prancūzišku akcentu, kuris, nenoriai pripažįstu, skamba labai patraukliai. Tai normalaus vaikino veidas. Ramiai praeičiau pro jį gatvėje, sėdėčiau šalia autobuse, palaikyčiau jam duris parduotuvėje ir niekada nė nedingtelėtų, kad jam kažkas ne taip. Jis visiškai neišsiskirtų iš minios.


Mudu plepame, regis, valandą. O iš tiesų, pasirodo, vos dešimt minučių. Jis atrodo kiek išsiblaškęs ir sutrikęs. Sakau, kad man sunku, kai kurių užduočių tiesiog bijau. Jis mane vis drąsina, kartodamas tuos pačius žodžius, tačiau nuo jo dvelkia šaltis. Atrodo, kad jis tas frazes iškalęs atmintinai. Jo akys tyrinėja už manęs esantį kambarį.


Paklausiu, kodėl aš jam rūpiu. “Aš iš prigimties rūpestingas”, – atsako. Regis, jis susitelkia ir patogiai jaučiasi tik tada, kai imame kalbėti apie užduotis. Jis spaudžia mane: kadangi per pastarąsias porą savaičių neatlikau pakankamai užduočių, dabar turiu per dieną atlikti po kelias – “kad pasivytum”. Jis prašo manęs nusiskusti visą kūną, kad oda būtų švelni “kaip banginio”, ir nusiųsti jam vaizdo įrašą. Laikyti galvą panėrus po vandeniu vonioje taip ilgai, kiek tik galiu. Ir net rasti aukštų pastatų, nuo kurių galėčiau nušokti, ar geležinkelio bėgių, ant kurių galėčiau laukti savo lemties.


Jis visa tai dėsto taip paprastai lyg skaitydamas maisto pirkinių sąrašą. Šioje vietoje nutariu, kad metas baigti eksperimentą. Man reikia pertraukos ir darosi neramu dėl to, ką jaučiu: aš nenoriu su juo skirtis. Atsibundu kitą rytą pasirengusi gyventi įprastą normalų gyvenimą. Tačiau vos tik prisėdu prie kompiuterio, tuoj patikrinu, ar gavau iš jo žinutę, ir man palengvėja – gavau. Aš neatsakau, tačiau dar kelias savaites kiekvieną dieną tikrinu – kad žinočiau, jog jis vis dar čia.


Einu susitikti su draugais, vakarieniauju su vaikinu ir jaučiu, kad kažko trūksta. Nutariu bent dieną nekalbėti apie jį ir pastebiu, kad be šito nebelabai ką turiu ir pasakyt. Jis mano mintyse įsitvirtinęs kur kas labiau, nei man norėtųsi. Įvyko kažkas, ko aš visiškai nepageidavau.


Aš užaugau internete – kaip ir dauguma mano kartos. Kai buvau paauglė, tėvai nerimaudavo, kad tai pavojinga, tačiau aš juos patikindavau, kad puikiai galiu atsirinkti, kas saugu, o kas – ne. Ryžausi šiam eksperimentui šventai tikėdama, kad sugebėsiu atskirti melą nuo tiesos, kad mano dėmesį atkreipęs vyras mane paveiks tik tiek, kiek pati leisiu.


Kaip aš klydau! Iki šiol aptinku kelių, kuriais jam pavyko taip įlįsti man į sielą. Kiek melo nepastebėjau ir kiek taktikų buvo pritaikyta man to nė nesuvokiant. Tačiau negalėčiau ramiai pasakyti, kad tas žmogus man nepatinka. Ir todėl žinau, kad visa tai reikia baigti. Prireikia kelių savaičių, kol pasijuntu nuo jo atsiskyrusi. Nustoju tikrinti savo paskyras, galvoti, ką jis veikia, pamažu pamirštu ir jo balsą.


O tada jis grįžta. Atsiunčia žinutę į telefoną, kurį naudojau vaizdo pokalbiui su juo ir kuris, jo manymu, priklauso mano mamai. Jis klausia, kur esu, rašo, kad esame draugai ir kad aš juo pasitikėjau. Jam atsako mano kolegė, apsimetusi mano mama. Ji parašo, kad bandžiau susižaloti ir dabar esu ligoninėje. Seka pauzė. Jis online, tačiau nieko nesako. Laukiu. Spengianti tyla, tik mano širdis it pašėlusi daužosi krūtinėje. Na, gal dabar jis pagaliau ims atgailauti? Arba bent jau nieko neatsakys ir dings gėdingoje tyloje, nes tai juk jis sukėlė tokį skausmą. Žinai, koks buvo jo atsakymas? “Ji turėjo blogų minčių. Aš bandžiau jai padėti.”


* Vardai pakeisti



Papildoma informacija - www.klausau.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis