Svaiginantis kelias į pražūtį: gyvenimas sekso, narkotikų ir kitų priklausomybių pasaulyje

Smagu nuo kasdienės rutinos ir problemų pasprukti į mielų įpročių pasaulį. Kol vieną dieną pajunti, kad nenori grįžti atgal. Riba tarp silpnybės ir priklausomybės labai slidi — vieną akimirką atrodo, kad viską kontroliuoji, o kitą jau esi nešama nevaldomos srovės.

Kalbėdami apie priklausomybes dažniausiai turime omenyje narkomaniją, alkoholizmą, azartinius lošimus ar kompiuterinius žaidimus. Tačiau plačiąja prasme priklausomybe galima vadinti bet kokį vergavimą, kuris trukdo dvasiškai tobulėti, riboja savarankiškumą.

Psichoterapeutas Robertas Petronis tai vadina priklausomumu. Atradusi patikimą ramstį jautiesi saugi, bet, kita vertus, gyveni apimta nuolatinio nerimo dėl to, kas nutiks, kai ramsčio nebeliks. Visiškai nesvarbu, ar tai būtų mama, ar mylimasis, ar kokia nors bendrija. Perkeldama ant svetimų pečių atsakomybę lyg ir palengvini sau gyvenimą, tačiau nustoji tobulėti. Nes, kad ir kaip būtų liūdna, tobulėjame tik įveikdami kliūtis ir priimdami savarankiškus sprendimus. Priklausydama nuo kitų, net visiškai svetimų, žmonių nuomonės pradedi nebesuvokti savo tikrųjų tikslų bei vertybių.

“Kartais jaučiu, kad gyvenu svetimą gyvenimą, — COSMO interneto tinklalapyje prisipažįsta Eglė. — Dirbu 12 valandų per parą, nes noriu padaryti karjerą ir įrodyti esanti išties svarbi. Rengiuosi solidžiais kostiumėliais, nes to reikalauja etiketas. Sportuoju, nes tai madinga. Iš šalies atrodau labai savarankiška, tačiau jei nebūčiau tokia priklausoma nuo stereotipų, gal mieliau būčiau namų šeimininkė, mūvėčiau džinsus ir žiūrėčiau serialus.”

Psichologai linkusiuosius nuolat prie ko nors šlietis vadina priklausomo tipo žmonėmis. Tokie lengviau pasiduoda sektų įtakai, įjunka į narkotikus, alkoholį, lošimus. Nemažai buvusių narkomanų atvirai prisipažįsta, kad juos išgelbėjo tikėjimas. Baptistų bendruomenės netgi organizuoja stovyklas buvusiems narkomanams. Tačiau ar tai iš tiesų išsigelbėjimas?

“Cheminės priklausomybės susijusios su individualiu žmogumi, o sektos — tai grupinė priklausomybė, — teigia psichoterapeutas Robertas Petronis, jau senokai besidomintis tokio tipo problemomis. — Tačiau išsivaduoti iš to nė kiek ne lengviau. Į sektas dažniau patenka krizes išgyvenantys žmonės, silpnesni, ieškantys dėmesio, šilumos.”

Tiesa, ne visos sektos tokios pavojingos ir ne visi dvasiniai ieškojimai gali būti įvardijami kaip priklausomumas. Pasak psichologo, kalbėti apie pavojų galima tada, kai bandoma žmogų atriboti nuo išorinio pasaulio — artimųjų, tėvų, kolegų, raginama mesti darbą, mokslą, ugdomas priešiškumas aplinkai: tikinama, jog nepriklausantieji bendruomenei yra kitokie, blogi, apsėsti šėtono. Nariai gali būti išnaudojami ir finansiškai. Žmonės siunčiami į įvairias misijas, kišamasi į jų privatų gyvenimą (masinės munistų vedybos).

“Tačiau kalbos, esą iš sektos beveik neįmanoma išsinarplioti, kiek perdėtos, — teigia Robertas Petronis. — Iš tiesų, apeliuojama į išeinančiojo sąžinę, jam ilgai skambinama, siunčiama įvairi informacija, kviečiama grįžti. Tačiau apie rimtesnius grasinimus ar juolab fizinius susidorojimus Lietuvoje neteko girdėti.”

Mažos mūsų nuodėmės

Atrodo, būti nuo ko nors priklausomam dabar netgi madinga. Priklausomybė nuo kompiuterio, šokolado, sekso arba batų skamba visiškai pikantiškai. Štai viena mergina interneto svetainėje skundžiasi esanti priklausoma nuo kvapų: “Kaip šuo uostau viską — kvepalus, muilus, vonios putas, žvakes, smilkalus, žoles. Ir mėgaujuosi fantazijomis ar prisiminimais, kuriuos man sužadina šie aromatai”. Smagu turėti savitų įpročių ar ritualų, teikiančių ramybės, saugumo ir pastovumo jausmą. Puodelis kavos rytą, cigaretė po sočių pietų, vyno taurė vakare, smagus čiauškėjimas su draugais interneto svetainėje. Tačiau ar tai jau galima vadinti liga?

Gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė mano, kad kartais žodžiu priklausomybė pernelyg spekuliuojama. “Žmonės skundžiasi esą priklausomi nuo oro, kavos ar mezgimo, — sako ji. — Iš tiesų tai — tik įpročiai.”

Tačiau ir silpnybė gali virsti rimta bėda. Atkreipk dėmesį į tai, kokios priežastys tave skatina griebtis vyno taurės, lėkti į batų parduotuves ar kimšti pyragaičius. Jei tai darai tik tada, kai esi suirzusi, susipykusi su mylimuoju ar prislėgta nemalonumų darbe, toks priklausomumas darosi pavojingas, nes, užuot sprendusi problemas, bandai nuo jų pasprukti. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip jautiesi paskui.

“Po tų nelemtų žygių į parduotuves mano būsena būna klaiki, — prisipažįsta COSMO skaitytoja Rasa. — Man gėda, kad taip išlaidauju, jaučiuosi kalta, o piniginėje švilpauja vėjai. Blogiausia, jog net pirkiniai manęs nebedžiugina.” Deja, tokių kasdienių priklausomybių vis daugėja, nes visuomenė skatina vartotojiškumą, o reklama mums nuolat kala į galvą, kad pakanka atsikąsti “Bounty” šokoladuko ar sumuštinio su kremu “Bonjour”, ir iškart pabėgsi į rojų, toli nuo miesto triukšmo bei neklusnių vaikų.

Itin mėgstama pasinerti į interneto pasaulį. “Kartais net neinu pietauti, kad galėčiau dar minutėlę pabendrauti su virtualiais draugais”, — prisipažįsta Laura. Tai vilioja, nes gali būti, kas tik nori ir koks nori. Gali atskleisti slapčiausias fantazijas, išsakyti problemas ir nesibaiminti būti pasmerkta. Tačiau jei pastebi, kad toks bendravimas pamažu ima keisti realųjį (užuot susitikusi su draugais, mieliau iki išnaktų sėdi įbedusi akis į kompiuterio ekraną), metas sustoti.

Viena pikantiškiausių priklausomybių — seksas. Deja, tikroji priklausomybė nuo sekso, vadinamoji nimfomanija, pasitaiko labai retai. Pasak seksopatologo Viktoro Šapurovo, jos priežastys įgimtos, ir tai neišgydoma. Netikroji nimfomanija pasitaiko dažniau. Ji kyla dėl nepatenkintų seksualinių poreikių. Jei moteris nepatiria orgazmo, tai skatina ieškoti vis kitų partnerių. Beje, bandymas užpildyti seksu dvasinę tuštumą ar pabėgti nuo problemų būdingesnis vyrams.

Pavojinga karuselė

Vis dėlto dažniausios priklausomybės tebėra narkomanija bei alkoholizmas. Ir tai anaiptol ne asocialaus sluoksnio problema. Ne vienai Holivudo žvaigždei detoksikacijos klinika yra tapusi kone antraisiais namais. Melanie Griffith, atsikračiusi priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio, vis dar negali gyventi be vaistų skausmui malšinti. Nuo kvaišalų gydėsi Courtney Love, Whitney Houston, Elizabeth Taylor. O Kate Moss sukėlė tikrą skandalą pareiškusi, kad jau dešimt metų nėra užlipusi ant podiumo blaivi. Kad nepriaugtų svorio, dieną ji pradėdavo nuo marihuanos su šampanu, o baigdavo heroino doze — dėl atsipalaidavimo.

Sveikatos ministerijos duomenimis, 100 tūkstančių gyventojų Lietuvoje tenka apie 1,5 tūkstančio sergančiųjų lėtiniu alkoholizmu ir apie šimtą segančiųjų toksikomanija ar narkomanija. Laimė, pastaruosius ketverius metus jaunimo, vartojančio narkotikus, nedaugėja. Tačiau faktas, kad kvaišalų yra bandęs kone kas šeštas moksleivis, baugina. Tiesa, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje jau pastebima atvirkštinė tendencija — narkotikų vartojimą ten pavyko sumažinti.

Pasak Vilniaus priklausomybės ligų centre dirbančios gydytojos Vilmos Andrejauskienės, narkotikai darosi nebe tokie madingi, nes atsiranda kitų prioritetų: dabar populiaru siekti tikslo, gerai mokytis, svajoti apie nuosavą verslą. Bloga naujiena, kad kvaišalų mėgėjai jaunėja: ne vienas narkotikus pradeda vartoti nuo 12 metų.

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių įsitraukia į azartinius lošimus: pradeda nuo loterijos bilietų, pereina prie kortų, žaidimo aparatų ir galop praveria kazino duris. Vieniems tai ir lieka tik pramoga. Kitiems — būdas išspręsti laikinas finansines problemas: jie geba save kontroliuoti — gali sustoti pralošę nustatytą sumą, o išlošti pinigai jiems teikia džiaugsmo. Tačiau iš esmės tai anaiptol nėra taip nekalta kaip kasryt gurkšnoti kavą. “Kai pinigai praranda vertę, o lošimo azartas nebeteikia džiaugsmo, prasideda priklausomybė, — teigia V.Andrejauskienė. — Tokie žmonės nebesugeba kontroliuoti lošimo proceso. Reikalauti, kad jie liautųsi lošti, tolygu prašyti, kad džiovininkas nustotų kosėti.”

Kodėl taip nutinka?

Lietuvos AIDS centro tyrimų duomenimis, priežastys, lemiančios polinkį į priklausomybę, yra trejopos: genetinės, psichologinės ir socialinės. Statistikos duomenimis, 20 procentų vaikų, kurių tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio, tampa alkoholikais ar narkomanais. Tai nutinka dėl įgimto endorfinų trūkumo. Šios cheminės medžiagos kontroliuoja skausmo pojūčius, miegą, emocijas, o žmonės, kuriems stinga endorfinų, emocinę įtampą įveikia vartodami alkoholį bei narkotikus.

Į priklausomybes taip pat pastūmėja vienatvė, nusivylimas žmonėmis, pesimizmas. Nemažai lemia ir vaikystės potyriai — jei esi užaugusi nepilnoje šeimoje, buvai perdėtai kontroliuojama, menkinama, netinkamai vertinama, patyrei dvasinių ar fizinių traumų, nemaža tikimybė, jog bandysi užsimiršti kitame — svaigiame alkoholio, narkotikų, sekso ar azartinių žaidimų pasaulyje.

Priklausomybių daugėja. Ir tai pirmiausia sietina su visuomenės patiriama vertybių krize. Ne visiems pakanka jėgų spręsti problemas — lengviau nuo jų pasprukti. Be to, greitėjant gyvenimo tempui prisitaikyti tampa vis sunkiau. Kasdien patiriame stresą, mums reikia vis veiksmingesnių būdų atsipalaiduoti. Tačiau atrastasis rojus keičia tikrą gyvenimą ir grįžti darosi vis sudėtingiau. Pasak psichiatrės, esant psichologinei priklausomybei pavojų pajusti sunkiau, nes tai netampa kasdieniu vartojimu kaip cheminės priklausomybės atveju. Todėl pakankamai ilgai atrodo, kad padėtį gebama kontroliuoti.

Kaip išsivaduoti?

Gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė komentuoja dažniausias priklausomų žmonių ir jų artimųjų daromas klaidas.

“Jis pats turi suvokti esąs priklausomas.” Naivu tikėtis, kad žmogus prisipažins esąs priklausomas — tai suvokiama pamažu, vykstant terapijai. Dažniausia pacientus atveda artimieji. Blogai, kai šie pernelyg ilgai taikstosi su esama padėtimi, naiviai tikėdamiesi, jog priklausomas žmogus pasitaisys — tik jam reikia suimti save į rankas. Dažnai net sau bijoma prisipažinti, kad problema iš tiesų egzistuoja.

“Išgydykite mane tuojau pat!” Gydymas vyksta maždaug dvejus metus. Kuo didesnis priklausomybės stažas, tuo ilgiau iš jo vaduojamasi. Pirmuoju etapu keičiama motyvacija. Sveikti pradedama, kai žmogus nustoja savęs bijoti. Antrasis etapas — stabilizacija. Galop — palaikymo etapas. Kantrybės stygius ir noras kuo greičiau pasiekti rezultatų dažniausiai baigiasi nesėkme.

“Esu tik aplinkybių auka, ir nuo manęs niekas nepriklauso.” Kiekvienas žmogus linkęs ieškoti kaltų kitur: sunki vaikystė, problemos šeimoje, darbe. Pripažinti, kad dabar pats esi atsakingas už savo gyvenimą, nepaprastai sunku, tačiau būtina, jei nori pasveikti.

“Reikia tik išmokti viską daryti saikingai.” Priklausomybės įmanoma tik visiškai atsikratyti. Jeigu jau buvai priklausomas, neišmoksi saikingai lošti, gerti ar vartoti narkotikus.

“Esu pasmerktas visam gyvenimui.” Dauguma gydytis eina taip, tarsi žengtų ant ešafoto — gailėdami savęs ir pasiryžę aukotis dėl artimųjų. Svarbu suvokti, jog tai — ne pabaiga, o pradžia. Naujo, daug geresnio gyvenimo. Atsisakius priklausomybės juntama tuštuma, kurią reikia kuo nors užpildyti. Išsikapstyti lengviau pavyksta tiems, kurie turi darbą, mėgstamą veiklą, nepraradę ryšio su šeima. Beje, šeimos nariai toleravimu, gailesčiu ar pateisinimais tik stabdo sveikimo procesą.

Parašyk Redakcijai

Čia pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų.

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis