Mano istorija: kaip būrėja vos nesugriovė mano santykių

Pirmąsyk pas būrėją apsilankiau pradėjusi studijuoti – kambario draugei prireikė patarimo meilės reikalais, o aš palaikiau jai kompaniją. Nieko konkretaus sužinoti netroškau, taigi ir nesužinojau.

Vien abstrakčios frazės: serga kažkokia giminaitė, problemos dėl mokslų, pora vaikinų – vienas šviesus, kitas ne... Aišku, išsipildė – juk artėjo egzaminai, siautė gripo epidemija ir susirgusių giminaičių tikrai nestigo, o vaikinų aplink sukosi begalė. Mane suintrigavo viena detalė: būrėja pasakė, kad maždaug po poros savaičių vyksiu į kelionę. Tai atrodė visiškai neįtikima, tačiau nepraėjus nė savaitei paskambino senas draugas ir pakvietė į svečius. Net aiktelėjau iš nuostabos. Pamaniau: ne visos pranašystės iš piršto laužtos.

Antrąsyk į būrimo saloną užsukau susipažinusi su Šarūnu. Pusmetį mudu labai gražiai draugavome, jis ėmė kalbėti apie vedybas. Spirgėjau iš laimės, bet dėl visa ko nutariau pasitarti su būrėja. Šįsyk iškart metėm kortas dėl Šarūno. Būrėja susiėmė už galvos. Paaiškėjo, kad šitas vyras man visiškai netinka, kad abu būsime nelaimingi, musu lydės vien rūpesčiai ir bėdos. Be to, Šarūnas aiškiai linkęs į psichikos ligas arba alkoholizmą. Vėliau manęs laukianti pažintis su vyresniu pasiturinčiu tamsiaplaukiu – tvirtos socialinės padėties ir turinčiu nuosavą namą. Su juo aš būsianti išties laiminga. Išėjau iš būrėjos namų kaip šlapiu maišu trenkta.

Pradėjau atidžiai stebėti šarūną. Jis tikrai pasirodė keistokas. Pavyzdžiui, pradėdavo nei iš šio, nei iš to krizenti arba murmėti ką nors po nosimi. O sykį prisigėrė iki žemės graibymo. Ėmiau paslapčiomis dairytis to vyriškio su namu.

Per draugės gimtadienį susipažinau su Robertu – penkeriais metais vyresniu tamsiaplaukiu. Jis turėjo nuosavą firmą, bet namo – kol kas ne. Tiesą sakant, Robertas pernelyg manimi nesidomėjo, tad nutariau atakuoti jį pati. Pakviečiau šokti. Siūliau įdėti mišrainės, silkutės. Kviečiau į balkoną parūkyti, eidama pro šalį lyg netyčia prisispaudžiau visa krūtine. Išsiskirdami apsikeitėme telefono numeriais. Tačiau kitą dieną Robertas nepaskambino. Dar kitą – irgi. Trečią dieną pati ėmiausi iniciatyvos. Drebančiu balsu pakviečiau jį išgerti kavos. Robertas sutiko. Tiesa, be didelio entuziazmo. Pusčiausi kaip įmanydama. Jis aiktelėjo mane išvydęs, pagyrė, kad puikiai atrodau, tačiau pokalbis strigo. Bandėme kalbėti ir apie filmus, ir apie politiką, Robertas vis klausiamai žvilgčiojo į mane, tarsi laukdamas, kol paaiškinsiu susitikimo priežastį, o aš ėmiau klaikiai nuobodžiauti.

Namo grįžau suirzusi. Prisiminiau, kaip šauniai leisdavau laiką su Šarūnu. Nudiegė širdį. Jau dusyk pasakiau jam neturinti kada susitikti. Kamuojama sąžinės paskambinau. Šarūnas su džiaugsmu atlėkė.

Tą vakarą negalėjome atsiplėšti vienas nuo kito. Kalbėjomės, juokėmės, valgėme ledus, mylėjomės. Nutariau nekreipti dėmesio į būrėjos patarimus.

Po poros dienų netikėtai paskambino Robertas. Jis buvo šiek tiek išgėręs. Atsiprašinėjo dėl nevykusio pasimatymo, siūlė vėl susitikti. Jo balsas buvo labai seksualus ir šiltas. Pasakė po valandos lauksiąs automobilyje prie mano namų.

Jaučiausi išduodanti Šarūną, bet tikėjimas, kad Robertas yra mano gyvenimo vyras, maldė sąžinės priekaištus. Nuvažiavome ant gražaus skardžio, gėrėme vyną, bučiavomės... Pasimylėjome automobilyje. Skubotai, ne itin vykusiai, bet man tai atrodė smulkmena: juk prieš akis – ilgas ir gražus bendras gyvenimas.

Ėmėme susitikinėti beveik kas antrą dieną. Visada sutemus, visada gamtoje, visada pasimatymai baigdavosi ant galinės automobilio sėdynės. Atrodė, mūsų santykiai stovi vietoje. Širdis kuždėjo, kas esame visiškai svetimi, tačiau bandžiau save įtikinti, jog ilgainiui viskas pasikeis.

Su Šarūnu lioviausi matytis. Jis mėgino su manimi kalbėtis, aiškintis, kas nutiko, atnešdavo gėlių. Man širdis plyšo jo klausantis, tačiau negalėjau atskleisti tikrosios atšalimo priežasties. Galop Šarūnas supyko ir mane paliko. Blogiausia, kad manęs šalintis pradėjo ir Robertas. Siuntinėjau jam karščiausias žinutes, o jis atsakydavo visiškai sausai arba išvis tylėdavo. Kartais paskambindavo vidurnaktį arba gerdamas su draugais ir liepdavo atvažiuoti. Aš iškart atlėkdavau. Visiškai praradau savigarbą – taip bijojau pražiopsoti savo laimę. Tačiau susitikimai, nepaisant mano atsidavimo ir pastangų, ėmė retėti, galop išvis nutrūko. Ėmiau nerimauti. Nutariau dar kartelį pasikonsultuoti su būrėja.

Ir štai ji išmeta kortas. „Na, mergaite, - sako, - tavo popieriai visiškai prasti. Tas, apie kurį sukiesi, yra visiškai blogas žmogus. Jis turi kitą ir tavęs nemyli. Šalia tavęs matau labai šaunų vaikiną, tačiau tu jį vis atstumi. Su juo būtum buvusi laiminga, bet kažkokia juoda moteris perbėgo jums kelią“. Apstulbau. „O gal ta juoda moteris – jūs?“ - paklausiau įsmeigusi į ją akis. „Aš?“ - nustebo būrėja. „Taigi jūs liepėt man jį palikti“ - neatlyžau. Būrėja pažiūrėjo į mane kaip į beprotę. Atsistojau ir kaip apdujusi patraukiau durų link. Būčiau taip ir išėjusi, bet ta šarlatanė šūktelėjo: „Mergaite, o kas sumokės?“ Tada jau aš pratrūkau...

Išėjusi paskambinau Šarūnui. Jis kalbėjo palyginti atsainiai, neskubėjo į svečius su gėlėmis ir ledais. Nuvažiavau pas jį pati. Rausdama iš gėdos ir mikčiodama viską papasakojau. Šarūnas žiūrėjo į mane kaip į paskutinę kvaišą. „Būrėja? Negaliu patikėti, - purtė galvą kalbėdamas pats su savimi. - Dėl kažkokios būrėjos paistalų tu nutraukei mūsų draugystę? Kaip galiu tavimi pasitikėti? O aš, kvailys, maniau, gal susiradai kitą...“

Teko paplušėti, kol atgavau jo pasitikėjimą. Pamažu mūsų santykiai ėmė gerėti, po pusmečio susituokėme. Bet turėjau pažadėti, kad pas būrėjas nebesilankysiu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis