Tikra istorija: pasitikėti savimi trukdo patirtos patyčios

Mano istorija galėjo nutikti bet kuriai merginai. Visos puikiai žinome, kad vaikystės/paauglystės paliktos dėmės išlieka ilgam. Esu labai savikritiškas žmogus. Kas žino, jei ne vaikystė, galbūt šiandien šios savybės nepažinočiau.

Kai atėjau į pirmą klasę, buvau aktyvi ir linksma, kiek save pamenu. Pradėjau lankyti plaukimą ir man puikiai sekėsi. Pavyko suderinti ir mokslus, ir sportą. Tačiau štai bėda - mokykloje yra ne tik mokslai, yra ir klasiokai. Su pastaraisiais bendrauti man sekėsi labai sunkiai, kol galiausiai pirmos 8 klasės virto 8 patyčių metais (nes 9 klasėje mus išskirstė į naujas klases).

Teisingai sako, kad vaikystėje mes menkai ką suprantame, nesureikšminame dalykų, todėl nesuvokiau, ko siekia mano klasiokai. Vaikystės lūžiai yra sudėtingi. Man tai buvo ypač sunkus periodas, nes buvau mergaitė, kuri mėgo berniukiškus dalykus. Plačios kelnės, džemperiai, sportbačiai, futbolas... Buvau grubi. Mano klasiokės jau ėmė naudoti kosmetiką, o aš net nežinojau kas yra pudra. Mano išvaizda buvo pagrindas iš manęs pasijuokti.

Reikalinga tapdavau tik tada, kai reikėdavo nusirašyti namų darbus. Kad tos patyčios mane paveikė supratau tik 8 klasės pabaigoje. Tapau jautri ir savikritiška. Paauglystėje ėmė rūpėti vaikinai, ar jiems patinki. O štai, kai vienas rėžė, kad su manimi bendrautų daugiau žmonių, jei atrodyčiau kaip mergina, o ne vaikinas (mat iš nugaros mane buvo sunku atpažinti), patyriau smūgį. Tada pirmą kartą gyvenime ėmiau svarstyti apie save: supratau, kad rūpinimasis savimi suteikia daugiau pasitikėjimo savo galimybėmis bei savybėmis. Kitaip tariant, supratau, kokia svarbi yra nuoširdi meilė sau.

Iki šiol kovoju su savo kritišku požiūriu į save, nepasitikėjimu. Kartais norisi niekur neiti, nes pažiūrėjus į veidrodį matai ne tai, ką išties norėtum matyti. Aštuoneri metai mokykloje, susiduriant su šaipymusi ir nuolatiniu matymu panelių, kurios perdėtai rūpinasi savimi tokiame amžiuje, sukūrė keletą psichologinių problemų, kaip kad uždarumas, nemokėjimas pasijuokti iš savęs bei per rimtas žiūrėjimas į gyvenimą, visko sureikšminimas. Šiandien su šiomis problemomis kovoju ir stengiuosi į gyvenimą pažvelgti per kitokią prizmę. Tam reikia daug pastangų, nes sunkiausia kova gyvenime ir yra su savimi, su savo silpnybėmis, kurios tave skandina pilkoje masėje ir neleidžia išsiskirti iš minios.

O aš giliai viduje žinau, kad esu kitokia ir kad tai turiu leisti pamatyti visiems. Reikia tik išdrįsti. Žinau, kad tokia tikrai nesu viena, todėl mano žinutė panašią patirtį turinčioms panelėms būtų tokia - mylėkite save. Esate unikalios ir tikrai nepakartojamos. Tokių kaip Jūs daugiau niekur nėra. Tos praeities dėmės jus kamuos tik tol, kol joms leisite tai daryti. Kova su savimi sunki, bet praeitis įveikiama. Neleiskite jai Jūsų persekioti.

Tikros istorijos autorei COSMO redakcija skiria „IWOSTIN“ kosmetikos prizą. Su autore susisieksime asmeniškai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis