Tikra istorija: praradau geriausią draugę

Turėti gerą draugę – tikra gyvenimo dovana. Bet net ir geriausia draugystė gali sudužti į šipulius... Dėl išdavystės, nenuoširdumo, egoizmo ar... apmaudžios klaidos. Laišką redakcijai atsiuntusi 22 metų studentė Solveiga (vardas pakeistas) geriausia drauge laikė Karoliną, su kuria nuo pat pirmo kurso buvo neperskiriamos:

Ką turėtų daryti tikra draugė kai jos bičiulė išsiskiria su vaikinu? Paslaugiai atkišti petį šiai išsiverkti, kartu išgerti tiek kokteilių, kiek reikės, nusitempti ją į vakarėlį, kuriame netrūktų staigmenų ir vienišų vaikinų, galiausiai jos telefone paslaugiai įvesti savo telefono numerį vietoje jo – kad kai bičiulė, padauginusi šampano, neištvers ir puls apsižliumbusi jam skambinti, atsilieptų ne tas niekšelis, o malonus draugės balsas. Ir pasakytų: "Liaukis verkusi, jis nevertas nė vienos tavo ašaros. Eik miegoti, o ryte taip nebeskaudės".

Kaip tik tokia draugė aš ir buvau. Neslėpsiu – pati didžiavausi: štai, štai tas momentas, kai galiu parodyti, kokia šauni draugė esu! Karolina tiek kartų man yra padėjusi išsilaižyti nelaimingos meilės žaizdas, dabar – mano eilė.

Bet tobulai teikdama pirmą pagalbą bičiulei nenumačiau vienos aplinkybės: mano pagalbos prireiks ir jos buvusiajam. Vieną vakarą sulaukiau Mariaus skambučio. „Judvi labai artimos. Turi man padėti. Noriu ją susigrąžinti“. Žinojau, kad Marius prisidirbo kaip reikiant – melavo Karolinai apie tai, kad neturi merginos, nors mergina, su kuria jis kūrė bendrą ateitį, tuo metu buvo išvykusi į užsienį – doktorantūros stažuotei. Dabar Marius dievagojosi iš tikrųjų nutraukęs visus ryšius su ana mergina, paaiškinęs jai, kad bendros ateities, apie kurią svajota, jis nekurs. Taigi nori atsiprašyti ir grįžti, tik aš turiu jam padėti.

Tiesą sakant, menkai tesuvokiau, kokia mano kaip geriausios draugės pareiga turėtų būti dabar. Tiek guodžiau ją, tiek įtikinėjau, kad išsiskyrimas jai - tik į naudą, ir še tau - pati stumsiu ją atgal į Mariaus glėbį? Būtų nei šis, nei tas. Paprašiau Mariaus duoti man šiek tiek laiko pagalvoti. Atsargiai paklausinėjau Karolinos, ar ji kartais nepasvajoja apie tai, kas būtų, jei jis grįžtų. Pasirodo, mano paguodos terapija buvo nenuėjusi veltui: Karolina sakė, kad su tuo melagiu nebenori turėti nieko bendro. O tą patį vakarą Marius man telefonu jau bemaž pasikūkčiodamas aiškino, koks apmaudus nesusipratimas išėjo ir kaip jis slėpė tiesą nuo Karolinos ir tempė laiką, nes nenorėjo su ana mergina nutraukti santykių per atstumą, manė, kad pranešti tai telefonu ar internetu kažkaip nedera. Ėmiau klausinėti jo apie ankstesnius santykius, jis išsikalbėjo. Aš jam taip pat papasakojau apie savo pastaruoju metu vieną po kitos patiriamas nesėkmes meilės fronte.

Kitą vakarą Marius atėjo pas mane. Su sušių rinkiniu. Sakė, norėjo kaip nors atsidėkoti už vakarykštį pokalbį. Bet pamanė, kad gėlės bus per daug intymu. O aš minėjau, kad mėgstu sušius, taigi... Prisipažinsiu, buvau pamaloninta. Ir pakviečiau jį į vidų – puodeliui arbatos ir dar vienam pokalbiui. Žinodama, kad jo ketinimai rimti, buvau mintyse sukūrusi planą, kaip suorganizuoti jiems su Karolina romantišką susitikimą, kad jie turėtų progą bent jau dar kartą pasikalbėti. Mudviejų pokalbis užsitęsė, kuo toliau, tuo labiau mano abejonės sklaidėsi: jis tikrai nuoširdus ir nori būti su Karolina.

Ir štai staigmena – skambutis prie durų. Vos atidariusi duris nustėru: Karolina. Draugė akivaizdžiai įsiutusi. Nieko netarusi ji kaip kulka įsiveržė į mano namus. „Tai štai kodėl tu mane taip guodei?! Tai todėl tu ištrynei jo numerį iš mano telefono?! Norėjai jo sau?!“ - pamačiusi ant sofos sėdint apstulbusį Marių ji išrėkė man. Dar prieš ištardama "Tu viską ne taip supratai" suvokiau, kokia melodramatiška situacija - iki koktumo. Ir neturiu joje kitos išeities, kaip tik likti išsisukinėjančia blogiete.

Pasirodo, Karolina važiavo pro šalį ir pamatė prie mano namų stovintį Mariaus automobilį. Širdyje dilgtelėjusi nuojauta neapgavo: Marius buvo pas mane. Riebiai nusikeikusi Karolina išlėkė iš mano namų. Sutrikusi, kupina apmaudo tiesiog neišmaniau, kaip galėčiau ją sulaikyti. Marius, kaip vėliau prisipažino, jautėsi panašiai.

Per tokią apmaudžią klaidą praradau draugę: Karolina nešneka nei su manim, nei su Marium. Net jei atrasčiau stebuklingą būdą, kuris priverstų ją mane išklausyti, nemanau kad ji patikėtų - tikrasis paaiškinimas skambėtų iki absurdo kvailai, kaip pats naiviausias išsisukinėjimas pasaulyje.

Internete, žurnaluose apstu patarimų, kaip susigrąžinti buvusią meilę. O kaip susigrąžinti draugę? Ar tai – įmanoma?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis