Tikra istorija: sunkią ligą įveikiau, bet praradau meilę

Viskas prasidėjo praėjus metams po oficialių skyrybų su vyru. Nors dėjau visas pastangas, vedybinis gyvenimas nesusiklostė, pasukom skirtingais keliais. Taigi, draugų įkalbėta susigundžiau užsiregistruoti populiariame pažinčių portale.

Susirašinėjau su dauguma, bet kažkaip vis neradau TO tikrojo, vienintelio. Ir štai vieną šaltą sausio vakarą gaunu mielą laiškelį: „Tikro grožio nepaslėpsi, esi tikrai graži :)“. Mano atsakymas nebuvo draugiškas, aš gana skeptiškai reaguoju į tokias frazes. Tačiau po kurio laiko užsimezgė šiltas, malonus ir mielas bendravimas. O po geros savaitės įvyko ir mūsų pirmas susitikimas, kurio metu jautėmės lyg seniausiai vienas kitą pažinotumėm.

Po pusės metų

 Po važinėjimo kas mėnesį pas jį į pajūrį, po jo kvietimo ir kitų pasvarstymų, apsisprendžiau. Išėjau iš darbo, susirinkau būtiniausius daiktus ir, ašarotos sesers bei sūnėno palydėta, išvažiavau pas savo brangiausiąjį. 

Mylėjau aš jį save pamiršdama. Viską dariau tik dėl jo, rūpinausi buitimi, namų ruoša, kad tik jis daugiau poilsio gautų. Juk barmeno darbas po 12 – 15 valandų per parą nėra lengvas. Be viso šito dar ir su savo šeima kovojau, vis įrodinėjau, kad aš laiminga, kad mums gera kartu. Na, aš tuo buvau tikra, aš tuo tikėjau. Džiaugiausi kiekviena jo dėmesio sekunde, nesvarbu, kad jas galima ant pirštų suskaičiuoti. Kai myli, tai viskas visada atrodo kitaip...

Artėjo Šv. Kalėdos. Žinodama, kad mano brangiausias dirbs per visas šventes, savo šeimynai paaiškinau, kad noriu jas sutikti išskirtinai, su saviškiu, kad negaliu palikti vieno per šventes. Likus kelioms dienoms iki švenčių, įmonėje kurioje dirbau, vyko kalėdinis vakarėlis, jame buvau viena iš organizatorių. Visi linksminosi, visiems buvo smagu, tik man kažkas ne taip. Jaučiau, kad kažkas negerai. Kūčių išvakarėse, būdama viena namuose, planavau rytojaus darbus: eisiu į turgų apsipirkti, ruošiuos šventinei vakarienei. Bet pradėjau siaubingai kraujuoti. Išsigandau. Kraujas teka, niekaip nesustoja... Drebančiomis rankomis išsikviečiau greitąją pagalbą. Paskambinau ir vaikinui, su ašarom akyse pasakiau, kad mane išveža į ligoninę.

Ligoninėje papuoliau pas ginekologą vyrą – to visą gyvenimą vengiau. Tačiau, kai blogai, viskas tampa nebesvarbu. Po apžiūros ginekologą kamantinėjau, bet jis kaip mūras laikėsi tvirtai: „Dabar nespėliokim, bet gerai nėra“. Tepasakė, kad manęs iškart laukia operacija, o jos metu paims mėginius kitiems tyrimams. Ašaros vėl kapsi... Palatoj persirengiu ir laukiu kelionės į operacinę. Tuo metu paskambina linksma sesuo, persimetam keliomis nereikšmingomis frazėmis, bet neprasitariu, kur aš.

Kūčias taip ir praleidau viena palatoje. Ryte brangiausias atvežė daiktus, kurių prašiau, kita draugė pritempė knygų, vakarop užsuko dar viena, pabuvo trumpai ir vėl likau viena. 

Šv. Kalėdų rytą, į palatą įsiveržė mano auksinė draugė. Su dovanom, su vaišėm, su slapčia į puoduką pilamu raudonu vynu. Brangiausias nei laiko, nei sąlygų atvažiavimui taip ir nerado.. Kai visi šventė, dalinosi dovanomis, „dovaną“ gavau ir aš. Per apžiūrą skyriaus vedėja, man įsitaisius ginekologinėj kėdėj, į klausimą, gal ji galinti atsakyt, kas man yra, išrėžė: „Jūs ką, nežinot, kad jums gimdos kaklelyje auglys? Dažniau tikrintis reik!“ Daugiau nebegirdėjau nieko, tik meldžiau Dievą, kad kuo greičiau galėčiau nulipti nuo kėdės ir slinkti į palatą. Ašaros vėl bėgo upeliais. Lyg ir girdėjau nuotrupas, kas manęs laukia toliau, tačiau neužfiksavau. Savo kalėdinę dovaną aš jau gavau..

Taigi, mano diagnozė: piktybinis 2–os stadijos gimdos kaklelio navikas. Prasidėjo gydymas, kurį didvyriškai atlaikiau. Kartu su bendradarbėm pervadinome procedūras: švitinimą į „soliariumą“, chemoterapiją į „SPA“.. Taip ir gyvenau: ryte darbas, po pietų kelionė į „soliariumą“, o kartą į savaitę dienotvarkę papildydavo ir „SPA“ procedūros. Sunkiausios ir skaudžiausios procedūros laukė pabaigoje – švitinimas iš vidaus. Visas medicininis personalas padėjo man – juk iš pacientų buvau jauniausia, nors man jau 33m. Visada visiems sakiau, kad jaučiuos puikiai (kitaip net neleisdavau sau pagalvot),o  veide buvo šypsena. Priėmiau tik pozityvias mintis, nors žinojau, kad tėvas jau ruošiasi mano laidotuvėms, mamos draugės išsigąsdavo mane vos pamačiusios. Bet aš atlaikiau! Aš įveikiau savo „augintinį“! Man pavyko!! Po visko, kai bebuvo likęs tik vienas tyrimas pasitikrinimui, ruošiausi artėjančioms Šv. Velykoms. Ši prisikėlimo šventė tarsi sutapo su mano pačios prisikėlimu. Simboliška, bet man daug reiškianti šventė. Bet.. mane paliko mano meilė. Gavau žinutę telefonu: jis turi kitą, jie jau 2 mėnesius kartu (ironiška, bet tai nutiko, kai aš kovojau su liga..). Jis net nesugebėjo to pasakyti man į akis. Tik trumpa sms. Šv. Velykų rytą, po pusryčių su sesers šeima, grįžau į Klaipėdą, susirinkau savo daiktus ir išvažiavau pas savo auksinę draugę. Radau jėgų nueit ir paduot jam raktus, bet iš jo neišgirdau nieko.. Negi aš to nenusipelniau..?

Gyvenimas tapo pilkas, teko gydytojų prašyti raminamųjų, nebežinojau ką daryt toliau. Bet, kaip sakoma: „užsidarius durims, atsidaro langas“. Greitai gavau svajonių darbą, išmokau gyvent su ilgesiu širdy. Bandau kurt savo gyvenimą iš naujo. Ir nesvarbu, kad kaip šmėkla persekioja diagnozė, jog galbūt nebegalėsiu turėti vaikų ir vargiai ar rasiu savo antrąją pusę. Bet dabar visiems sakau: NIEKADA NESAKYK NIEKADA. Vilties dar yra.

Lina

Nori papasakoti savo istoriją, pasidalinti mintimis ar patarimais? Atsiųsk mums laišką elektroniniu paštu portalas@cosmopolitan.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis