Tikra istorija: Noriu ištekėti. Kodėl jis nepasiperša?

Laišką parašiusi mūsų portalo skaitytoja Monika suintriguoja: „Jei spausdinsite mano istoriją, su vardu galite elgtis kaip norite: galite keisti, galite palikti tokį, koks yra. Nes esu tikra, kad aš – tikrai ne vienintelė Monika Lietuvoje, atsidūrusi tokioje situacijoje“. Ką gi, paliksime intrigą: vardas arba pakeistas, arba ne.

Esu vidutinė statistinė mergina, sulaukusi tokio amžiaus, kad giminaičiai gali į valias smagintis užduodami man klausimą „kada gi ištekėsi?“, - pradeda savo istoriją Monika. – Juolab, kad puikiausiai žino – su draugu kartu gyvename jau penkerius metus. Tiek pat metų esame baigę universitetą. Abu turime darbus, gyvename dviejų kambarių bute, per pusę mokame paskolą. Aš jį myliu, jis, tikiu, mane taip pat. Tačiau mano svajonė apie baltą suknelę ir Mendelsono maršą dabar atrodo kur kas tolimesnė nei tada, kai buvau maža mergaitė ir pusseserės vestuvėse pradėjau svajoti, jog kada nors, per savo vestuves, ir aš būsiu tikra princesė.

Su Modestu mes mokėmės viename universitete, kartu lankėme anglų kalbos paskaitas. Taip ir susipažinome. Mūsų studentiškas romanas plėtojosi ramiai, be didesnių audrų: romantiški pasimatymai, vėliau – aistringos naktys bendrabutyje, kai mano kambariokė likdavo nakvoti kur nors kitur. Per vasaros atostogas kartu vykdavome padirbėti į užsienį, todėl dabar galime džiaugtis nuosavu butu. Dalį pinigų susitaupėme, paėmėme nedidelę paskolą – ir štai, mes jau... sugyventiniai?

Taip, kaip tik remontuojant naująjį butą šis statusas man ėmė kaip niekada aštriai baksnoti paširdžius. Ne vakar gimiau ir žinau, kad net ir didžiausia meilė kartais praeina, skyrybų neišvengia didelė dalis šeimų. Todėl tuokiantis pravartu pasirašyti vedybinę sutartį. Na, o mūsų atveju buvo protingiausia viską dalinti griežtai per pusę: pasišnekėjom ir sutarėm kruopščiai rinkti čekius, kas mokėjo už sienų apmušalus, o kas - už vamzdžių pakeitimą. Niekada nenorėjau būti išlaikytine, todėl stengiausi visur puoselėti lygybę: ir už butą, ir už jo remontą mokėjome per pusę.

Tiesą sakant, tada ir pradėjau pusiau juokais, pusiau rimtai mėtyti Modestui užuominas: jei būtume susituokę, taip skrupulingai skaičiuoti nereikėtų... Modestas, aišku, viską ir suprato kaip juokus. O man kuo toliau, tuo labiau nedavė ramybės mintis: kodėl jis man nepasiperša? Tikėdavausi to prieš kiekvienas reikšmingas datas ar šventes ir, banaliai, per Valentino dieną, ir per pažinties metines, ir per savo gimtadienį... Jis vis paslaptingai žadėdavo kokią staigmeną ir... tikrai ją suruošdavo: tai paėmęs iš darbo nuveždavo mane prie jūros pažiūrėti kaip leidžiasi saulė (gyvename Vilniuje, taigi tokia netikėta kelionė – išties staigmena), tai surengdavo netikėtą vakarėlį su būriu draugų. Argi jis ne nuostabus? Argi neturėčiau džiaugtis?

Deja, pastaruoju metu beveik kiekviena jo staigmena baigiasi mano ašarų upeliais. Modestas galvoja, kad verkiu iš laimės. O iš tikrųjų aš jau nebevertinu jo pastangų, aš noriu vienos paprastos, bet tikrai išsvajotos dovanos – sužadėtuvių žiedo ir žodžių „ar tekėsi už manęs?“.

Jei pasiguosčiau apie tai, ką išgyvenu, draugėms, neabejoju, kad jos patartų pasikalbėti apie savo jausmus su Modestu. Tačiau argi tai nebūtų savotiškas pasipiršimas? Neketinu jam pirštis pati, noriu, kad šį žingsnį, kaip ir priklauso, žengtų jis. Be to, mūsų santykiai išties geri, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Todėl aš netikiu, kad jis nesupranta, ko man iš tikrųjų reikia. Tikriausiai supranta. Bet kažkodėl to nedaro. Kai pradedu ieškoti atsakymo „kodėl“, visai susipainioju savo mintyse. Spėlionių gali būti daugybė, bet tikro atsakymo nė nenumanau.

Per vieną šventę, padauginus šampano, vis dėlto prasitariau jam, kad svajoju kada nors ištekėti ir paklausiau, ką apie santuoką mano jis. Atsakymas, tiesą sakant, nustebino: "Taip, santuoka – labai svarbus žingsnis. Kažkada reikės jį žengti". Net nesiteikė užsiminti, ar mano, kad žengsime jį kartu...

Prisipažinsiu, kartais užeina tokia nuotaika, kad norisi siųsti jį po velnių, trenkti durimis ir išeiti. Jei jis apie mūsų santykius, trunkančius tiek metų ir šiaip jau tikrai gerus, negali pasakyti nieko konkretaus – galbūt tikrai tik veltui gaištu gražiausius savo metus? Kita vertus, net jei trenkusi durimis ir išėjusi tą pačią dieną gatvėje sutikčiau savąjį princą – kiek dar metų reikėtų laukti to naujojo princo pasiūlymo tekėti? Juk viską turėtume pradėti nuo nulio! Be to, jokio kito princo nenoriu, aš myliu Modestą, manau, kad jis – kaip tik tas, apie kurį svajojau. Kodėl jis nenori mano svajonės paversti tikrove?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis