Modelių fotografas: žinau būdų, kaip seksualumo variklį užvesti kiekvienoje moteryje (foto)

Kaip vėl pasijusti patrauklia, seksualia ir aistringa moterimi? Mėgindama sau atsakyti į šį klausimą turbūt imi galvoti apie savo ir partnerio santykių spragas ar kitas galimas priežastis, tačiau ar kada pagalvojai, kad šią problemą gali padėti išspręsti fotografas?

Kaip pažadinti emocijas?

„Fotografai dažniausiai pamiršta, kad jie yra ir režisieriai, turintys iš modelio išgauti išraišką. Išraišką – kuri turi būti įtikanti!“ – pokalbį apie fotografavimą ir darbo su modeliais subtilybes pradeda fotografas Albertas Pocej. 

Paklaustas, kaip realizuoti nuotraukos viziją ir išgauti reikiamą emociją, fotografas sako, jog tikslui pasiekti egzistuoja ne vienas būdas: „Metodų yra daug ir įvairių. Jei man reikia padaryti žmogų piktą, tuomet darau ėjimą iš priešingos pusės – 20 minučių kankinu jį gerumu. Kai įvyksta persisotinimas tuo, gimsta antagonistinis jausmas ir pyktis gali būti daug lengviau iššauktas. Aš esu vyras, tad, jei mano modelis yra moteris, galiu išnaudoti flirto, seksualumo stygas.

Yra fotografų, kurie palieka modelį vieną dviem – trim valandom. Kai modelis pradeda eiti iš proto dėl nuobodulio, fotografas grįžta ir emocijas užfiksuoja. Tačiau aš dirbu atvirkščiai – sukuriu kontaktą per 20 minučių, po kurių jaučiamės tarsi artimi draugai.“

Kontakto metodas pažadina bet kokios moters seksualumą

Anot fotografo, dalis emocijų nuotraukoje gali būti suvaidinta, tačiau be tikro jausmo apsieiti nepavyks. Norint užfiksuoti erotišką, aistrą atskleidžiantį kadrą, moteryje būtina pažadinti tikrąjį jos geidulį.

„Neseniai vedžiau savo studijoje mokymus – kas norėjo, galėjo pasiklausyti apie manipuliavimą modeliu. Atėjo apie 20 žmonių, gėrėme kavą, šnekėjomės. Iš salės pakviečiau vieną merginą ir ėmiau rodyti, kaip dirbu su modeliu, pasakoti apie emocinio ir fizinio kontakto svarbą. Kita moteris, sėdinti tarp klausytojų, sako: „Aš netikiu, kad tai veikia!“ Beje, ji buvo psichologė ar psichoterapeutė, – pasakoja A. Pocej. – Tuomet šiai klausytojai pasiūliau pakeisti šalia manęs esančią merginą ir daviau užduotį: moteris turėjo įsivaizduoti, kad yra aktorė ir privalo suvaidinti aistrą, geismą, grubiai tariant, tegul nors ir ima masturbuotis. Žinoma, ne fiziškai, o psichologine prasme.“

Fotografo organizuotas seminaras tapo savotišku iššūkiu bei eksperimentu, kurio rezultatas nustebino ne tik susirinkusius klausytojus, bet ir pačią eksperimento dalyvę: „Ji ėmė prieštarauti: „Ne, jokiu būdu, aš esu dviejų vaikų mama, man tai seniai svetima, aš negaliu ir niekaip to nepadarysiu. Netikiu, kad tavo metodai veikia.“ Daviau jai 7 minutes, patikinęs, kad po jų moteris tikrai atliks užduotį. Taip ir nutiko. Pastačiau moterį prie sienos, liepiau užsimerkti, atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį į gilų kvėpavimą. Tuomet su modeliu imu kontaktuoti: liepiu jai judinti rankas, liesti save, glostyti savo kūną. Juk rezultatą gauname tik veiksmo, judėjimo metu. Kelias atsiranda po einančio kojomis, ar ne?“

Eksperimentas pažadino seniai pamirštą aistrą

„Kitą dieną moteris, kurią seminaro metu pakviečiau iš salės, parašė man ilgą laišką. Psichologės juk mėgsta pasakoti apie savo jausmus bei rašyti laiškus. Ji išreiškė padėką už tai, kad galėjo pati viską patirti, nes niekada nebūtų patikėjusi, jog mano metodai gali veikti. Padėkojo ir už tai, kad seminaras padėjo vėl pasijausti moterimi, geidžiama ir mylima savo vyro. Tiksliau, už tai, kad pavyko suvirpinti stygas, kurios jau seniai buvo pamirštos. Juk proceso, apie kurį pasakojau, metu, liesdama save moteris ima įsivaizduoti savo tikro ar įsivaizduojamo partnerio prisilietimus. Juk geismas yra rodomas kažkam!“ - apie netikėto eksperimento atomazgą pasakoja fotografas.

Akivaizdu, jog ieškant būdų, kaip savyje pažadinti moteriškumą ir geismą, esminis dalykas yra kontaktas: „Fotografija yra dviejų žmonių darbas: fotografas, turintis savo viziją, ir modelis, galintis ją kažkaip praturtinti. Tuomet atsiranda sinergija. Svarbiausia – kontaktas. Aš dabar paimu tavo ranką, tačiau jos nelaikau, tu pati laikai savo ranką manojoje. Jei tu jos nepatrauki, tai signalas, kad galime dirbti toliau.

Tą jausmą reikia eskaluoti – po truputį stiprinti. Mano kontaktas nėra be priežasties, jį argumentuoju, nes kitu atveju kiltų atstūmimo reakcija. Įdomiausia tai, kad aš pasakoju viską, ką darau: paimu už rankos, už peties, pagiriu, pataisau plaukus, beveik darau galvos masažą, glostau. Tačiau mūsų kūnas yra taip suraizgytas, kad mūsų kūno signalai, stimulai yra stipresni už mūsų sąmonę ir stipriai mus veikia: tad norime mes ar nenorime, išsiskiria hormonai: endorfinas, dopaminas ir pan.“

Gyvenime, kaip ir fotografijoje: svarbiausia meilė ir džiazas

„Dažnai fotografai sukuria tokį santykį: fotografas dirba su kamera, modelis dirba su kamera. Tačiau, iš tiesų, turi būti trikampis, kurio viename kampe yra kamera, kitame modelis ir paskutiniame fotografas, – tvirtina A. Pocej. – Labai žymi manekenė, kilusi iš Vokietijos, Veruška, yra sakiusi: „Man kiekviena fotosesija yra meilės trikampis, tam tikras žaidimas tarp manęs, kameros ir fotografo. Ir mes visi vienas kitą mylime.“ Jei nori sukurti gerą portretą, negalima iš proceso padaryti darbo santykių. Tačiau reikia mokėti išlaikyti distanciją.“

Įprastomis priemonėmis bus pasiektas tik įprastas rezultatas, o gera nuotrauka gimsta labai labai sunkiai, priduria fotografas: „Todėl čia itin svarbi improvizacija – nereikia situacijos vertinti tiesiogiai, reikia ją papildyti savo mintimis: jei modelis gali papildyti fotografo viziją, rezultatas bus geresnis. Kiekvienas iš mūsų turime vidinių stabdžių, kurie neleidžia pasireikšti. Fotografija yra džiazas. Tai yra įsijautimas, panirimas, pojūtis tarsi pasaulis aplinkui būtų nustojęs egzistuoti. Mes gyvename įprastą gyvenimą, kuriame nėra tikrojo džiazo, stipraus emocinio smūgio. Štai jį ir reikia mokėti generuoti.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis