Tik dar viena gyvenimo istorija. II dalis

Tai – tik dar viena gyvenimo istorija. Išskirtinė, unikali, bet tik dar viena iš daugelio. Svetima, bet iki skausmo pažįstama. Su maloniais prisiminimais, nuoskaudomis, ateinančiais ir išeinančiais žmonėmis…

ANTRA DALIS

Jis turėjo dirbti naktinėje pamainoje, todėl namo neskubėjau. Reikėjo prastumti laiką bent iki aštuntos valandos vakaro. Prisėdusi kavinėje stebėjau skubančius praeivius ir galvojau, kiek daug skirtingų gyvenimų pro mane praplaukia.

Įdomu, kuo dirba šis kostiumuotas vyrukas, ar turi žmoną, gal ir vaikų? Jis jaunas, tikriausiai šalia yra tik draugė. O ta vidutinio amžiaus ir stulbinančios figūros moteris, įsikibusi į parankę žavingam palydovui? Atrodo laimingi, o kiek įvairiausių išgyvenimų slepiasi už tų šypsenų?

Anksčiau turėjau pomėgį važinėti naktimis. Tiesiog sėsdavau į automobilį, įsijungdavau mėgstamą muziką ir važiuodavau bet kur. Tuščios gatvės ir tik vienas kitas pro šalį pralekiantis automobilis. Visuomet norėdavau sužinoti, kas tuos žmones privertė vidurį nakties palikti namus, o gal atvirkščiai – užlaikė, kad jie taip vėlai grįžinėja. Tiek daug skirtingų gyvenimų, skirtingų istorijų…

Žvilgteliu į laikrodį… Pusė aštuonių. Galiu kilti. Pakeliui namo galvoju, ar reikėtų jam paskambinti. Noriu, bet šiek tiek bijau, kad neturėsiu ką pasakyti. Ko aš jo paklausiu? Kaip jam sekasi? Ar jau išėjo į darbą? Nesąmonė…

Ei, aš neturiu ką pasakyti žmogui, su kuriuo gyvenu kelis metus? Bukai žiūriu į telefoną, kurio ekrane parašyta MARIUS, bet taip ir nesiryžtu paspausti mygtuko. Jaučiuosi kaip filmuko herojė, ant kurios vieno peties sėdi angelas, sakantis Taip taip, skambink jam!, ant kito – velniukas, kuriam užtenka užduoti vieną klausimą ir aš iš karto pasiduodu. Ir tu jam skambinsi po visko, kas nutiko? Jeigu jam rūpėtum, ar jis nebūtų pats tau paskambinęs? To pakanka. Telefonas giliai mano kišenėje.

Įžengiu pro duris. Tylu. Jis jau išėjęs. Meluočiau, jeigu pasakyčiau, kad slapčia nesitikėjau, jog jis lauks manęs. Velniukas ant peties garsiai nusišaipo: Kvailė... Tikėjaisi, kad jis neis į darbą dėl tavęs? Jis net nežino, ar nori būti su tavim!

Tikrai kvailė. Reikėjo grįžti prieš aštuonias. Ne per anksti, kad nebūtų nejaukumo, bet bent keliomis minutėmis anksčiau, kad spėčiau pamatyti ir persimesti bent keliais nereikšmingais žodžiais.

Atsidarau butelį balto vyno, pasiimu sąsiuvinį ir vėl pradedu rašyti.

Bet juk kažkada aš jam buvau svarbi. Ne kiekvienas tiek laiko būtų lakstęs iš paskos. O aš buvau tikrai bjauri... Nekeldavau ragelio, kai jis skambindavo, net durų neatidariau, kai kartą norėjo padaryti man staigmeną. Atvežė saldainių ir paliko pašto dėžutėje. O kai skambino man vidurį nakties, norėdamas pranešti, kad grįžta iš sodybos, nes beprotiškai pasiilgo... Aš pasakiau, kad turiu svečių! Vilte, Vilte… Jis dėl tavęs važiavo namo, o tu turi svečių?!

Pati pakraupstu nuo savo elgesio. Tada tai atrodė taip normalu, bet jeigu jis su manim būtų elgęsis taip pat? Ne, mes tikrai nebūtume buvę kartu. Matyt, aš jam tikrai buvau svarbi. Kada aš pirmą kartą pasakiau, kad myliu? O jis? Aš neprisimenu... Niekaip negaliu prisiminti!

Mes buvome sodyboje. Jis nusivežė mane ten pirmą kartą, supažindinti su savo šeima. Vakare stovėjome prie laužo dviese, jis laikė apkabinęs mane iš nugaros, galvą padėjęs man ant peties. Jaučiausi tokia saugi…
- Man su tavim labai gera – pasakiau žiūrėdama į kylančias žiežirbas.
- Tikrai? – atrodė, kad mano žodžiai jį nustebino.
Na, taip, aš niekada nebuvau iš tų, kurios lengvai rodo savo jausmus. Nemėgstu ir saldžių žodžių. Man apskritai sunku kalbėti apie jausmus ir reikšti emocijas. Mūsų šeimoje tai nėra įprasta, matyt, ir aš to neišmokau. Nemoku atvirauti apie savo išgyvenimus, džiaugsmus ir problemas... Aš net nemoku palaikyti kitų žmonių, kai jiems sunku. Pradedu ieškoti jų elgesyje klaidų, dalinti patarimus, vietoje to, kad pasakyčiau „Ei, viskas bus gerai, nusiramink“.

Prisimenu, kai po to karto, kai pasakiau jam, kad nežinau ar myliu, kitą dieną jis mane tiesiog apsikabino ir pasakė „Viskas bus gerai, ar ne?“ O aš paklausiau apie ką jis čia? Kas mane tempė už liežuvio? Kodėl aš negalėjau pasakyti TAIP arba LABAI TIKIUOSI.

Ar reikia stebėtis, kad žodžiai „Man labai gera su tavim“ sukėlė jam nuostabą? Vėliau jis sakė, kad jam buvo labai svarbu tai išgirsti iš manęs. Bet kada aš pasakiau, kad myliu? Kodėl niekaip negaliu to prisiminti?!

Užverčiu savo sąsiuvinį, nes vynas tiesiog stebuklingai išgaravo ir jaučiu, kad dabar pats metas bandyti užmigti, kol lengvo apsvaigimo efektas niekur neišgaravo.

***
Laukite tęsinio

– Ar tu dar nori būti su manimi? – klausimas išsprūsta tarsi savaime ir man atrodo, kad girdžiu kaip garsiai pradeda plakti mano širdis. Bijau pakelti akis ir perskaityti atsakymą jo akyse. Jos nemeluos. Akys niekada nemeluoja.

Kaip ir tuomet, kai pirmą kartą susipažinome. Tas žvilgsnis... Jis klausėsi manęs lengvai pakreipęs galvą ir visą laiką atidžiai stebėjo, šiek tiek primerkdamas akis, kai jo veide pasirodydavo šypsena. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nors jis vėliau prisipažino jau tada nusprendęs: aš privalau būti jo bet kokia kaina.

– Aš nežinau, – tyliai atsako, o mano širdis trumpam sustoja.
– Kaip tu gali nežinoti, ar nori būti su manimi?
– Tiesiog nežinau. Nebežinau, ko aš išvis noriu... Man reikia pagalvoti.

Kažkuris laiko tarpas iš mano atminties tiesiog išsitrynė. Nepamenu, kaip jis išėjo iš kambario, negaliu prisiminti, ar dar ką nors jam atsakiau... Gulėjau susirietusi į kamuoliuką, kaip vaikystėje, kai skaudėdavo pilvą. Tik šį kartą mane visą draskė iš vidaus. „Nežinau, nežinau, nežinau... Ar nori... Nebežinau...“ – žodžiai padrikai sukosi galvoje, o aš bijojau net pajudėti.

Laukiau, kol virtuvėje užges šviesa ir jis ateis. Bijojau eiti pati, siaubingai bijojau į jį pažvelgti. Dabar manau, kad bijojo ir jis.

– Gal gali ateiti? – pasakiau tyliai, tarsi pati bijodama savo balso. O gal to, kad pati žengiau pirmą žingsnį... Tada, kai paklausiau ir dabar, kai jį pakviečiau.

Jis atėjo, bet nepratarė nei žodžio, tik klausiamai pažvelgė į mane.

– Prašau, atsigulk šalia manęs, – tikriausiai tariant tuos žodžius atrodžiau kaip šuo, maldaujantis bent lašelio šeimininko meilės.

Nežinau, ar kada nors gyvenime drebėjau taip stipriai, kaip tą kartą. Glaudžiausi prie jo, prašiau apkabinti, bet tai nebuvo tas apkabinimas, kuris nuramintų ir pasakytų: „Aš šalia, viskas bus gerai“. Jaučiau jo kūną, bet ne jį patį. Padėjau galvą jam ant peties, o ranka nuslydo krūtine link pilvo...

– Vilte, nereikia, - jis švelniai suėmė mano riešą ir patraukė ranką į šoną.
– Pasakyk, ką aš galiu padaryti? – gerklėje užstrigo gumulas, neleidžiantis sakyti visko, kas tą akimirką sukosi mano galvoje.
– Tikriausiai nieko.
– Aš taip negaliu, Mariau... Man labai negera. Nenoriu tavęs prarasti, – bandžiau surinkti padrikus žodžius į vieną krūvą, bet niekaip neišspaudžiau nieko daugiau. – Trys dienos. Ar tiek užteks...?
– Tikriausiai, penktadienį galėsime pasikalbėti. Man reikia pagalvoti.

„Nežinau“ – tas vienas nereikšmingas, bet viską sugriovęs žodis be perstojo skambėjo mano galvoje ir tą akimirką aš sudužau į tūkstančius gabalėlių. Jaučiau, kaip mano kūnas tirpsta, bet bijojau pajudėti, kad nepaleisčiau jo bent šią naktį...

***

Atsikelti ryte nebuvo sunku, nes, regis, taip ir nemiegojau. Skaudėjo visą kūną, akys buvo užtinusios nuo miego trūkumo ir tylių ašarų. Argi nekeista – paniškai bijojau jį prarasti, atrodė, padaryčiau viską, kad tik jis neišeitų, bet taip ir nedrįsau parodyti jam kaip man skauda. Slėpiau savo ašaras, tramdžiau emocijas, daugiau nepratariau nei žodžio.

Kaip mylintis vyras gali nežinoti, ar nori būti su manimi? Draskiausi iš vidaus tarp noro atgailauti ir išdidumo. Trys dienos... Ne taip ir daug. Aš ištversiu.

Jis miegojo ramiai, tarsi nieko net nebūtų nutikę. Galbūt ir nenutiko? Kodėl aš panikuoju, juk jis vis dar čia, miega. Susiruošiau į darbą kaip robotas: dušas, makiažas, drabužiai... Neprisimenu, kaip viskas vyko, smegenys tiesiog atsijungė. Išeidama dar pažvelgiau į jį, bet taip ir nedrįsau pasilenkti ir pabučiuoti, kaip darydavau kiekvieną rytą prieš išėjimą. Tai nebuvo dar vienas eilinis rytas. Man tai buvo trijų dienų išbandymo pradžia.

Nežinau, kaip nusigavau iki darbo, net nežinau, kaip praslinko visa diena. Niekas nepastebėjo, niekas nesuprato, kad manęs čia nėra, aš kažkur ten, savo mintyse, kurių pati negalėjau sugaudyti. Pasiėmiau tuščią sąsiuvinį, tušinuką, iš išėjau į šalia esantį parkelį. Turėjau pabūti viena, be dirbtinių šypsenų ir neįpareigojančių pokalbių su bendradarbiais.

Pradėjau rašyti... Viską, kas sukosi mano galvoje.

Gerai, jis pasakė, kad nežino. Bet juk aš pati jam prieš kelias savaites buvau pasakiusi tą patį. Tada, kai jis trim dienom išvažiavo į sodybą, o aš likau namuose. Situacija analogiška, tik aš tai pasakiau iš pykčio. Juk jis neskambino ir net nesiteikė man parašyti! O, Dieve, kaip kvailai viskas prasidėjo... Susipykome dėl kažkokio menkniekio, kurio dabar net neprisimenu. Jis paklausė, aš nepagalvojus atsakiau. Aš tik norėjau jį šiek tiek pakankinti, priversti pasijusti kaltu! Nejaugi nuo to viskas prasidėjo? Ramiai. Iš eilės.

Grįžau namo labai vėlai, po vidurnakčio. Prieš tai jis skambino, sakė, kad jau namuose ir nori su manim pasikalbėti. Pokalbis buvo labai nejaukus, norėjau pasakyti, kaip pasiilgau, bet išrėžiau, kad niekada neleisčiau sau išvažiuoti nieko nepranešusi ir dingti kaip į vandenį. Girdėjau jo balse gailestį, bet niekaip negalėjau sustoti. Jis paklausė, kada aš grįšiu, o aš apsimečiau, kad eisiu pas draugus. Buvau šalia namų, bet teko keisti planus, kad tik nereikėtų grįžti namo. Nebuvau pasirengusi atleisti. Nesąmonė, Vilte. Pripažink, norėjai didesnės dramos, tris dienas laukei, kol galėsi parodyti jam savo pyktį.
Šūdas. Reikia pripažinti, čia buvo mano klaida. Grįžau...

Namuose buvo tamsu, todėl tikėjausi, kad jis jau miega ir mums nereikės kalbėtis. Nusirengiau, nusiprausiau ir įėjau į miegamąjį. Jis gulėjo lovoje, užsidėjęs ausines žiūrėjo kažkokį filmą per kompą.

– Ko nemiegi? – lyg niekur nieko atsainiai paklausiau ir atsiguliau šalia, palikdama tarp mūsų tarpą, akivaizdžiai rodantį mano abejingumą.
– Laukiau, kol grįši, – jis liūdnai žiūrėjo į mane prieblandoje, uždarė kompiuterį ir pasisuko, kad mane paliestų. – Kur buvai?
– Sakiau, kad eisiu pas draugus, – leptelėjau ir patraukiau jo ranką nuo savo veido. – Kaip sodyboj?
– Tu gi žinojai, kur aš esu.
– Ne tame esmė. Tu trim dienom išvažiavai nieko nepranešęs. Aš tai žinojau, kur tu esi, o tu ar žinojai kur esu aš? Ką aš veikiu? Tau nors kiek rūpėjo, kaip sekasi man?
– Aš žinojau, kad tu namuose – jo atsakymas tik dar labiau mane kurstė. Bet mintyse triumfavau, prispaudusi jį prie sienos, privertusi pasijusti kaltu.
– Mhm, dabar aš namuose, o ką veikiau visas tas dienas?

Pasukau galvą į jo pusę, bet jis tylėjo. Mačiau, kad jam buvo sunku, kad nori kažką pasakyti, bet ieško tinkamų žodžių.

– Ar tu mane dar myli? – tai buvo ne tie žodžiai, kurių aš tikėjausi.
– Nežinau – pasakiau visiškai ramiu ir abejingu balsu.
– Tu myli mane ar ne? – visas jo kūnas įsitempė, jis pusiau sėdomis pasirėmė ant rankų ir nežiūrėdamas į mane dar kartą paklausė, tik šį kartą – be atgailos gaidelės balse.
– Aš jau pasakiau. – ištariau, bet pati išsigandau savo žodžių.

Jis giliai įkvėpė, nusviedė nuo savęs antklodę ir staigiai atsistojo. Išsigandau.

– Kur tu eini? – sugriebiau jį už rankos, ir pati išgirdau, kiek daug baimės yra mano balse.
– Nežinau, nenoriu čia būti, – jis bandė ištraukti savo ranką, bet aš jo nepaleidau. – Tu ką tik pasakei, kad manęs nemyli. Tu pati supranti, ką ką tik pasakei?!

Atsiklaupiau ant lovos, stipriai prisiglaudžiau, rankomis apkabinusi jo kaklą ir tyliai atsiprašinėjau. O jis stovėjo nejudėdamas, bet aš jaučiau, kaip jo žandu teka ašara.

– Aš pasakiau nepagalvojusi. Ateik, prašau… – delnu nubraukiau jo ašaras ir veidu glaudžiausi prie jo veido. – Prašau, atsigulk šalia manęs…

Jis gulėjo nejudėdamas, o aš pirštais glosčiau jo plaukus, bučiavau kaklą, ir glaudžiausi taip stipriai, kaip niekada iki šiol… Jis pasisuko į mane, prispaudė mano rankas prie lovos ir pradėjo aistringai bučiuoti. Jis laikė vieną ranką man ant kaklo, kad negalėčiau net sukrutėti, prieblandoje žvelgė tiesiai man į akis ir judėjo taip tvirtai, užtikrintai, tarsi kiekvienas įsiskverbimas būtų jo sukauptas pyktis ir neapykanta už tuos žodžius. Dar stipriau, giliau, aistringiau…

Nuo prisiminimų mano kūną užliejo karščio banga, kiekvienas raumuo įsitempė ir aš nustojau rašyti. Aš pirma jam pasakiau, kad nežinau…

***

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis