Dingusių žmonių istorijos - ir stebina, ir pamoko

Išėjo iš namų ir negrįžo. Vis dažniau ši lakoniška frazė nuskamba kalbant apie jaunų žmonių likimus. Ką ji slepia – kraupų nusikaltimą, savižudybę, nelaimingą atsitikimą, prekybą žmonėmis ar tiesiog norą pradėti gyvenimą iš naujo? Neretai atsakymo į šį klausimą dingusiojo artimieji taip visą gyvenimą ir nesulaukia.

Prieš porą metų vieną saulėtą dieną devyniolikmetė studentė Goda K. išėjo į paskaitas. Pakeliui prasilenkė su savo mama, grįžtančia iš darbo, ir tai buvo paskutinis jų susitikimas. Pareiginga, visada pranešanti apie vėlavimą, žalingų įpročių neturinti ir pramogauti nelinkusi mergina neatrodė linkusi į depresiją ar savižudybę, bet būtent tokia oficiali dingimo versija buvo iškelta, kai jos kūnas (teigiama, be smurto žymių) buvo ištrauktas iš vieno sostinės apylinkių ežero dugno. Nuo tol posakis “dingo kaip į vandenį” ne vienai merginai įgijo kraupią tiesioginę reikšmę.

28 m. Kristinos S. kūnas po kelių mėnesių buvo rastas Neryje ties Vieviu, Nemuno vanduo slepia dviejų vos 16 dienų skirtumo įvykių paslaptis: 22 m. studentės Gabijos B. ir 21 m. Skirmantės S. dingimą. Nenuostabu, kad panašiu metu ir panašiomis aplinkybėmis dingusi 20-metė Olga O. sukėlė audringas diskusijas apie jaunas merginas žudantį maniaką, bet po mėnesio ši šviesiaplaukė buvo sulaikyta lyg niekur nieko važiuojanti autobusu be bilieto. Istorijų laiminga pabaiga yra daugiau nei tragiškų, bet netrūksta ir tokių, kurios iki šiol niekaip nesibaigia: dingusieji nerandami nei gyvi, nei mirę. Ta nežinia trunka labai ilgai – nuo kelių mėnesių iki dešimtmečių.

Dingusįjį paskelbti mirusiu galima po trejų metų, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, oficialioms paieškoms taikomas septynerių metų terminas. Bet artimiesiems joks senaties terminas neegzistuoja – tuo metu, kai kiti žmonės savo netektims atminti dega žvakeles, jie kursto savo širdyse viltį kada nors išvysti išsiilgtą veidą.

“Tai – tarsi niekada neužgyjanti žaizda”, – prataria Dingusių žmonių šeimų paramos centro (DŽŠPC) direktorė Natalja Kurčinskaja. Jos dvylikametis sūnus prieš 17 metų išėjo su sesers sūnumi pažaisti į vieną Vilniaus senamiesčio kiemų ir negrįžo. “Joks laikas negali apmalšinti to skausmo, nes viltis visada rusena. Atrodo, tai buvo tarsi vakar. Laukiu jo iki šiol ir vis dar ieškau”, – tyliai sako moteris, puikiai suprantanti, kaip jaučiasi ir su kokiomis problemomis susiduria jos likimo broliai bei seserys.

Išnykę savo noru

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo dingusių be žinios asmenų nuolat daugėja. 1990 m. tokių buvo suskaičiuota 600, po 10 metų – 1000, per kitus 10 metų jų skaičius padvigubėjo, o 2013 m. vien per 9 mėnesius užfiksuota 2100 dingimo atvejų. Tiesa, du trečdaliai pradingėlių atsiranda. Dauguma jų – paaugliai, kurie pabėgo iš namų susipykę su tėvais, arba su artimaisiais susisiekti pamiršę emigrantai, į dingusiųjų sąrašus patekę iš lengvabūdiškumo ar dėl didelio tėvų rūpestingumo: tarkim, pamiršta susimokėti už interneto ryšį ar pameta telefoną, o tėvai, nepasiekę savo atžalos, jau ir šoka skambinti visais varpais.

Prieš kelerius metus Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas visus sukėlė ant kojų ieškodamas dingusios giminaitės. Netrukus mergina pati paskambino šeimai ir pranešė, kad kartu su draugu ilsisi Lenkijoje. Daugiadienės linksmybės, noras pasislėpti nuo visų su netikėtai rastu mylimuoju, nuotykių ir adrenalino paieškos – priežasčių atsidurti dingusiųjų sąraše jauniems žmonėms išties nestinga. Anksčiau tokie pražuvėliai, atsiradę per tris paras, atsipirkdavo tėvų moralais ir sumažintais kišenpinigiais – dabar, kai policija apie dingimą privalo informuoti žiniasklaidą ir paiešką pradėti nedelsiant, jie jau nuo pirmųjų valandų keičia dingusiųjų be žinios statistiką.

Dar daugiau tokių, kurie tiesiog pabėga iš tėvų ar globos namų ir visiškai netrokšta būti rasti. Sociologai juos vadina socialiniais savižudžiais. Nutraukę ryšius su praeitimi, kai kurie pradeda gyvenimą iš naujo, neretai – naujoje šalyje, kartais – netgi nauju vardu.

Tokiai socialinei savižudybei ryžtasi iššvaisčiusieji svetimus pinigus, alimentų vengiantys tėtušiai ar nuo teisėsaugos besislapstantys nusikaltėliai. Pastūmėti į tai gali ir įvairūs gyvenimo įvykiai – skyrybos, bankrotas, nelaiminga meilė. Štai prieš kelis mėnesius dingęs 20-metis Evaldas J. iš Akmenės ryšius su praeitimi nutraukti nutarė netekęs valstybės finansuojamos vietos universitete. Ilgai neatsakė nei į draugės žinutes, nei į mamos skambučius, ši kreipėsi į policiją, į paieškos tarnybas, ir galop buvo išsiaiškinta: vaikinas išvažiavo į Europą. Netrukus iš ten mamą pasiekė laiškas, kuriuo Evaldas pranešė Prancūzijoje įstojęs į karinį užsieniečių legioną. Tiesa, mama nenorėjo tikėti laiško autentiškumu, teigė, kad jame reiškiamos mintys nebūdingos jos sūnui.

DŽŠPC psichologė Kristina Vrubliauskaitė tokią artimųjų reakciją supranta: išgirdus, kad vaikas gyvas ir sveikas, išties palengvėja, tačiau toks jo elgesys vis dėlto ne juokais skaudina. “Jei santykiai šeimoje gražūs ir harmoningi, tokių dalykų nenutinka. Nutraukti ryšius su tėvais gali paskatinti ir visiškas abejingumas, ir pernelyg didelė globa, kontrolė, – mano ji. – Pirmuoju atveju ryšiai nutrūksta tarsi natūraliai, po truputį. Antruoju santykiai nutraukiami staiga, tėvams tai būna tikras šokas. Jie negali patikėti, kad vaikas iš jų gyvenimo pasitraukė savo noru, patogiau manyti, kad jam kas nors nutiko.”

Kartais gražų gyvenimą svetur susikūrusiems jauniems žmonėms gėda ir nemalonu prisiminti savo šaknis, tad jie išsižada savo kilmės, tikėdamiesi kartu išsivaduoti ir nuo ją lydinčių neigiamų prisiminimų. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio: tokiu elgesiu kenkiame ne tik paliktiems tėvams, bet neretai ir sau – neišsakytos nuoskaudos, neišspręstos problemos vienokia ar kitokia forma grįžta, kartina gyvenimą, trukdo megzti visaverčius santykius su kitais žmonėmis, jais pasitikėti.

“Siūlyčiau prieš priimant sprendimą dingti pasikalbėti su tėvais, – pataria psichologė. – Sudeginti tiltus labai lengva, o atstatyti juos užtrunka labai ilgai, kartais tai būna net nebeįmanoma. Svarbu suprasti, jog tėvai – irgi žmonės, gali klysti, galop nė nesuvokti, kaip jautiesi. Blogiausiu atveju vertėtų bent jau informuoti: “Galbūt jūs manęs nesuprasit, bet nutariau išvykti ir kurį laiką nenoriu būti pasiekiamas.”

Psichologė siūlo suteikti tėvams galimybę susisiekti (galbūt jie turės kokių nors tau svarbių žinių), bet įspėti, jog pasilieki teisę į jų laiškus neatsakyti. Nereikia bijoti, kad tėvai pagal paliktus pėdsakus galės lengvai tave surasti ar susigrąžinti, – kiekvienas pilnametis turi teisę į privatumą, ir jokie duomenys apie jo buvimo vietą negali būti niekam (įskaitant ir tėvus) perduodami be jo paties žinios.

Įdarbinti prieš savo valią

Žinant, kad dauguma pradingėlių kada nors patys atsiranda arba išvis nenori būti rasti, atsainiau žiūrima ir į kitus dingimų atvejus. Pasak Nataljos Kurčinskajos, statistika ne visada atspindi tiesą, o tai, kad žmogus atsirado, dar nereiškia, kad jis nebuvo tapęs prekybos žmonėmis auka: “Tai, kad dauguma pabėgusių paauglių atsiranda, dar nereiškia, kad per tą laiką jie nebuvo išvežti vagiliauti į Angliją, Vokietiją, Šveicariją ar Italiją. Toks “verslas” tampa vis populiaresnis, į jo pinkles dažniausiai pakliūva vaikai iš globos namų arba asocialių šeimų. Kartais jie verčiami prašyti išmaldos, ypač išnaudojami vaikai su intelekto sutrikimais.”

Kita vertus, į nusikalstamą veiklą įtraukiami ne vien vaikai. Dažna atvejų, kai jauni žmonės sugundomi tapti narkotikų kurjeriais ir amžinai pradingsta Tailando ar Meksikos kalėjimuose. Kai kurie “įdarbinami” plėšikais. “Neseniai gavome trijų šeimų pranešimą, kad jų sūnūs, išvažiavę uždarbiauti į Norvegiją, buvo sulaikyti Tailande plėšiantys bankomatus. Tėvai sulaukė juos neva iš kalėjimo gelbėjančio geradario siūlymo sumokėti po 20–30 tūkst. eurų už kiekvieno laisvę. Nežinodami, kuo tikėti, tėvai kreipėsi į mus, į policiją, – pasakoja N.Kurčinskaja. – Akivaizdu, kad tėvų skausmu bandė pasinaudoti sukčiai, bet išgelbėti jų vaikus nuo atsakomybės vargu ar pavyks. Juk jie – suaugę žmonės, patys atsakingi už savo veiksmus.”

Būdami ES piliečiai, lietuviai turi teisę ne tik laisvai keliauti po pasaulį, bet ir imti paskolas, o tai labai patrauklu tokių teisių neturintiems atvykėliams. Štai viena mergina, pamilusi Londone apsistojusį afganistanietį, neatsispyrė jo gundymams pasiskolinti iš banko didelę pinigų sumą: neilgtrukus naujoji meilė su visais pinigais dingo Azijos platybėse, o mergina liko su didžiule skola. Nenuostabu, kad, patekusios į tokią beviltišką padėtį, ir pačios aukos nutaria dingti be žinios. “O kaip merginai pasiteisinti?

Ji suaugusi, veiksni, paskolą ėmė savo vardu. “Pati kalta” – toks būna ne tik policijos, bet ir visuomenės nuosprendis”, – atsidūsta N.Kurčinskaja. Su tokiu pat požiūriu susiduria ir įdarbintosios prostitutėmis. DŽŠPC direktorė, pabrėžusi, kad į šiuos tinklus pakliūva ir visai nekvailų merginų, susiviliojusių modelio darbu, primygtinai pataria skambinti ir konsultuotis prieš išvykstant.

Beje, pastaruoju metu padaugėjo ne tik merginų, bet ir vaikinų išnaudojimo. Šie dažniausiai susigundo gerai mokamu darbu užsienyje. Neseniai Didžiosios Britanijos policija per reidą vienoje romų stovykloje išvadavo 24 baisiomis sąlygomis laikytus vergaujančius vyrus, tarp jų buvo ir vienas Lietuvos pilietis.

“Per savaitę sulaukiame iki 5–6 skambučių dėl išvykusių į užsienį dirbti ir dingusių jaunų žmonių, – sako N.Kurčinskaja. – Štai neseniai iš vieno Lietuvos kaimo paskambinusi moteris papasakojo, kad jos sūnų ir dar kelis vietinius užverbavo kažkoks autobusiuku atvykęs tamsaus gymio vyras – žadėjo labai gerą atlyginimą, nors būsimiems darbuotojams nekėlė beveik jokių reikalavimų: svarbiausia, kad būtų jauni ir stiprūs. Netrukus jos sūnui pavyko su ja susisiekti: paskambinęs sakė, kad yra vežiojamas iš vieno fabriko į kitą, pats nežino, kur yra, paso neturi, į ką kreiptis, nežino. Tokiais vergais dažniau tampa ne itin išsilavinę, jokios užsienio kalbos nemokantys, mažai pasaulio matę žmonės.” Daugelis prekybos žmonėmis aukų taip ir neprabyla: tiek vyrams gėda prisipažinti, kad buvo paversti vergais, tiek merginoms – kad dirbo prostitutėmis.

Tyla – prasta byla

Viešumas ir greita reakcija – vienos svarbiausių sąlygų norint rasti dingusįjį be žinios. “Dabar, kai per sienas galima judėti visiškai laisvai, rasti dingusį žmogų dar sunkiau. Šiandien jis – Londone, rytoj – gal Šveicarijoje arba Afrikoje. Dingęs žmogus turi vieną kelią, o jo ieškantiesiems – milijonai kelių. Todėl svarbu pradėti ieškoti, kol pėdsakai dar karšti. Štai viena labai tvarkinga, išsilavinusi šeima turi dukrą su protine negalia. Paėmusi iš tėvų pinigų, ji bandė išvažiuoti. Tėvai suspėjo laiku kreiptis pagalbos, ir mergina buvo sustabdyta Lenkijos pasienyje. Jei tokia pakliūtų užsienyje sąvadautojams į rankas, iškart taptų prekybos žmonėmis auka”, – teigia N. Kurčinskaja.

Deja, baimė patirti gėdą kartais būna stipresnė už sveiką protą. Direktorė prisimena, kaip dingus vienai jaunai merginai (vėliau ji buvo rasta nuskendusi) ragino tėvus kreiptis į televiziją, spaudą. Žiniasklaida rado jos nuotrauką viename pikantiškame portale, pradėjo kalbėti, kad mergina dirbo prostitute. Mama supyko, pradėjo gailėtis ėjusi į viešumą. “Tokiu atveju reikia atsakyti į klausimą, kas svarbiau: rasti dingusį artimą ar išsaugoti gerą reputaciją, – mano N.Kurčinskaja. – Man būtų svarbu, kad vaikas atsirastų gyvas, o jei ir buvo jo gyvenime nutikę kas nors negera, apie tai pakalbėsime, kai susitiksime.” DŽŠPC direktorė pabrėžia, kad norint rasti dingusįjį nereikėtų slėpti nieko – įtartinų ryšių, kilusių konfliktų, piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais, skolų ir pan. Kuo daugiau atvirumo, tuo sėkmingesni paieškos rezultatai.

Pradėti paiešką nedelsiant padeda ir nauji įstatymai – dabar jau nebereikia laukti trijų dienų kaip anksčiau. Tiesa, be šios teigiamos pataisos, priimta ir ne itin išmintingų sprendimų: neseniai buvo panaikintas specialus Policijos departamento kriminalinės policijos biuro Asmenų paieškos skyrius, tad dabar tie patys kriminalistai tiria visus nusikaltimus. Savaime suprantama, kam jie atiduos pirmenybę, jei teks rinktis tarp neseniai įvykusio nužudymo ar išžaginimo ir senokai dingusio asmens paieškos.

Natalija Kurčinskaja atvirai prisipažįsta kiek nusivylusi policijos darbu. “Jie bendradarbiauja išties aktyviai, kai išaiškėja prekybos žmonėmis atvejai, bet ieškodami dingusiųjų be žinios ypatingu aktyvumu nepasižymi. Artimiesiems tai – didžiulis skausmas ir neviltis, o policijai – tik dar vienas atvejis. Jei tikrai norite rasti dingusįjį, nebijokite pareigūnams įkyrėti, vis klausinėkite, kaip sekasi, – tai garantuos, kad byla nenusės stalčiuje tarp nereikšmingųjų. Aišku, galima suprasti ir policiją: lėšų jai skiriama mažai, o darbas – sunkus ir pavojingas. Niekas nebenori dirbti, sąžiningų ir pareigingų žmonių lieka vis mažiau.”

Vladyslavas Semeniukas, kitados dirbęs policijoje, o dabar vadovaujantis dingusiųjų ieškančiai viešajai įstaigai “PoliPRO”, optimistiškesnis: “Kalbant apie dingusių asmenų paiešką, manau, kad dabar policija dirba kur kas efektyviau nei prieš 3–4 metus, ir padėtis vis gerėja.”

Rankų nuleisti nevalia

Dingus artimam žmogui nepakanka visas viltis sudėti į policiją. Galima ieškoti patiems – pasitelkus spaudą, televiziją, feisbuką. Ir Dingusių žmonių šeimų paramos centro specialistai visada patars, padės išplatinti skelbimus, kreipsis dėl paieškos į savo partnerius, kurių turi net 45 šalyse. Nuo vasario 1 d. bus įdiegta ir vieninga Europos linija, padedanti ieškoti dingusių vaikų, – paskambinti į ją bus galima iš bet kurios šalies.

Pagalbos ranką tiesia ir kitos įmonės. VšĮ “PoliPRO” vadovas V.Semeniukas teigia, kad dingusių asmenų jie ieško nemokamai, bet: “Aišku, jei tai nutiko prieš 10 metų, jei paieškai reikia daugiau investicijų, tenka ieškoti papildomų lėšų – ar giminės apmoka, ar rėmėjai padeda.” V.Semeniukas pabrėžia policijos galimybes, tad pirmiausia pataria kreiptis į juos, antra vertus, privatiems sekliams, jo nuomone, irgi būdinga pranašumų.

“Policija privalo laikytis tam tikrų normatyvinių aktų, kiekvieną veiksmą derinti su teismais, prokurorais, o tai atima laiko. Mes galime veikti operatyviau – jei, tarkim, Norvegijoje kas nors dingo, mums nereikės kreiptis į tos šalies policiją (šios procedūros gali užtrukti ir kelias savaites): pranešime šioje šalyje gyvenančiam savo dalykiniam partneriui, ir jis iškart imsis paieškų. Turime partnerių daugelyje pasaulio šalių, į darbą pasitelkiame profesionalų, pavyzdžiui, į pensiją išėjusių šios srities pareigūnų.

Oficialios statistikos nevedame, bet maždaug pusę ieškomų žmonių tikrai randame. Nors ne skaičiai viską lemia – net ir vienas laiku rastas žmogus yra didelė laimė savo šeimai.” Jei pakanka pinigų, į pagalbą galima pasikviesti ir privačių detektyvų. Mėnesį trunkančios žmogaus paieškos atsieina maždaug 3–5 tūkstančius litų.

Vilties netekę artimieji dažnai griebiasi paskutinio šiaudo, o tuo neretai pasinaudoja sukčiai. Praėjus ketveriems metams nuo sūnaus dingimo, Nataljai Kurčinskajai irgi paskambino viena moteris ir pažadėjo už 2000 dolerių pasakyti, kur jos vaikas. Deja, įsikišus policijai, ta moteris buvo paleista nė nepatikrinus jos dokumentų... Taip ir liko neaišku, ar ji tikrai norėjo padėti, ar siekė pasipelnyti, ar buvo susijusi su vaikų grobimais ir jų pardavimais.

Svetima nelaime naudojasi ir vadinamieji ekstrasensai. Pasak Nataljos, tokie žmonės turėtų būti ne reklamuojami per televizijos laidas, o baudžiami už sukčiavimą. Ji neprisimena nė vieno (!) atvejo, kad toks aiškiaregys būtų nurodęs tikslią žmogaus buvimo vietą: dažniausiai pasakojamos visokios vizijos apie vandenį, žemę, rūsius, kartais “susisiekiama” su vėlėmis, o šios “pataria” susitaikyti su netektimi.

“Kai mano sūnelis dingo, ir aš ieškojau aiškiaregių pagalbos, – patirtimi dalijasi moteris. – Kokių tik versijų neprisiklausiau: gyvas, negyvas, uždarytas, išvežtas, tuoj grįš... Vienas net nurodė, prie kurio namo vaikas yra užkastas. Sukėliau ant kojų policiją – pasirodo, toje vietoje nėra jokio namo. Jie naudojasi tavo skausmu, sutrikimu, suteikia miglotos vilties, o tu, užkibęs už jos, vis kloji pinigus. Tūkstančius išleidau, buvau pasiruošusi ir butą padovanoti tam, kuris padės sūnų rasti. O įkainiai jų tikrai nemaži – siekia iki 500 eurų už seansą. Kai kurie ima už valandas – po 200 eurų už kiekvieną.”

O kaip paguosti?

Bendrauti su žmogumi, kurio artimasis yra dingęs, nelengva. Psichologė Kristina Vrubliauskaitė sako, kad, skirtingai nei netekties atveju, šių traumų net ir psichologijos mokslas nėra gerai išanalizavęs. “Mirties atveju išgyvenamos labai stiprios liūdesio, nevilties emocijos: viskas baigta, nieko nesugrąžinsi. Šiuo požiūriu dingimas be žinios atrodo pozityvesnis, nes viltis visada išlieka.

Kita vertus, po mirties kada nors vis tiek susitaikoma su padėtimi, prasideda gijimas, ieškoma naujų gyvenimo prasmių, o dingimas neturi aiškios pabaigos, todėl žmogus negali pereiti visų gedėjimo etapų, sulaukti palengvėjimo. Dažniausia jis įstringa kokioje nors vienoje pradinių stadijų – neigimo arba pykčio: pykstama ant savęs ar įvairių blogai dirbančių institucijų. Vieni atmeta visas neigiamas (tarkim, žūties) tikimybes, kiti priešingai – bando laidoti viltį, sako, kad geriau jau būtų negyvas, tuomet nekankintų šita nežinia, galėtų dingusįjį apraudoti”, – sako K.Vrubliauskaitė.
Žmonės dažnai nežino, kaip tokiu atveju guosti. “Susitaikyk?” O gal: “Nenuleisk rankų, ieškok?” Pasak psichologės, svarbu neprarasti vilties, bet taip pat reikia būti pasirengusiam priimti visus, net pačius skaudžiausius, variantus ir mokytis gyventi toliau.

Jei dingo artimas žmogus

1. Veik nedelsdama. Iškart pranešk policijai. Stenkis prisiminti kuo daugiau svarbių detalių apie dingusiojo įpročius, kontaktus, planus, problemas. Reikalauk, kad policija nedelsiant pradėtų tyrimą ir paskelbtų dingusio asmens paiešką. Nežinai, nuo ko pradėti? Kreipkis į DŽŠPC, tel. 8 800 261 61 (nuo 9 iki 16 val.) arba 8 5 248 33 73, išsamesnė informacija – www.missing.lt.

2. Nusiramink. Blaškymasis, emocijų audros – menki patarėjai. Suimti save į rankas padėtų pokalbis su psichologu. Pasak K.Vrubliauskaitės, tai svarbu ne tik dėl geresnės savijautos – nurimęs žmogus gali objektyviau vertinti situaciją, nedaryti neapgalvotų žingsnių, prisiminti svarbių detalių.

3. Išsikalbėk. Ieškok aplinkos, kurioje galėtum nevaržoma išlieti jausmus, kalbėti apie tai, kas nutiko. Kaimynams ir kolegoms pabosta klausytis tos pačios istorijos, kuri neaišku, kuo ir kada baigsis, todėl naudinga bendrauti ir su likimo draugais – jie ne tik supras, bet gal ir duos vertingų patarimų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis