Savižudybės genas: nenoriu pasirinkti to paties kelio, kaip mano artimieji

Savižudybės genas – perskaičius Ramunės istoriją, mintyse nuskamba būtent šie žodžiai. Merginai dar tik 24 metai, tačiau ji jau palaidojo ne vieną artimą žmogų. Praktiškai visi jie – savižudžiai.

„Kai dar buvau visai mažutė, iš gyvenimo savo noru pasitraukė senelis – mano mamos tėtis. Tą patį kelią po kelerių metų pasirinko ir mamos brolis: nepakėlęs finansinių sunkumų tiesiog paliko žmoną su trim mažais vaikais... Dar po metų avarijoje žuvo mano tėtis – vienintelė mamos gyvenimo atrama ir paguoda. Tai galutinai palaužė ir ją“ – pasakoja Ramunė, neseniai palaidojusi ir artimiausią jai žmogų – mamą.

Ramunės šeimoje beveik visi renkasi savižudžio likimą. Didžiausia Ramunės baimė - pasirinkti tą patį kelią. Ar egzistuoja toks dalykas kaip savižudybės genas? Merginai nerimą keliančią problemą komentuoja Vytauto Didžiojo universiteto docentas, psichologas Visvaldas Legkauskas.

Tyrimų, kurie pagrįstų polinkio žudytis genetinį komponentą, nėra. Toks elgesio modelis pasąmonėje gali būti užsifiksavęs kaip sektinas pavyzdys problemoms išspręsti. Tačiau mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo yra vienas iš depresijos simptomų. O polinkis sirgti depresija gali būti paveldimas. Jeigu žmogus serga depresija, bandymas nusižudyti yra gana tikėtinas. Taip pat, jeigu šeimoje ar mūsų artimoje aplinkoje kažkas nusižudė, tikimybė pasirinkti tokį pat kelią išauga, nes žmonės yra linkę kopijuoti vieni kitus.

Jeigu mūsų artimoje aplinkoje nėra pasitaikę savižudybės atvejų, tikimybė pasirinkti tokį kelią sumažėja. Tačiau žmonės, kurie žudosi, tokio pavyzdžio artimoje aplinkoje gali būti ir nematę, nes šis elgesio modelis nėra labai toli. Apie tai daug kalbama žiniasklaidoje, dažnai nejučia tam suteikiant išskirtinumo atspalvį ir sukuriant tam tikrą kančios aureolę. Dažnai, kalbant apie savižudybes, naudojami tokie žodžiai kaip „išeitis“ ar „ryžtasi savižudybei“, tokiu atveju galima pamanyti, kad tas žmogus yra ryžtingas, tačiau taip tikrai nėra, jis tiesiog tai padaro galvodamas tik apie save ir nuo to niekam geriau nebūna. Tokie pranešimai tik padidina savižudybės tikimybę ir šitaip yra transliuojamas elgesio modelis, kurio net nebūtina turėti artimoje aplinkoje.

Dažniausiai pati savižudybė yra pagalbos šauksmas. Jaunesnių žmonių amžiaus grupėje nuo 18 iki 24 metų šis šauksmas yra labiausiai pastebimas, kadangi dažnai yra pasirenkami tokie savižudybės būdai, kuriuos naudojant tik vienas bandymas iš dešimties baigiasi mirtimi, o kiti devyni ne. Tokiu drastišku būdu dažnai norima atkreipti artimųjų dėmesį.

Kaip apsaugoti žmogų, kuris nori tai padaryti, šimtaprocentinių garantuotų priemonių nėra. Geriausia kreiptis į specialistus. Artimųjų noras padėti namų aplinkoje ne visada būna veiksmingas. Ne veltui tuos, kurie yra bandę tai padaryti, veža į ligoninės psichiatrijos skyrius, kadangi tai daugiau ar mažiau yra susiję su laikinu proto aptemimu, o tokiais atvejais reikalinga specialistų priežiūra. Jeigu žmogus kalba ar galvoja apie savižudybę, vienintelis kelias – kreiptis į psichologus pagalbos. Daugumai žmonių laiku suteikta specialisto pagalba padaro teigiamą poveikį ir jie savo ketinimo atsisako, todėl tai geriausias apsaugos metodas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis