Išskirtinė moteris: kai motociklai – stipriau nei pirmoji meilė

Žavi, veikli, drąsi – Viktorija Česonytė šiandien yra licencijuota neurolingvistinio programavimo trenerė, o galbūt būtų žinoma kaip pergales skinanti lenktynininkė. Jai nestigo ryžto ir valios treniruotis, perspektyvos buvo geros, tačiau trauma patirta lekiant motociklu sumaišė gyvenimo kortas.

Viktorija pasakoja, kad motociklai – sena ir nerūdijanti meilė. Pažintis su jais prasidėjo dar paauglystėje. Būdama 14 metų, išvydusi praūžiančius motociklus, mergina pasakė sau, kad jais važinės. Bet tuo metu nugalėjo profesionalus plaukimas: „Pagalvojau, kad atsiradus motociklui, pasinersiu stačia galva į šį užsiėmimą ir apleisiu tiek mokslus, tiek esamą sportą. Todėl suradau argumentą, kodėl turėčiau atidėti motociklo įsigijimą: jei sulaukusi 30 m. vis dar norėsiu važinėti, tada motociklą ir įsigysiu.“ Viktorija pripažįsta, jog toks pareiškimas šiandien atrodo įdomiai, juk tada rodėsi, kad trisdešimtmetės jau lyg ir senos tetos. Taigi, sprendimas sėstis ant plieninio žirgo buvo paliktas ateičiai. Bet laikas greitai praėjo, atėjo trisdešimtmetis ir Viktorija įgyvendino savo seną svajonę.

Kada nusprendei, kad metas rimtai įsitraukti į motosportą?

Panašu, kad einantys atsakingas pareigas arba nuosavam verslui vadovaujantys žmonės ieško tinkamos emocinės atsvaros laisvalaikiui ir pasirenka motociklizmą. Susiburdavome ir keliaudavome. Per sezoną pravažiuodavau apie 20 tūkst. km. Mėgavausi ilgomis ir sudėtingomis kelionėmis. Su kiekvienu kilometru važiavimas darėsi vis drąsesnis, vis agresyvesnis, vis mažiau saugus. Tokį mano važinėjimo stilių pastebėjo vieno koncerno vadovas, jis pasisiūlė investuoti į mano dalyvavimą lenktynėse ir atstovauti jo kompaniją. Ilgai svarstyti neteko, nes tokią galimybę jau buvau svarsčiusi. Sportinis važinėjimo stilius miesto gatvėmis – nesaugu, todėl persikėliau į lenktynių trasą, pradėjau treniruotis su geriausiais. Taip ir prasidėjo treniruotės Nemuno žiedo trasoje.

Kačerginės Nemuno žiede, asmeninio archyvo nuotr.

Ko reikia norint tapti pergales skinančiu lenktynininku?

Reikia jau būti pergalėje. Permąstyti visą trasą dar prieš ja važiuojant, lyg pasitikti save iš laimėtojo pozicijų. Bet čia slypi spąstai. Išgyvenimas yra svarbus komponentas, tačiau čempionais per naktį netampama. Pergalės sporte, lenktynėse, versle reikalauja atsidavimo. Norint įvaldyti bet kurį įgūdį reikalingas užsispyrimas, valia, motyvacija, savidisciplina ir laikas. O finansai jau yra tik priemonė. Nors tikiu, kad be azarto, be vidinės kibirkšties nugalėti, visas kitas indėlis lieka tik juodu darbu be atsako.

Viktorija Česonytė, Olgos Posaškovos nuotr.

Gebėjimas jausti transporto priemonę turi būti duotas ar jo galima išmokti?

Amžinas klausimas: įgimta ar įgyta. Vienos psichologijos išmokimo teorijos teigia, kad gimstame su tam tikrais universaliais žinojimo modeliais, kitos – kad išmokstame sąlygų kūrimo, imitavimo ar modeliavimo būdais. Kalbant apie kiekvieną atskirai, ko vertas įgimtas įgūdis, jei su juo nieko nedarome? Išvada paprasta: dalykai padaromi paprastuoju darymo būdu.

Norint ištobulinti vieną ar kitą įgūdį, atsiranda įgimto ir įgyto santykis. Jei duota daugiau, tuomet reikės mažiau laiko ir pastangų tai ištobulinti, o jei įgimta mažiau, reikės daugiau darbo ir pastangų lavinant įgūdį. Pradžioje profesionalumo skalėje svarbu, kur yra slankiklis, žymintis, kiek yra įgimta ir kiek dabar reikės įdėti pastangų, kad tai ištobulintume.

Mano dukra užsiima menine gimnastika, stebiu skirtumus su kitomis mergaitėmis. Ji labai lanksti, bet nėra šokli, todėl reikia daugiau dirbti ties šoklumu, o kitoms tenka daugiau tampytis ir lavinti savo lankstumą. Antra vertus, aš netikiu balansu ir manau, kad norint pasiekti aukštumų, būtina lavinti ir dirbti su tomis savybėmis, kurios gerai sekasi, nes būtent tai išskiria mus iš kitų. Be abejo, ateina riba, kai silpnosios savybės pradeda lyg inkaras tempti žemyn. Tada verta joms skirti dėmesio, kilstelėti jų lygį ir vėl tobulinti tai, kuo išsiskiriame.

Papasakok plačiau apie savo turimą motociklą.

Dabar turiu Triumph Daytona 675R. Tai sportinis motociklas, kurio techninė specifikacija dar gamykloje pritaikoma sportiniam važiavimui: išlengvintas, profesionalesnė pakaba, „quick shifter“ – bėgių perjungimas prie tam tikrų apsukų be sankabos išmynimo ir kt. Esu turėjusi ir kitus sportinius motociklus, kurių techninę specifikaciją čia pagerino Lietuvos motomechanikai. Bet smagiau ir patikimiau važiuoti su profesionalų parengtos komplektacijos sportiniu motociklu.

Treniruočių metu, Artūro Sauleikos nuotr.

Kaip jaučiasi moteris rungtyniaudama su vyrais?

Sulaukdavau ne tik šypsenėlių, bet net ir atvirai išsakytų nuomonių apie tai, kas man nupirko motociklą ir ką aš turėjau už tai padaryti. Lietuvoje vis dar klesti stiprus patriarchatas. Tačiau Lietuvoje motociklininkų bendruomenė gana maža, todėl greitai vienas iš kito susižinodavo ir įvertindavo mano vairavimo stažą ir mane priimdavo kaip lygiavertį tokio pasaulio dalyvį. Galiu užtikrintai pasakyti, kad sulaukdavau daugiau pagarbos nei atvirkščiai. Vis dėlto pasitaikydavo ir tokių, kurie „gavę į kaulus“ toliau skleisdavo idėją, kad moterims ne vieta motosporte. Vienas mano geras draugas yra pasakęs: „O ko tu tikiesi, kai tu jiems lyg dalgiu nurėži vyriškumą?“

Kodėl tave patraukė azartiškas užsiėmimas?

Yra kelios priežastys. Pirma, mano pirmieji gyvenimo pasiekimai – sporto srityje. Buvau Lietuvos plaukimo čempionė. Antra, tai akademiniai pasiekimai. Studijuodama inžineriją gilinausi į matematinius optimizacijos modelius. Tai buvo ir azartiška, ir seksualu, ir subtilu. Mėgstu analizuoti, mėgstu operatyvumą. Todėl važiavimas motociklu leidžia realizuoti poreikį analizuoti aplinką bei kitus eismo ar lenktynių dalyvius, pagal tai išsirinkti tinkamiausią veiksmų algoritmą ir priimti sprendimus čia ir dabar.

Ar motociklais važinėjančios moterys yra vyriškesnės?

Jei vertintumėme moteris, kurios užsiima panašiais sportais, tai nesunkiai pastebėtume tendenciją, kad tai moterys, kurios užima vadovaujančias pozicijas arba yra techninės srities atstovės. Tai toli gražu nėra vyriškumas. Verčiau išskirti tokias savybes, kaip analitika, situacijos kontrolės poreikis, atsakomybės prisiėmimas. Ar tikrai tik vyriškumą pažymi gebėjimas prisiimti atsakomybę?

Viktorija Česonytė, Olgos Posaškovos nuotr.

Kaip pasikeičia požiūris į pamėgtą ekstremalią veiklą po patirtų traumų? Ką teko išgyventi, kad vėl galėtum atsistoti ant kojų?

Iš pradžių požiūris niekaip nepakinta. Net atvirkščiai, jaučiausi nepabaigusi kažkokių reikalų trasoje. Ir visą tą laiką po traumos, kol negalėjau pajudėti, kol mokiausi vaikščioti iš naujo, buvau apsėsta minties, kaip grįšiu į Nemuno žiedą ir pravažiuosiu Ąžuolo posūkį, kuriame nukritau. Tai įvyko 2009 m. balandžio mėnesį. Pradėjau sezoną, treniravausi. Dariau viską, ką galėjau geriausiai tuo metu, bet suklydau ir nulėkiau nuo trasos. Galima sakyti, kad pervertinau savo galimybes arba neįvertinau situacijos. Faktas akivaizdus – politrauma – 20 kaulų lūžių ir daugybiniai vidaus organų pažeidimai. 

Daktarai prognozavo, kad greičiausiai nebegalėsiu vaikščioti savomis kojomis. Du mėnesiai lovos režimo be galimybės pajudėti ir operacija po operacijos. Bet pažiūrėkime į tai ir iš kitos pusės. Mėgstu stebėti žmones ir tai buvo unikali galimybė matyti žmonių reakcijas, emocijas, jas pažinti, atpažinti ir mėgautis tuo, kad pradedu matyti daugiau.

Kai kaulai suaugo, dėjau visas pastangas, kad tik atsistočiau ant kojų. Kai kalbame apie užsispyrimą, valią ir atsakomybės prisiėmimą, būtent po traumos visa tai ir išryškėja. Būtent tada prisiimame arba ne, atsakomybę už savo veiksmus, pasimato, ko norime ir pasireiškia mūsų gebėjimai tai pasiekti. Daug darbo, dar daugiau pastangų, daug bandymų atsistoti ir kritimų žemėn, kol žengiau savo pirmąjį žingsnį. Buvo sunku, skaudėjo, reikalavo vidinių jėgų ir pastangų. Ir keikiausi, ir prisiekinėjau, ir verkiau, ir juokiausi iš nevilties. Rezultatas – aš vaikštau. Ir niekam neįdomu, kad dabar vietoje motociklo važiavimo trajektorijos kiekviename žingsnyje numatau savo ėjimo trajektoriją. Nes eiti yra sunku. Noriu žengti žingsnį, privalau jį apgalvoti. Pasikeitė ir prioritetai. Jei anksčiau apgalvodavau penkis žingsnius priekį, tai dabar apgalvoju dešimt. Ir dar numatau energijos atžvilgiu patį ekonomiškiausią variantą.

Po daugybinių sužalojimų Viktorija nepalūžo - paneigė daktarų prognozes, jog negalės vaikščioti. Šiandien ji ne tik sėdasi ant motociklo, bet ir bėgioja maratonus.

Kada azartiško sporto yra gana?

Man nei motociklizmas, nei azartiniai žaidimai, nėra azartiškas užsiėmimas. Čia rezultatas pasiekiamas tik dėl operatyvaus mąstymo, blaivaus bei šalto protavimo. Todėl emocijoms ant motociklo ne vieta, kitaip – tiesus kelias į pražūtį.

Koks buvo šeimos požiūris į tavo pavojingą pomėgį ir kokią vietą motociklas užima šiandieniniame tavo gyvenime?

Šeimai apskritai būtų saugiau, jei aš studijuočiau mediciną arba teisę. Bet pasirinkau statybos inžineriją ir jaučiausi ten puikiai. Matyt, yra žmonių, kurie plaukia prieš srovę. O šiandieniniame mano gyvenime motociklas labai saugiai užima vietą garaže ir retsykiais iki maksimumo yra pakeliamos apsukos. Nesu naivi, man 37-eri metai. Po traumos esu vadinama gražiai geležine ledi arba kiborgu. Deja, nei viena, nei kita nesuteikia man pranašumo žiedinėse lenktynėse. Todėl jau kartu su vyru, kuris irgi yra baikeris, labai rimtai svarstom galimybes pakeisti šią aistrą kita. Kol kas bėgiojame maratonus. Susisiekime vėliau ir sužinosite, kur dabar keliaujame.

Kartu su gyvenimo draugu Viktorija aktyviai sportuoja, asmeninio archyvo nuotr.

Ko išmokė ir kaip gyvenime pravertė įgūdžiai įgyti vairuojant motociklą?

Pagrindinis įgūdis – suvaldyti paniką ir įtampą. Užsiimant ekstremaliu sportu veikia savęs tobulinimo ir abipusio poveikio mechanizmai. Prieš sėsdami ant motociklo pasižymime gera reakcija. Vadinasi, treniruojantis ir važinėjantis reakcija gerės ir taps puiki. Tačiau, jei atėjome tuščiomis, tai ir nulipsime tuščiomis ir tai nebus mūsų sportas, mūsų aistra – gausime nulį naudos. Apibendrintai svarbu yra operatyvus mąstymas, reakcija, periferinio matymo plėtimas. Tai padeda išlipti iš panikos zonos.

Daugelis domisi, be kokios sumos net neverta galvoti apie žingsnius į motosportą?

Finansai yra tik priemonė. Noriu, kad pretendentai pirmiausia atsakytų sau, ar tikrai gali atiduoti didžiąją savo gyvenimo dalį – laiką – tam, kad tobulintų įgūdžius? Ar tikrai yra pasiryžę užsimerkti į artimųjų išgyvenimus dėl jų? Ar tikrai pasiruošę rizikuoti savo sveikata ir ateitimi? Ir tik tada, kai visa tai įkainoji, pats sau įvardini sumą. O pabaigoje pasakysiu tik viena – neįgaliojo vežimėlis kainuoja tik kelis šimtus litų, bet tai jau kitas gyvenimas.

Viktorija mokymų metu, asmeninio archyvo nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis