Sielos gydytojai - pinigus lupantys šarlatanai ar išsigelbėjimas

Kodėl daugumai mūsų sielos gydytojai nekelia pasitikėjimo? Turbūt todėl, kad iki šiol laikome juos savotišku būrėjų, ekstrasensų ir šamanų hibridu. Nors gal yra paprasčiau: mes tiesiog netikime, jog esame verti svetimo nuoširdaus supratimo bei palaikymo.

Jie – beširdžių gauja
Žmoniškumo stygius – bene dažniausiai psichoterapeutams metamas kaltinimas. “Apima jausmas, kad jam į mane nusispjaut, – viename forumų patirtimi dalijasi Marija. – Jokios užuojautos. Sėdžiu ir kloju jam sielą, o atrodo, kad jis tuo metu mintimis jau namie ir žiūri televizorių.” Rusijos psichoterapeutė Olga Podolskaja teigia priešingai: dažniausiai psichologų ir psichoterapeutų profesiją renkasi tie, kurie yra linkę atlikti gelbėtojo vaidmenį. Vadinasi, trokšta pagelbėti net visiškai nepažįstamiems, svetimiems. Kaltinti juos beširdiškumu – mažų mažiausiai keista. “Iš tikrųjų klientas psichoterapeutui kelia daug ir įvairių reakcijų, – tęsia mintį COSMO konsultantė gydytoja psichiatrė Laura Blinstrubaitė. – Tačiau skirtingai nei kasdienybėje, mums bendravimas su klientu yra darbo įrankis. Tikėtina, kad tai, ką žmogus sukelia mums (nuobodulį, susižavėjimą ir t. t.), jis sukelia ir kitiems.”

Vis dėlto kodėl netrūksta manančiųjų, kad psichoterapeutui nusišvilpt į jo kliento nelaimę? Kai kuriais atvejais tai aiškintina specialisto metodų specifika. Tarkim, Carlo Jungo analizės šalininkai terapijos metu labai mažai kalba: jie klausosi, dėlioja gautą informaciją į atitinkamas lentynėles, iš esmės nerodo jokių emocijų. “Tas psichoterapeuto neutralumas, išlaikomas atstumas kartais gali nuvilti, – sutinka L.Blinstrubaitė. – Bet tai – tik technika, būdas, kuriuo bandome padėti. Juk, pavyzdžiui, chirurgo įrankiai mums irgi nepatinka, bet jie veiksmingi. Terapija taip pat pjauna. Pjauna giliai ir skaudžiai.” O tas, kuris keiksnoja psichoterapeutų beširdiškumą, tikriausia pageidauja matyti klausytojo emocijas, kad gautų patvirtinimą: taip, esu girdimas, suprantamas.

Svarbi ir asmeninė patirtis. Jei žmogaus niekas anksčiau neužjautė ir nepalaikė, jam palyginti sudėtinga atpažinti tą emociją, juo labiau – ją pajusti. “Per terapiją tokie klientai laukia savo elgesio įvertinimo, bet ne užuojautos”, – aiškina O.Podolskaja. Be to, suveikia vadinamoji savipranašystė: nesąmoningai trokštame, kad pasitvirtintų mūsų patirtis, mintys, lūkesčiai. Todėl ir pradedame elgtis taip, kad nė pats jautriausias psichoterapeutas prieš savo valią tampa abejingas. O kaip kitaip, jei klientas šiurkščiai elgiasi, daro viską, kad būtų atstumtas? Užuot suvokęs netinkamą savo elgesį, ieško progos pareikšta: “Aha, buvau teisus – jam dzin mano problemos”? Gausu netgi tokių atvejų, kai vis dėlto supratęs, jog specialistas jį užjaučia, žmogus, užuot apsidžiaugęs, sunerimsta! Mat pernelyg stiprus vidinis draudimas leistis užjaučiamam. “Terapinė erdvė – tikslus atspindys to, kas vyksta realybėje. Čia iškyla visos problemos”, – teigia L.Blinstrubaitė.

Jie – šarlatanai
JAV visi mielai dalijasi gulėjimo ant minkštos psichoanalitiko kušetės patirtimi, o Lietuvoje žmonės retai viešai pasakys ieškantys psichologo pagalbos. Niekas nenori būti išvadintas psichu. Be to, mūsų krašte vis dar gausu manančiųjų, kad psichoterapeutai, ypač psichologai, – kažkokie apsišaukėliai, kuriuos dabar kepa, kas tik nori: nuo universitetų iki kolegijų. Net kažkoks kirpėjas gali būti papildomai įgijęs psichologo kvalifikaciją (tiesą sakant, visai geras derinys, jei turėtume omenyje darbo specifiką).

Tokią nuostatą dažniausiai lemia menka taip manančio žmogaus savivertė. Pirmuoju atveju ji remiasi nusiteikimu “Manęs niekas neužjaus, nes esu blogas”, antruoju – “Manęs niekas neužjaus, nes blogi yra jie”. Tokie žmonės patys to nesuvokdami tiki: jie neverti užuojautos. Todėl iš anksto nurašys bet kurio terapeuto įgūdžius, žinias, asmenines savybes. Trumpiau tariant, patys užkirs sau kelią sulaukti pagalbos.

Yra ir kita priežastis: šarlatanais laikomi tie, kurie negali išspręsti klausimo taip, kaip žmogus pageidauja. Mes ateiname su savo problemų kalnu ir laukiame, kad specialistas nuimtų nuo mūsų pečių šią naštą. Mums atrodo, jog psichoterapeutas privalo mus “išgydyti” panašiai kaip ir kiekvienas medikas. Ką nors padarys, kokių nors vaistų skirs – ir vienas du, problemos kaip nebūta. Tik nutinka kitaip: specialistas klausinėja apie praeitį, prašo ką nors pafantazuoti, kreipia dėmesį į jausmus, o problemos tai nesprendžia, ji niekur nedingsta! Norime “stebuklingos tabletės”, bet vietoj jos gauname patarimą daryti viską, ko nenorime ar bijome. Būna, mama atitempia vaiką pas psichoterapeutą, bet išaiškėja, kad jai pačiai reikėtų terapijos seansų, atlikti užduotis, ką nors susitarti su vaiko tėvu. “Taip yra, nes problemiškų vaikų iš niekur neatsiranda, – aiškina L.Blinstrubaitė. – Jie – tarsi lakmuso popierėlis. Norint padėti vaikui, pokyčių turi vykti ir šeimoje, ypač daug dėmesio reikia kreipti į vaiko ir mamos santykius.”

Todėl psichoterapeutas ir pradeda atrodyti apgavikas, kuris tik ima pinigus, bet nieko negelbėja, eksperimentuoja, užuot ką nors daręs. Ir šiuo atveju žmogus nenori pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti: “Aš nepasitikiu psichoterapija, nes nenoriu jaustis atsakingas už jos rezultatus”. Lengviau laikytis infantilaus požiūrio “man nori ką nors padaryti”, nei tapti lygiaverčiu terapijos dalyviu. “Kai kurie tikisi, kad tu greitai išspręsi jų problemas, o jie ateis, pasėdės, patylės ir gavę protingą patarimą toliau sau ilgai bei laimingai gyvens, – sako L.Blinstrubaitė. – Deja, kaktomuša susidūrus su realybe, greitai nusiviliama. Juk ir pas kitus gydytojus atėję mes netylime – pasakojame, ką skauda. Tik per terapiją niekas neskiria tyrimų ar stebuklingų vaistų. Siela gydoma pokalbiais. Per juos kas nors užkabinama. Klientui suteikiama saugi erdvė prisiliesti prie slepiamų savo išgyvenimų. Tai nėra malonu. Žmogaus ryžtas lemia proceso sėkmę. Psichoterapeutas gali padėti keistis, bet norėti keistis turi klientas. Negali nieko padaryti, jeigu žmogus trenkia durimis, manydamas, kad paliko tą niekšą terapeutą su visomis jo nemaloniomis intervencijomis. Tačiau jį slegiantys dalykai neliko terapeuto kabinete. Jie išbėgo drauge su nieko keisti nenorinčiu žmogumi.”

Jie naudingi tik masėms, ne man
Dar vienas dažnas skundas dėl psichoterapeutų: jie dirba remdamiesi šablonais. O juk kiekvienas žmogus – unikalus, jo problemos – išskirtinės. “Kaip įmanoma man padėti, jei jis manęs nei žino, nei pažįsta”, – besilaikantieji tokios nuostatos įprastai atsisako bet kokios psichoterapeutų pagalbos. “Žmonės labai skirtingi – ir psichoterapeutai, ir jų klientai, – aiškina L.Blinstrubaitė. – Štai kodėl mes, net ir baigę tą pačią mokyklą, turėję tuos pačius dėstytojus, laikydamiesi tų pačių pagrindinių principų, gydome šiek tiek skirtingai. Nes pirmiausia gydo terapeuto asmenybė. Žinios padeda suprasti, kur esi, ką darai, kodėl taip darai. Bet terapinę sėkmę lemia dviejų į psichoterapinę nežinią besileidžiančių žmonių kontaktas. Terapeutas turi tarsi apytikslį žemėlapį, bet kelionės tikslus diktuoja ir lemia klientas.”

Vadinasi, tikroji tokio nusiteikimo priežastis visiškai kita: žmogus iš principo negali niekam atsiverti. Visiškai tikėtina, kad vaikystėje tėvai taip ir nesugebėjo su juo užmegzti gilaus, artimo ryšio. Todėl ir nepasitikima visu pasauliu. Visiškai. Suaugęs toks žmogus gali linkti į hiperkontrolę, nesugebėti atsiverti, nemokėti kurti nuoširdaus ryšio.

Jam psichoterapija gali atrodyti net pavojinga: “O jei psichoterapeutas sužinos, koks esu iš tikrųjų? Neeee, aš jam šito neparodysiu!” Net jei tokie žmonės ir kreipiasi į specialistą, jie pasistengia savo vidinį pasaulį įvynioti į kuo daugiau apsauginių sluoksnių ir neišleidžia į paviršių jokių jausmų. Jie kenčia, kankinami gėdos. Jei dar labiau paanalizuotume, aptiktume juose tūnantį nuolatinį pavojaus jausmą: “Aš viską darau ne taip/ aš neturiu būti toks/ aš užsiimu ne tuo”. Jie kratosi psichologo pagalbos todėl, kad nepriima nei savęs, nei realybės. Atsiverti jiems trukdo gėda dėl to, kokie yra. Keista, bet daugelis tikisi: aplinkiniai, tarp jų ir psichologai, privalo atspėti, kad jiems blogai, skauda, nemalonu. O kai išaiškėja, jog apie tai niekas nenutuokė, nusivylimas virsta dar vienu gynybos sluoksniu.

Problema – ne vien mūsų negebėjimas atsiverti kitam. Pasąmonėje psichoterapeutą priskiriame ne prie savų, bet prie svetimų. Juk su saviškiais – giminaičiais, draugais – mus vienija vieningas informacinis laukas. Su jais reguliariai bendraujame, keičiamės emocijomis, naujienomis, o tai suartina. Psichologas ar psichoterapeutas negali greitai pereiti į “savų” kategoriją, todėl juo ir nepasitikima.

Mums atrodo, kad psichoterapeutas – stebuklingų galių įgijęs specialistas, kuris privalo tuoj pat suprasti ir pajusti viską, kas mums darosi. Šis lūkestis dažniausiai nuviliamas, nes terapeutas – ne Dievas. Jis – toks pat žmogus kaip mes. Jam taip pat reikia laiko, kad sugebėtų su mumis sukurti savitus “terapeutinius” ryšius, kurie galėtų tapti dar nuoširdesni nei draugystė su geriausia visų laikų drauge. “Reikia laiko tokiam kontaktui su klientu sukurti, kad šis būtų pasiruošęs eiti gilyn, nemesti terapijos net tada, kai labai norisi trenkti durimis”, – teigia L.Blinstrubaitė. Uždėję psichoterapeutui visagalio aureolę, vėl nusiviliame ir atsisakome jį priimti.

Jie taip tik užsidirba iš mūsų
Galop dar viena kliūtis pasitikėti psichoterapeutu – jam mokami pinigai. Apie kokius nuoširdžius santykius galima kalbėti, kai įsivelia finansinė nauda? Viskas aišku: psichoterapeutui esame įdomūs tik todėl, kad iš mūsų galima išmelžti apvalią sumelę. O iš tiesų nei jis ruošiasi padėti, nei ką. Juk ir kvailiui akivaizdu: kuo ilgiau sprendžiama problema, tuo labiau papildoma psichoterapeuto kišenė.

Šis požiūris signalizuoja apie polinkį kitiems primesti savo patirtį. Moksliškai kalbant, tai – psichologinės projekcijos mechanizmas: kitiems prikergiame sau būdingus jausmus, požiūrius, emocijas. Liaudiškai tariant, kuo pats kvepi, tuo ir kitą tepi: jei negebi užmegzti nuoširdžių santykių ir suteikti pagalbos, toks pat savanaudis tau atrodys ir psichoterapeutas. Noras gyventi kito sąskaita – nemaloni savybė, pripažinti ją turint sunku. Kur kas paprasčiau pasmerkti specialistą. Taip pat derėtų atsižvelgti ir į lietuvių mentalitetą: mes labai aiškiai skiriame, kas “už pinigus”, o kas – “iš idėjos”. Daugelio mūsų manymu, jei žmogus nuoširdžiai mėgsta darbą, greičiausiai šis yra visiškai nepelningas. Mums sunku patikėti, kad įmanoma uždirbti kvalifikuotai, garbingai atliekant savo darbą. Vakarų Europoje ir JAV į tai žiūrima paprasčiau. Ten visiškai normalu mokėti už psichologo paslaugas. O mums norisi, kad mus mylėtų šiaip, ne dėl pinigų. Kai ateina suvokimas, jog jokių santykių už kabineto ribų būti negali, pajuntame nuoskaudą. Mes nepasirengę susitaikyti su faktu, kad iš tiesų mokame ne už santykius, bet už laiką, kurį mums skiria specialistas. Gali kilti net frustracija. Laimė, tai gali būti ir į naudą: žmogus susimąstys, kokie turi būti jo santykiai su kitais, ko jis iš tų santykių tikisi, kokie santykiai jam atrodytų vertingi. O jei tuos klausimus išdrįs užduoti ir psichoterapeutui, valio: kelias į vaisingą bendradarbiavimą atvertas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis