Moteris, sukrėtusi pasaulį: gražioji tironė Elizabeth Arden

Kokia XX a. pradžioje turėjo būti moteris, kad vien savo jėgomis iš skurdžios provincialės taptų viena žinomiausių ir turtingiausių JAV moterų? Kupina idėjų, užsispyrusi, despotiška. Puiki verslininkė.

Kosmetikos pasaulyje beveik tuo pat metu viešpatavo trys grožio industrijos karalienės: Elizabeth Arden, Helen Rubinstein ir Estee Lauder. Visos jos buvo itin ambicingos, mėgo prabangą, prekiavo amžiną jaunystę žadančiais gaminiais ir lengvai mesdavo vyrus, vos tik išaiškėdavo, kad jie stoja skersai kelio jų karjeroms. Tiesa, dar jos garsėjo šmaikščiais posakiais. Ir, be abejo, pačių išrastais nuostabiais kremais. Tačiau iš visų trijų bene didžiausią atradimą padarė Elizabeth Arden. Ji sukūrė... save.

Mažoji užsispyrėlė
Florence Nightingale Graham (toks tikrasis Elizabeth Arden vardas) gimė Kanadoje, Vudbridžo miestelyje 1878 m. gruodžio 31 d., prieš pat vidurnaktį. Daugiavaikėje šeimoje, be jos, augo dar trys seserys ir brolis. Mergaitės tėvai buvo išeiviai Anglijos. Tėvas tapo fermeriu, nuolat sirguliuojanti motina augino vaikus. Kai ji mirė, Florencei buvo vos šešeri. Kad kaip nors pramistų, mergaitei su kitais broliais ir seserimis teko nuo mažens padėti tėvui turguje pardavinėti daržoves.

Ūgtelėjusi Florence niekuo nesiskyrė nuo kitų neturtingų provincijos merginų: kuklūs apdarai, jokių dezodorantų ir dantų šepetėlių. Galvą ji trinkdavo kas keturias savaites, dalindamasi tuo pačiu pakaitintu vandeniu sus seserimis. Jų visų laukė vienodas likimas: kuo greičiau susirasti tinkamą vyriškį (pageidautina pasiturintį), ištekėti ir nuolankiai prižiūrėti namus iki pat gyvenimo pabaigos. Tačiau Florence svajojo apie kitokį gyvenimą.

Sulaukusi septyniolikos, ji metė mokslus ir išėjo dirbti. Pabandė seselės, stenografistės, net stomatologo asistentės duonos. Tačiau nė vienas darbas jai nepatiko. Florence buvo įsitikinusi: ji gali pasiekti kur kas daugiau.

Nevykusi virėja
Idėja, kaip užsidirbti pinigų, Florence šovė pradėjus dirbti sesele. Kremai nuo nudegimo ir balzamai odai raminanti: hm, juk galima pabandyti juos pritaikyti ir grožiui puoselėti. Mergina šeimos virtuvėje įkūrė laboratoriją. Kad sukurtų tą vienintelį ir tobulą kremą, kuris padėtų desperatiškoms namų šeimininkėms vėl nušvisti mergautiniu grožiu. Bene labiausiai nuo Florence eksperimentų kentėjo kaimynai: kartais iš jos namų sklisdavo toks dvokas, kad atrodė, jog kepami pašvinkę kiaušiniai. „Vargšai, visai nusigyveno“, – kraipė galvas kaimynai.

Be pašvinkusių kiaušinių kvapo, Florence ilgai lydėjo ir kitos nesėkmės: jos niekas nepalaikė. Net jos šeima. „Na kada gi tu pagaliau ištekėsi? – tokiais žodžiais ją kaskart pasitikdavo tėvas. – Visos padorios tavo metų merginos jau seniai susirado vyrus ir normaliai gyvena.“ Florence į tėvo priekaištus nekreipė jokio dėmesio: jos galvoje jau brendo galingas verslo planas.

Meilė iš pirmo žvilgsnio
Sulaukusi trisdešimties ir vis dar nepateisinusi tėvo lūkesčių „ateiti į protą“, Florence nusprendė vykti į Niujorką, pas ten įsikūrusį vyresnį brolį. Vos atvykusi, beprotiškai miestą įsimylėjo. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tokia, kuri aplanko tik laiminguosius, trunka visą gyvenimą ir niekada nenuvilia. Florence pribloškė pulsuojanti Niujorko energija. Pagaliau ji rado tai, ko troško. Meilė pasirodė abipusė: jos nuolat nerimstanti širdis ir kietas charakteris buvo kaip tik tai, ko reikėjo šitam miestui.
Florence noras eksperimentuoti su kremais nemalšo. Ji susidraugavo su chemiku, tačiau ne tik tai padėjo jai greičiau patobulinti savo išradimus: mergina įsidarbino buhaltere vienoje farmacinėje kompanijoje ir rado būdų patekti į jos laboratorijas. Vėliau, pasinaudojusi savo puikia išvaizda, įsidarbino grožio salone, išmoko daryti fantastišką veido masažą. Netrukus visos klientės pageidavo „tos mažutės kanadietės tokiomis nuostabiomis rankomis“.

Karališkas vardas
1909-aisiais Florence susirado partnerę – grožio žinovę Elizabeth Hubbard – ir įkūrė savo bendrovę. Po metų jos atidarė pirmąjį saloną – „Salon d‘Oro“ garsiojoje Niujorko Penktojoje aveniu. Tačiau partnerystė išsilaikė vos devynis mėnesius. Florence priekabių iškankinta, Hubbard pasitraukė: užsispyrėlei teko ne tik pačiai susimokėti nuomą, bet ir renovuoti saloną. Florence iš buvusios kolegės pasiliko tik naują vardą – Elizabeth. O prie jo priderino ir naują pavardę, nugvelbtą iš Alfredo Tennysono poemos „Enoch Arden“. „Ponia Elizabeth Arden – skamba išdidžiai. Tiesiog karališkai“, – nusprendė ji ir ... pasiskolino iš brolio 6000 dolerių. Iš tų pinigų renovavo saloną, perdažė jo sienas savo mėgstama rožine spalva. Bet kažko vis dar trūko. Kažkokios detalės. Ji ryžtingai čiupo raudonų dažų kibirėlį ir žengė prie durų. Baigusi darbą šį kartą jau patenkinta apsižvalgė. Rožinis interjeras ir ryškiai raudonos durys – štai Elizabeth Arden salonų stilius.

Nepaisant karališko vardo, moteris dirbo tiesiog katorgiškai. Kiekvieną rytą keldavosi kuo anksčiau ir atvažiavusi į saloną pati jį iššveisdavo taip, kad viskas spindėtų. Tada nuo devynių ryto iki šešių vakaro tvarkydavo klientes. Po darbo vėl tapdavo Graham ir su šia pavarde kokiame nors salone dirbdavo manikiūrininke. Arba plušėdavo laboratorijoje. Arba tvarkydavo sąskaitas. Po šešių mėnesių Florence grąžino broliui skolą. Dar vėliau nusprendė pasitobulinti. Ne šiaip sau kur nors – Paryžiuje, mados sostinėje! Vieniems Paryžius pažadina romantišką meilę, o Florence jis įkvėpė kurti.

Po kelių mėnesių grįždama į Ameriką ponia Elizabeth Arden (taip, Florence liko praeity) vežėsi šūsnį skaistalų ir įvairių atspalvių pudrų – pačios kurtų! Tais laikais makiažą sau leisdavo nebent aktoriai (tik scenoje) arba prostitutės. Elizabeth Arden pirmoji pasiūlė visoms amerikietėms akių makiažą. Maža to, būtent jos pastangomis makiažas tapo tiesiog privalomu ledi atributu. Dabar daugelis žurnalų ir salonų siūlo pakeisti įvaizdį – sutvarko merginas taip, kad kartais sunku ir atpažinti. Elizabeth Arden buvo pirmoji, įdiegusi tokią paslaugą savo salonuose. Pilkos neryškių bruožų merginos iš jos išeidavo tikros gražuolės: ryškūs antakiai, lūpos, akys. Ji suteikė šansą kiekvienai Pelenei tapti princese.

Mažoji tironė
Iš pirmo žvilgsnio Elizabeth buvo tikras moteriškumo įsikūnijimas: mažutė, gražutė, elegantiška raudonplaukė. Bet šis fasadas slėpė tvirtą ir nesuvaldomą būdą. Beje, ji puikiai mokėjo atsirinkti komandą: „Man reikalingi tik tokie žmonės, kuriems nepriimtinas žodis „Neįmanoma“. Taip ji susirado chemiką Fabianą Swansoną ir įgyvendino daugybę stulbinamų projektų. Jis padėjo jai sukurti pirmąjį milžiniškos sėkmės sulaukusį kremą „Venetian Cream Amoretta“ – tokį, apie kokį ir svajojo Elizabeth: lengvą ir purų kaip plakta grietinėlė. Maža to, priderino prie jo ir veido losjoną – „Arden Skin Tonic“. Kosmetikos pasaulyje tai sukėlė tikrą revoliuciją: pirmą kartą grožio priemonių gamyba buvo pagrįsta moksliniais tyrimais. Nuo 1920-ųjų sėkmė Elizabeth lydėjo kiekvieną žingsnį. Jos gaminiai išgarsėjo, moterys dievino naują odos priežiūros ritualą: nuvalyti, sudrėkinti, pamaitinti odą ir suteikti jai atspalvį. 1936-aisiais Elizabeth sukūrė savo kvepalus „Blue Grass“.

1938-aisiais žurnalas „Fortune“ paskelbė, kad ji uždirba tiek, kiek nėra uždirbusi nė viena kita moteris per JAV istoriją.

Elizabeth daugelyje sričių buvo pirma. Ji pirma sukūrė kremą-pudrą, derančią prie veido odos atspalvio. Ji pirma pasiūlė vieno įvaizdžio idėją – kai net nagų spalva priderinama prie viso veido makiažo. Ji pirmoji pradėjo sukti reklaminius savo gaminių klipus kino teatruose. Tačiau sėkmė nė kiek nesušvelnino jos būdo. Ji visada pabrėždavo, kas kompanijoje bosas. Tik ji turėjo teisę priimti žmones. Lengva ranka juos ir atleisdavo: “Man nereikia, kad mane mylėtų.” Ji nepakęsdavo jokios kritikos savo ar savo gaminių atžvilgiu ir buvo pasirengusi sudoroti kiekvieną, kas bent kiek prieštaraudavo jos norams. „Aš kuriu taisykles, bet man jos netaikomos“, – tvirtai pareikšdavo Elizabeth ir toliau darė, kaip pati norėjo. Ji buvo darboholikė: reikalaudama iš kitų, savo pavyzdžiu rodė, kaip reikia dirbti. Nors šiai mažutei tironei įžengus į biurą visi baimingai pritildavo, ji negalėjo nekelti ir susižavėjimo. Toks fanatiškas atsidėjimas darbui – retas reiškinys. Antra vertus, skirtingai nei kiti darbdaviai, Elizabeth vertingiems darbuotojams mokėdavo puikias algas: suvokė, jog tai kainuos kur kas pigiau nei išmokyti naują komandą.

Titanių kova
Elizabeth Arden tapo Amerikos grožio imperijos valdove. Tačiau horizonte pasirodė varžovė – lenkų emigrantė Helen Rubinstein. Ji sparčiai populiarėjo ir greitai pasikėsino į Elizabeth valdas. Toji įsiuto. Nors kosmetikos rinkoje erdvės buvo sočiai, dviem ambicingoms varžovėms vietos pasirodė per maža. Elizabeth neslėpė: jos svajonė – „būti turtingiausia mažute moterimi visame pasaulyje“. Kiekvienas, užkertantis kelią į šią svajonę, tampa mirtinu priešu. Helen kaip tik ir pasikėsino į Elizabeth trokštamą titulą. Tarp moterų užvirė arši kova, trukusi ne vieną dešimtmetį. Viena nusipirko Picasso paveikslą – kita įsigijo kelis naujus žirgus. Viena pasamdė Salvadorą Dali – kita savo sporto kambarį papuošė vienos garsiausių tapytojų Georgios O‘Keeffe freska. Kova tapo dar nuožmesnė, kai Elizabeth perviliojo Helen pardavimų vadovą. Helen žiauriai atkeršijo: pasikvietė buvusį Elizabeth vyrą Thomą, kuris po skyrybų liko be nieko. Smūgis snobiškai Elizabeth buvo ir Helenos vedybos, mat ši ištekėjo už aristokrato ir įsiliejo į didikų gretas.

Ši kova bene labiausiai buvo į naudą vartotojoms. Amžina konkurencija genialioms moterims neleido sėdėti sudėjus rankas, ir kosmetikos priemonės virto plataus vartojimo prekėmis, iš vaistinių buvo perkeltos į prekybos centrus. Tuo pat metu buvo pakloti ir rinkodaros pagrindai: pasirodė reklamos su garsenybėmis, moterų žurnalus užplūdo įvaizdinės reklamos.

Elizabeth Arden visame pasaulyje sparčiai atidarinėjo salonus, kol galiausiai išdidžiai pareiškė: „Yra tik trys amerikietiški pavadinimai, žinomi visuose pasaulio kampeliuose. Tai – Zinger, Coca Cola ir Elizabeth Arden.“

Šeimos kaklas ir galva
Tėvo svajonė pagaliau pamatyti savo dukrą ištekėjusią išsipildė tik 1915-aisiais. Jaunajai tuo metu buvo beveik 37-eri, jos galvoje jau sukosi idėja pradėti tarptautinį verslą. Jaunikis – Thomas J. Lewisas, bankininkas,su kuriuo susipažino laive grįždama iš Paryžiaus. Santuoka moteriai pagaliau suteikė ilgai lauktą Amerikos pilietybę.

Po vedybų kurį laiką dirbę atskirai, 1918-aisiais sutuoktiniai pradėjo užsiimti bendra veikla – Elizabeth reikėjo patikimo žmogaus, gebančio tinkamai tvarkyti sąskaitas. Kurį laiką jiems puikiai sekėsi. Tačiau despotiškas Elizabeth būdas pakišo koją ir čia. Kai vyras kartą pamėgino su ja ginčytis, ši rėžė: „Atsimink: tu čia tik dirbi. Savininkė esu aš.“

Galop pastumdėlio vieta Thomui įgriso, ir 1934 m. jų keliai išsiskyrė. Nepaisant brandaus amžiaus, Elizabeth kurį laiką bendravo su vienu žiniasklaidos kompanijos „Hearst“ savininkų, vėliau ištekėjo: sekdama savo didžiausios priešės Helen Rubinstein pėdomis, pasirinko nors ir visišką skurdžių, bet aristokratą – Rusijos caraitį Michailą Evanloffą. Santuoka truko vos 13 mėnesių. Kalbama, kad skyrybas paspartino caraičio dėmesys tokios pat lyties kaip ir jis atstovams. Kitų nuomone, antrojo vyro tiesiog neįkvėpė amžinas Elizabeth noras viskam vadovauti.

Geležinė senutė
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Elizabeth suvokė: šis karas pakeis ir moters padėtį visuomenėje. Rinkoje plito nauja sąvoka: „karjeristė“. O tai – naujos potencialios klientės, kurias reikia tik prisivilioti. Elizabeth pristatė naują makiažo ir drabužių derinį, skirtą biure dirbančiai moteriai. Ji net sukūrė lūpų dažus karinėse pajėgose tarnaujančioms moterims – tokius, kurie derėtų prie karinių uniformų.

Elizabeth, beje, neapsiribojo grožiu – aktyviai reiškėsi ir kitose srityse. Jogos pagrindu sukūrė pratimų sistemą kūnui stiprinti, o 1943-iaisiais ėmėsi mados (būtent ji išpopuliarino dizainerį Oskarą de la Rentą).

Savo namuose Meine Elizabeth įkūrė prabangų SPA saloną, pavadintą „Pagrindiniu šansu“ – šansu susigrąžinti prabėgusios jaunystės grožį. Šio SPA klientės ne tik laikėsi dietos, sportavo ir gražino kūną – jos mokėsi ir makiažo paslapčių. Čia noriai laiką leido ir pirmoji šalies ledi Mamie Eisenhower.

Nepaisant šlovės ir turto, su žmonėmis Elizabeth dažnai elgdavosi tiesiog nepakenčiamai. Vieninteliai padarai, kuriuos ji puoselėjo, buvo žirgai. Pirmąjį žirgą ji įsigijo 1931-aisiais. Vėliau atidarė žirgyną. Daugelis Elizabeth žirgų tapo įvairių lenktynių nugalėtojais, ji susižėrė nemenką pelną. Žirgai buvo lepinami visais įmanomais būdais. Sumušimai buvo gydomi Elizabeth kurtais kremais ir losjonais. Ji tvirtino: „Elkis su žirgu kaip su moterimi, o su moterimi – kaip su žirgu. Ir jie abu tau laimės.“

Net sulaukusi solidaus amžiaus, Elizabeth puikiai atrodė – kaip ir dera grožio ekspertei: „Manęs nedomina amžius. Žmonės, kurie pasakoja, kiek jiems metų, yra kvaili. Tau tiek metų, kiek jauti viduje.“ Elizabeth gyveno Penktojoje aveniu dešimties kambarių bute, jis visas buvo dekoruotas jos mėgstama rožine spalva. Ir ji pati visada dėvėdavo tik tokios spalvos drabužius.

Mažoji valdovė mirė 1966-aisiais, taip ir nesulaukusi 88 metų, savo mylimojo Niujorko glėbyje. Iki pat paskutinės dienos ji dirbo. Iki pat paskutinės dienos visas kompanijos gyvenimas priklausė tik nuo jos valios. Tuo metu jos turtas siekė apie 40 milijonų JAV dolerių, o salonai veikė 78 šalyse. Ant jos antkapio iškalta: Elizabeth N. Graham. Jos paskutinė valia buvo iš pasaulio išeiti ta pavarde, kuria atėjo. Tačiau Elizabeth Arden nepamiršta: visame pasaulyje ir toliau sėkmingai prekiaujama jos įkurtos kompanijos gaminiais, o 1990-aisiais žurnalas „Life“ įtraukė ją į garsiausiųjų XX amžiaus amerikiečių šimtuką.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis