Audrey Hepburn - tobula moteris, kentusi badą ir nelaimingą meilę

Yra moterų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nepriekaištingos. Tobulai gražios, nekamuojamos antsvorio problemų ir tokios geros bei nuoširdžios, kad prieš jas nublanksta ir Motina Teresė.

Gali pasirodyti, kad tokių garsių moterų apskritai nebūna. Net apie tą pačią Motiną Teresę sklandė ne itin geros kalbos. Mes įpratę, kad įžymybės turi kokią slaptą tamsiąją puselę: kas bjaurų charakterį, kas šimtus meilužių, kas nenumaldomą potraukį alkoholiui ar narkotikams. Arba su jų figūromis gerokai padirbėję plastikos chirurgai. Arba be grimo jos atrodo prasčiau už Jadzę iš televizoriaus. Pasirodo, yra moterų, kurioms tokios klišės netinka. Bent jau viena tokia moteris tikrai gyveno. Elegantiškoji Audrey Hepburn. Jokių peroksidinių eksperimentų, C dydžio krūtinės bei garsių meilužių sąrašo. Jokių garsenybėms būdingų isterikų. Jokių apkalbų bei intrigų. Dėl didžiulių nuostabos kupinų akių, ilgo kaklo, nepriekaištingų manierų bei tobulos aprangos ji labiau panešėjo į nežemišką būtybę — Holivude tokių niekada negamino.

Tulpių svogūnų dieta
Būsimoji kino žvaigždė gimė 1929 m. gegužės 4 d. Belgijos sostinėje Briuselyje, brito bankininko Johno Victoro Hepburno—Rustono ir olandų baronienės Ellos van Heemstra šeimoje. Sulaukusi vos trijų savaičių, mergaitė vos nenumirė — staiga pradėjo dusti ir mėlynuoti. Ella neturėjo laiko kviesti daktarą — pasimetusi moteris tiesiog gerokai krestelėjo dukrą, ir ši atsigavo. Pati Audrey vėliau nusprendė, kad taip likimas jai suteikė antrą šansą, kurį būtina išnaudoti tinkamai.

Penkerių metų Audrey išsiunčiama į Britaniją — mokytis anglų kalbos. Po metų įvyko tai, kas sukrėtė jos pasaulį viesiems laikams — tėvų skyrybos. Mergaitei tai buvo didžiulė trauma — juolab, kad po skyrybų Johnas dukra nebesidomėjo. Audrey jį susirado tik po dvidešimties metų ir finansiškai rėmė iki pat tėvo mirties.

1939 m., karo išvakarėse Ella grąžino Audrey iš Anglijos, klaidingai nusprendusi, kad Olandijoje bus saugiau. 1940 m. vokiečių kariai įžengė į Olandiją. Po metų, motinos įkalbėta, Arnhemo muzikos mokykloje Audrey pradėjo mokytis baleto.

Prasidėjus okupacijai, Ella prarado visą savo turtą. Bet baisiausia buvo ne tai. Kad vokiečiai nesuuostų britiškos Audrey kilmės, motina ne tik pakeitė jos vardą — Audrey tapo Edda, — bet ir uždraudė kalbėti anglų kalba. Mergaitės brolis Alexanderis buvo suimtas ir uždarytas darbo stovykloje, o dėdė nužudytas. Kad nemirtų iš bado, Audrey valgydavo tulpių svogūnus ir kepdavo duoną su žole. Badavimas stipriai atsiliepė sveikatai: ji susirgo ir astma, ir mažakraujyste.

Nepaisant visko, ji ir toliau šoko — slapta, uždariusi visus langus. Vėliau net mokė šokti kitus vaikus. Tačiau 1944 m. su baletu teko atsisveikinti — Audrey tiesiog nebeturėjo jėgų ir sveikatos. Karo pasekmės persekiojo ją visą gyvenimą. Jau vėliau, 1950—aisiais jai pasiūlys suvaidinti garsiąją Aną Frank – merginą, tragiškai žuvusią koncentracijos stovykloje. Audrey atsisakė — jos pačios atsiminimai buvo pernelyg skausmingi.

Likimas vardu Colette
Pasibaigus karui, Audrey vėl grįžo į baletą. Ella, pati svajojusi apie aktorės karjerą, nuolat ragino Audrey judėti pirmyn. Tik motinos užsispyrimo dėka 1948 m. mergina debiutavo olandų filme Nederlands in Sieben Lessen. Nusprendusi, kad Britanijoje dukros laukia geresnės perspektyvos, Ella išvežė Audrey į Londoną. Čia mergina ir toliau studijavo savo dievinamą baletą ir gana nenoriai sutiko vaidinti miuzikle High button shoes. Deja, su svajone tapti profesionalia balerina teko greitai atsisveikinti. Tam sutrukdė per aukštas ūgis — 170 cm. Bet šokio pamokos suteikė daug kitų privalumų: puikią laikyseną, grakščius judesius ir aristokratiškas manieras. Merginą greitai pastebėjo: keli sėkmingi vaidmenys miuzikluose ir ji — britų kino filmų debiutantė. 1949 m. Audrey sutiko pirmąją meilę — multimijonieriaus sūnų Jamesą Hansoną. Ella dėjo daug vilčių į šiuos santykius — ji tikėjosi, kad su tokiu žmogumi dukros gyvenimas bus lengvas ir be rūpesčių. Viskas pasikeitė 1951 m. pavasarį, vieno pietų Prancūzijos viešbučio fojė. Audrey sutiko moterį, apvertusią jos likimą aukštyn kojomis. Tai buvo įžymioji prancūzų rašytoja Colette, atsitiktinai apsigyvenusi tame pačiame viešbutyje. Tuo metu jos romanas Gigi apie kurtizanę, užkariavusią palaidūno širdį, turėjo debiutuoti Brodvėjuje. Pasakojama, kad pamačiusi Audrey, Colette atsisuko į savo vyrą ir sušuko „Pagaliau! Štai mūsų Gigi“.

Iš pradžių Audrey spyriojosi — ji žiauriai nepasitikėjo savo jėgomis. Bet Colette įtikino, kad bandyti verta. Jau lapkritį Audrey sėkmingai debiutavo Brodvėjuje. Tuo pat metu permainos įvyko ir jos asmeniniame gyvenime: Jamesas įteikė deimantinį žiedą ir paprašė jos rankos. Audrey sutiko tekėti, tačiau karjeros nemetė: ir toliau intensyviai treniravosi — lankė Tarassovos baleto mokyklą Niujorke bei lavino balsą. Talentingą merginą pastebėjo Holivude — ją pakvietė vaidinti filme princesę “Atostogos Romoje”. Tiesa, ji vos negavo šio vaidmens — mat iš pradžių planuota jį atiduoti pačiai Elizabeth Taylor. Bet režisierius užsispyrė: filme turi vaidinti nežinoma aktorė. Vestuves teko nukelti. Filmas susilaukė milžiniškos sėkmės, o jaunoji debiutantė tapo tikra sensacija. Dėl įgimto aristokratiškumo Audrey taip lengvai ir įtaigiai suvaidino kilmingą damą, kad nieko nenustebino ir už šį vaidmenį gautas Oskaras. Jamesas dar bandė gaivinti vestuvių idėją, bet veltui — Audrey rūpėjo tik karjera. Sužadėtuvės buvo nutrauktos.

Ateivė iš kitos planetos
Audrey niekada nestudijavo vaidybos. Visus geriausius vaidmenis ji sukūrė vadovaudamasi ne Stanislavskio ar Strasbergo mokyklomis, o intuicija. Nepaisant šito Audrey niekada nenublanko šalia tokių žvaigždžių kaip Gary Cooperis, Cary Grantas, Henry Fonda ar Seanas Connery. Holivude, tarp buvusių padavėjų, svajojusių apie šlovingą aktorės karjerą, Audrey buvo it ateivė iš kitos planetos. Šalia tokių sekso simbolių kaip Merilyn Monroe bei Elizabeth Taylor ji atrodė tarsi berniukas: pernelyg liesa (talija — 50 cm, svoris — 50 kg), aukšta, atlėpusiomis ausimis, didelėmis rankomis bei pėdomis. Aišku, buvo ir tokių, kurie vadino ją anoreksikių deive. Visgi ji buvo nuostabi. Laisvai kalbėjo italų, prancūzų, ispanų bei olandų kalbomis. “Tai mergina, kurią pamatęs suvoki, kad radai kažką tokio, — prisipažino filmo Atostogos Romoje režisierius Billy Wilderis. — Be jos tokią klasę turėjo tik Garbo, Katherine Hepburn bei Ingrid Bergman.” “Ji — viena iš mūsų”, — taip Audrey savo dukrai apibūdino karalienė motina Elizabeth. Atrodė, kad visi, pamatę bent vieną filmą su Audrey, tapdavo jos gerbėjais. Pati Hepburn savo aktorės talentui buvo itin kritiška: “Aš nesu apsigimusi aktorė, man tiesiog svarbu tinkamai išreikšti tai, ką jaučiu”. Filmai su Audrey tapo tikra kino klasika, kurią su malonumu žiūri ir šiandien: “Šarada”, “Sabrina”, “Mano puikioji ledi”, “Kaip pavogti milijoną”, ir, aišku, “Pusryčiai pas Tifani”. Ji dar keturis kartus buvo nominuota Oskarui, bet, svarbiausia, sukėlė tikrą perversmą madų pasaulyje.

Nesenstanti stiliaus diktatorė
1954 m. filmuojant Sabriną Audrey susipažino su garsiuoju dizaineriu Hubertu Givenchy ir tapo jo mūza. Jo filmui sukurti drabužiai sukėlė tikrą furorą. Moterys geidė atrodyti taip kaip Audrey. Atsirado net sabriniškojo stiliaus kultas. Givenchy drabužiais užsimanė rengtis garsiausios pasaulio moterys: Vindzoro kunigaikštienė, Jacqueline Kennedy, Monako kunigaikštienė Grace bei kitos.

Jei dabar garsusis dizaineris Valentino dejuoja, kad net Cameron Diaz bei Julia Roberts kasdieniniame gyvenime labiau primena valkatas, o ne žvaigždes, apie Audrey taip niekada negalėtum pasakyti. Net tolimiausiame Afrikos kampelyje su paprastais marškinėliais bei sportiniais bateliais ji spinduliavo elegantiškumą. Jos stiliaus drabužiai madingi ir šiandien: ar tai būtų akiniai nuo saulės, kuriuos ji dėvėjo Pusryčiuose pas Tifani, ar jos mėgstama maža juodoji suknelė, ar bridžiai iš filmo Sabrina. Ji buvo viena iš tų retų moterų, kurios ne puošiasi drabužiais — ji puošė juos. Audrey surado savo stilių ir liko jam ištikimą visą gyvenimą. Nesvarbu, ką diktavo mados vėjai — jai tai nerūpėjo. Iš drabužių ji reikalavo dviejų dalykų — paprastumo ir elegantiškumo. Sūnus Seanas prisimena, kad motina visada turėjo griežtą nuomonę dėl drabužių ir avalynės. „Geriau turėti vieną, bet tikrai gerą ir brangią batų porą (būtinai pusę dydžio didesnius, kad patogiai jaustumeisi) nei kelias pigias. O drabužiai turi ne rėkti „Žiūrėkite į mane“, o sakyti „Čia aš“. Aktorė neslėpė savo aistros madai: „Kai kurie svajoja apie didžiulius baseinus. Aš – apie didžiules spintas“. Pasaulyje tuo metu buvo tik dvi tokio lygio mados ikonos — Audrey ir Jacqueline Kennedy. Audrey vardas nuolat puikuodavosi geriausiai besirengiančių moterų sąrašuose.

Pasakojama, kad Audrey įvaizdis taip paveikė garsiąją dainininkę Marią Callas, kad ši visur su savimi vežiojosi Hepburn nuotrauką ir kabindavo ją visose savo drabužinėse. Ji taip troško atrodyti kaip Audrey, kad ne tik numetė 36 kilogramus, bet pradėjo šukuotis bei dažytis kaip Hepburn.

To vieno beieškant
Išsiskyrusi su Jamesu, Audrey ilgai neliūdėjo. Filmuodamasi Sabrinoje ji užmezgė romaną su fimo partneriu — Williamu Holdenu, tačiau paliko jį kai tik sužinojo, kad šis negalės turėti vaikų. 1953 m. susipažino su savo pirmuoju vyru — aktoriumi Melu Ferreru. Audrey įsimylėjo. Jai buvo nė motais, kad vyriškis buvo du kartus išsiskyręs, dvylika metų vyresnis ir jau turėjo keturis vaikus. Tais pačiais metais už vaidmenį miuzikle Ondine aktorė gavo Tony apdovanojimą (tai tarsi miuziklų Oskaras – red. past.). Tačiau vaidmuo ją labai išsekino. Audrey surūkydavo po pakelį cigarečių per dieną. Sublogo dar septyniais kilogramais. Galiausiai po 157 pasirodymų šou baigėsi. Audrey išskrido į Šveicariją ir čia, nepaisydama motinos protestų, 1954 m rugsėjį tapo trečiąja Melo žmona. Ji bandė pastoti, bet kiekvienas nėštumas baigdavosi persileidimu. Galiausiai 1960 m. gimė ilgai lauktas sūnus Seanas. Ji toliau sėkmingai filmavosi ir 1963 m. net sudainavo JAV Prezidentui J. F. Kennedy garsiąją “Su gimimo diena”, kurią prieš metus tam pačiam Kennedžiui taip švelniai čiulbėjo Marilyn Monroe.

Po kelių metų santuoka pradėjo byrėti. Vieni kalbėjo, kad Melas pavydėjo žmonai sėkmės, kiti — kad ji užmezgė romaną su filmo Two for the road partneriu Albertu Fienney. 1968 m. pora išskiskyrė. Praėjus vos šešioms savaitėms, Audrey... vėl ištekėjo. Antrasis vyras — devyneriais metais jaunesnis psichiatras Andrea Dotti, su kuriuo susipažino kelionėje po Graikiją. 1970—aisiais gimė antrasis sūnus Luca. Tačiau nuo pat vestuvių pradžios Andrea nevengdavo kitų moterų draugijos. Galiausiai jis liko gyventi Romoje, linksmindamasis vietinėse diskotekose, o Audrey — Šveicarijoje. Santuoka tebuvo formalumas. 1979 m. filmuodamasi Bloodline, ji užmezgė romaną su filmo partneriu aktoriumi Benu Gazzara. „Mudviejų abiejų santuokos buvo nelaimingos, - prisimena jis. – Pamilome vienas kitą, bet ji gyveno Šveicarijoje, o aš Los Andžele. Mūsų keliai išsiskyrė“.

1980—aisiais Audrey sutiko Robertą Waldersą, buvusį olandų aktorių. Tai buvo būtent tas vyriškis, kurio jai reikėjo. 1982 m. Hepburn išsiskyrė ir tuoj pat apsigyveno su Robertu.

Angelo kelionės pabaiga
Susilaukusi vaikų, ji persikėlė į Šveicariją ir suvaidino tik keliuose filmuose.
Iš vėlesnių vaidmenų vienas įsimintiniausių – filme „Robinas ir Marion“ (vaidino pagyvenusią Robino Hudo mylimąją Marion). Vėliau suvaidino dar keliuose filmuose, bet daugiausia dėmesio skyrė savo kaip UNISEF geros valios ambasadorės pareigoms. Audrey keliavo po visą pasaulį ir stengėsi surinkti kuo daugiau lėšų badaujantiems vaikams. Jos paskutinis vaidmuo buvo tarsi lemtingas — Steveno Spielbergo filme “Visada” ji suvaidino angelą — būtybę, su kuria visada buvo lyginama.

Kritikas Rexas Reedas bene taikliausiai apibūdino ją: “Šiame žiauriame pasaulyje Audrey buvo tarsi įrodymas to, kad Viešpats vis dar gali sukurti tobulybę”. Ši moteris buvo ne tik elegantiška, žavi bei šarminga. Ji visai nedemonstravo jokių žvaigždžių ligos simptomų. „Jau vaikystėje man buvo įskiepyta — reikalauti dėmesio ir daryti iš savęs spektaklį yra prasto skonio ženklas.“ Kolegos ją gerbė. Pasakojama kaip kartą vienų pietų metu ją pasodino šalia garsiojo Marlono Brando. ”Sveiki“ – droviai ištarė Audrey ir... nesulaukė jokio atsakymo. Po šito ji visą gyvenimą manė, kad Marlonas jos nemėgo ir vengė. Tačiau jau jai gulint ligos patale, Audrey gavo laišką iš ... Marlono. Jis rašė apie tai, kad tada, keturiasdešimt metų atgal, pamatęs jis pajuto tokią pagarbią baimę, kad tiesiog prarado žadą ir nesugebėjo iš savęs išspausti nei žodžio.

Ji pati save ji apibūdino trimis žodžiais: “Aukšta, plona ir laiminga”. O kas ta laimė? „Laimė – tai sveikata ir trumpa atmintis. Gaila, kad šią tiesą išradau ne aš“. Audrey nebijojo lankytis skurdžiausiose pasaulio kampeliuose. Nesvarbu, kokius vaikus ji ten sutikdavo — alkanus, apleistus, sergančius ŽIV ar skaičiuojančius paskutines savo gyvenimo dienas — visus apkabindavo, pamyluodavo. Darė tai net žinodama, kad serga nepagydoma liga.

Ji mirė Šveicarijoje, 1993 m. sausio 20 d. — tiesiog nepabudo po nakties. Paskutines dienas su ja leido sūnūs bei Robertas. Nuotraukoje, nufotografuotoje likus vos trims dienoms iki jos mirties, Audrey stovi su sūnumi Seanu sode ir šypsosi. 

Į miestuką, kuriame gyvena vos 1200 gyventojų, suplūdo 25000 lankytojų. Elizabeth Taylor po jos mirties pripažino: “Dievas dabar turės dar vieną angelą, kuris tikrai žinos, kuo užsiimti danguje”. Praėjus beveik trylikai metų po jos mirties, Audrey vis dar renkama „stilingiausia“, „gražiausia“, „mylimiausia“. Įkvėptos Audrey atsidavimo badaujantiems vaikams, jos pėdsakais dabar seka tokios garsiosios gražuolės kaip Angelina Jolie, Liv Tyler bei Susan Sarandon.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis