Rūtos laiškas: ar tai tikrai tai, ko tu nori?

Gavome laišką nuo mūsų skaitytojos Rūtos: „Kodėl kartais nutinka taip, kad nustojame ieškoti laimės ir pasitenkiname stabilumu bei komfortu. Kartais reikia išeiti iš savo komforto zonos ir siųsdama jums šį laišką, aš būtent tą ir darau.“

Mes, mergaitės, užaugintos pasakų fėjų, princesių ir karalaičių, iš gyvenimo dažnai tikimės kažko nerealaus. Pasakos kažkaip sugeba mus išmokyti, kad galų gale ateis princas su dideliu deimantu, švelniai apkabins, pasirūpins kiekvienu žingsniu, ir beliks laukti rožėmis nukloto gyvenimo.

Vėliau, tas pats gyvenimas mus išmoko, kad deimantas tėra paprastas cirkonis, švelnius apkabinimus pakeičia gnybtelėjimas į užpakalį virtuvėje, problemos niekur taip paprastai nedingsta, o vietoj rožių glėbio gauni vos vieną menkutę tulpę kovo aštuntosios proga, ir ne iš savo svajonių princo, o iš kokios nors promo mergaitės Akropoly. Bet svarbiausia, mes kažkodėl bandome save apgauti, kad tai normalu, kad mes, kažkodėl, nenusipelnėme komplimentų, dėmesio ir švelnumo.

Mes vis kartojame sau, kad toks jau tas gyvenimas. Kad vyras, esantis šalia, tiesiog toks – jam nepatinka romantika, švelnumas, jis racionalus ir taupus. Jam nereikia glamonių, ir komplimentų jis niekada nesako. Mes įtikiname save, kad, na jis toks, ir nieko čia nepadarysi. Nubraukiame ašarą tamsoje tikėdamosis, kad jis išgirs ir švelniai prisiglaus, bet jis negirdi, jis miega, o jei nemiega, apsimeta miegąs.

Mes įtikiname save, kad nuoma, kurią jis kas mėnesį moka yra daug daugiau nei gėlės žiedas, kad dulkių siurblys, kurį jis nupirko prieš pusmetį – geriau ir už šimtą komplimentų, ir tuomet, kai jis sutaisė mašiną, jis parodė tikrąjį savo švelnumą. Mes įtikiname save, kad taip bus geriau, bus ramiau, jei nieko nekeisime, nes juk netyčia galima likti ir vienai, o kas tada? Liks tik nusipirkti šimtą kačių ir tapti komikso personažu.

Bet beprotiška yra ne viską keisti, beprotiška yra apsimesti, kad čia jau yra laimė. Beprotiška yra žiūrėti į veidrodį ir save įtikinėti, kad tu vis dar graži, ir vis dar geidžiama. Tu nusipelnei tai girdėti kasdien. Nusipelnei šiurpuliukų, bėgančių nugara vien nuo prisilietimo, nusipelnei tiesiog žinoti, kad esi geriausia ir vienintelė, nusipelnei netikėto gėlės žiedo iš ryto, nusipelnei klausimo „kaip tu dabar jautiesi?“. Tai ne beprotybė, beprotybė yra nuleisti kartelę ir tenkintis tuo, kas tavęs iš tikrųjų netenkina.

Tu negali būti tokia stipri, kad apkabintum save kiekvieną naktį, kiekvieną kartą kai tau blogai, kad kiekvieną kartą nurytum tą gumulą gerklėje. Tu nebegali pamačiusi gražią porą jai pavydėti, kiekvieną kartą nuliūsti, kad jis ir vėl net neprisėdo šalia tavęs, kad tu ir vėl valandą laiko praleidai prie veidrodžio, o jis net nepastebėjo. Tu nebegali kiekvieną vakarą prieš eidama miegoti švelniai patepti lūpas balzamu, susišukuoti plaukus, apsirengti gundančius apatinius, pažiūrėti į veidrodį, giliai įkvėpti ir atėjus pamatyti, kad jis jau miega atsukęs tau nugarą.

Pasaulyje ne tiek jau daug laimingų žmonių, radusių tai, ko jiems reikia, radusių tai, apie ką svajojo. Jų nėra daug, ir žinai kodėl? Būtent todėl, kad tu pasidavei, tu patikėjai, kad čia – jau tavo laimė, kad nieko geresnio nei jo atsukta nugara tu nebesurasi. Todėl, kad išsigandai vienatvės, bijojai kažką keisti, ieškoti kažko geresnio, leidai jam manyti, kad tau jau gana. Gyvenimas yra beprotiškai trumpas, ir tu privalai jame jaustis beprotiškai laimingu žmogumi. Bet tam tu turi pasiryžti padaryti beprotiškus dalykus, ir nebijoti pakeisti viską iš esmės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis