Europietiškas haremas: nepilnametės karaliaus Liudviko XV sugulovės

Prancūzijos karalių Liudviką XV nelabai domino valstybės reikalai – jis labiau mėgdavo leisti laiką linksmindamasis ir ieškodamas malonumų.

Karalius rėmė meną, tiksliuosius mokslus ir mediciną, o didžiausia jo aistra buvo moterys. Be žmonos ir oficialios favoritės, Liudvikas turėjo visą haremą nepilnamečių sugulovių, kurias laikė Elnių parke.

Liudvikas XV į sostą įžengė būdamas penkerių metų, o šalies valdovo funkcijas už jį vykdė regentas Filipas Orleanietis. Bet net po to, kai jaunasis Liudvikas suaugo ir galėjo savarankiškai vykdyti savo tiesiogines pareigas, jis visai nesiveržė to daryti.

1745 metais karalius susipažino su Jeanne‘a Antoinette Poisson – moterimi, kuri vėliau tapo ilgamete jo favorite, artima drauge ir patarėja įvairiais klausimais. Istorijoje ji žinoma kaip markizė de Pompadour. Liudvikas XV sakė, kad markizė turėjo „tiek aistros, kiek jos turi ledo skulptūra“, jų temperamentai nesutapo, užtat de Pompadour sugebėjo perprasti visus karaliaus įpročius bei silpnybes ir meistriškai tuo naudojosi siekdama savo interesų. Kai Markizė suprato, kad nesugeba išlaikyti karaliaus dėmesio kaip moteris, ji tapo jam tikra sutenere – pati parinkdavo meilužes ir pati jas pašalindavo, kai padėtis jai pasirodydavo grėsminga.

Karalius paniškai bijojo užsikrėsti „nepadoriomis ligomis“, todėl pageidaudavo visiškai jaunų ir nekaltų mergaičių. Būsimos favoritės „garbingai misijai“ buvo ruošiamos nuo vaikystės. Sulaukusios 9-12 metų, mergaitės būdavo apgyvendinamos „Elnių parke“ – taip vadinosi Versalio kvartalas, specialiai pastatytas buvusiame Liudviko XIII medžioklės plote slaptiems karaliaus pasimatymams su favoritėmis.

Paauglės buvo perkamos iš tėvų, ir reikia pripažinti, kad norinčių buvo ne šiaip nemažai – jų buvo net per daug. Štai, pavyzdžiui, vieno šeimos tėvo laiškas: „Skatinamas nuoširdžios meilės šventam karališkajam asmeniui, esu laimingas žavios merginos tėvas, merginos, kuri yra tikras gaivumo, grožio, jaunystės ir sveikatos įsikūnijimas. Būčiau laimingas, jei Jo Didenybė teiktųsi atimti iš jos nekaltybę. Tokia malonė būtų man didžiausias apdovanojimas už mano ilgą ir ištikimą tarnybą karaliaus kariuomenėje...“

Mažos mergaitės buvo mokomos gerų manierų, religijos pagrindų, rašto ir, žinoma, nuolankumo bendraujant su karališkuoju kavalieriumi. Kalbama, kad Liudvikas pats jas maudydavo ir rengdavo. Kai mergaitė sulaukdavo 15 metų, ji tapdavo karaliaus meiluže. Kuo karalius labiau seno, tuo jaunesnes favorites rinkdavosi. Kai mergina sulaukdavo 17–18 ir nebetraukdavo Liudviko, ji buvo ištekinama, užtikrinant jai gerą kraitį. Daug kas svajojo apie tokį likimą.

Markizė de Pompadour stebėjo, kad nė viena iš meilužių neužsibūtų ilgiau nei metus – kad karalius nespėtų prie jos priprasti, ir kad pačios markizės įtaka nesumažėtų. Kartą jauna Elnių parko gyventoja Marie–Louise O‘Murphy arba Morfi, kuri, kaip buvo pranašaujama, turėjo pakeisti markizę de Pompadour, išdrįso paklausti karaliaus „Kaip begyvenanti senoji koketė“. Po trijų dienų Marie–Louise buvo išvaryta iš Elnių parko ir daugiau niekada nebeišvydo karaliaus – jis netoleravo nepagarbaus elgesio su markize.

Markizė de Pompadour diktavo savo taisykles ne tik asmeniniame karaliaus gyvenime, bet ir Galantiškojo amžiaus mados pasaulyje. Apie pačios markizės de Pompadour gyvenimą šalia karaliaus reikėtų kalbėti ilgai, juk tikrai ne kiekviena moteris sugebėtų tiek metų išlikti svarbiausia palaidūno valdovo moterimi, kai šalia sukasi tiek daug jaunų merginų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis