10 pamokų, kurias išmokau šįmet

Kiekvienų metų pabaigoje verta atsigręžti atgal ir žvilgtelėti, ką nuveikei, ko pasiekei ir ką supratai. Šįmet sukritę dalykai sutvirtino gyvenimo pamatus, o tie, kurie laukia kitąmet, tikiuosi mano statiniams leis stovėti dar tvirčiau.

1. Tobulėk, bet nesilygink su kitais

Ta gražesnė, ta plonesnė, anos oda lygesnė, kita šiaip tobula ir taip be pabaigos. Įvertinusi visas esančias aplink (didžioji jų dalis greičiausiai net ne realios, o suguldytos žurnalų puslapiuose, reklamų stenduose ar interneto platybėse) atsiduri kažkur eilės gale. Ir labai neretai pasidaro apmaudu, kad jos visos tarsi savaime fantastiškos, o tu... labai žemiška ir reali. Bet ar kada pagalvojai, kad tie tobulumai tėra mažos, o gal net laikinos detalės beribėje plotmėje. Kiekvienas mūsų piešiam savo gyvenimo paveikslą, nesvarbu, kas turi geresnį pieštuką, kieno dažai sodresni, svarbiausia - paveikslo visuma, kuri priklauso tik nuo mūsų pačių technikos, įdirbio, idėjos ir t.t. Verčiau tobulinti tai, ką turi ir nesidairyti, ką turi kiti.

2. Mesk sau iššūkius

Niekuomet nenuleisk rankų ir neužsistovėk vienoje vietoje, išmokai vieno, mokykis kito - tobulėk nuolat. Aš bėgau, vis dar bėgu ir bėgsiu. Nubėgti kilometrai man tapo pokalbių valandomis, turėjau laiko su savim ir padiskutuoti, ir pasipykti, ir pasvajoti. Iššūkiai yra puikus būdas ne tik kilti gyvenimo laipteliais, bet ir pažinti save, tačiau svarbu, kad naujų siekių įkvėpimas ateitų tinkamai. Jei tave įkvėpė kitas, remkis - gali jis, galiu ir aš, bet nepasiduok idėjai noriu atrodyti kaip jis/ noriu mokėti kaip jis. Pasieksi kažko tik tada, jei tikslas bus tavo, o ne kito pasiekimai.

3. Problemos nedings, jei nuo jų slapstysiesi

Ilgą laiką nuo savęs į pakampius kaišiojau daugybę problemų, atrodo, įspraudi į sienos plyšį, užtinkuoji ir nebėra. Bet iš tiesų problema niekur nedingsta, ir kas kad jos nesimato, ji vistiek egzistuoja. Ją reikia spręsti. Jei vienam nedrąsu, dalinkis savo problema, kalbėk, rašyk, prašyk pagalbos, bet niekuomet neslapstyk. Su laiku jos atsikratyti bus sunkiau ir sunkiau.

4. Žmonės išeina, kad atsirastų vietos kitiems

Kiekvienas mūsų turime tam tikrą erdvę, kurioje sutalpinti viso pasaulio, deja, negalime. Kartais arčiau mūsų atsiduria vieni, kartais kiti. Kad šalia atsirastų tie, kurie turi atsirasti, tenka pasitraukti kitiems. Dažnai jų pasitraukimai skaudina, kažkas įžeidžia ir išeina, kažką neklausus leidimo pasiima žemė, kažkas pranyksta palikęs gilų randą, kažkas - tobulų akimirkų prisiminimus. Sena tiesa, bet svarbiausia turbūt mokėti laiku paleisti.

5. Jei kažko nori, kalbėk

Ar dažnai pasakome, ko norime, apie ką svajojame? Neretai net mažyčiai patys paprasčiausi norai - ir tie lieka tik mūsų galvose. Be bendravimo esame niekas, be jo negali būti santykių, be bendravimo dalykai tiesiog nevyksta. Daugybė mūsų galime vieni kitiems padėti, išpildyti vieni kitų norus ar net didžiausias svajones, bet tik tada, kai jas žinome - geriau pasakyti ir nusivilti, nei tylėti ir gailėtis laiku nepasakius.

6. Planuoti verta, bet blaiviai, o ne naiviai

Būna, kad įvykus vienam kitam pokyčiui, staiga nupieši visą situaciją šviesmečiu į priekį: bus taip, šitaip ir anaip. O jau po dienos sėdi apsikabinęs pagalvę ir galvoji, ką padariau ne taip. Ogi dalykas paprastas - paskubėjai. Planuoti verta tada, kai numatai tikslingus žingsnelius į priekį. Naiviai kažko tikėtis nesuvokus realios situacijos - tarsi eiti ledu, visai nebūtinai pasieksi kitą krantą. Leisk įvykiams tekėti sava vaga, gali ją šiek tiek pakreipti išsakydama savo mintis ir norus, bet pirma leisk dalykams tiesiog vykti.

7. Jaudulys - sveika, baimė - priešas

Pamenu, kaip drebėdavo kinkos ir pirštai prieš kiekvieną koncertą, atrodydavo, kad atsisėsiu prie fortepijono ir atsijungsiu. Bet tas jaudulys tam tikra prasme buvo malonus, jis siejosi su būsena, kuri užplūsdavo pabaigus programą: nuleidi rankas ant kelių, giliai įkvepi - iškvepi, atsistoji, nusilenki žiūrovams, o jaudulio persmelktame veide išsprūsta plati šypsena, šypsosi ir visas kūnas, šmurkštelni į užkulisius ir viduje taip gera gera. Bet kai žmogų sukausto baimė, mintys apie tobulas akimirkas išsitrina akimirksniu. Kartą patirta baimė įstringa į atmintį ir į pojūčių bagažą tarsi prakeiksmas, kaustantis kiekvieną sprendimą. Baimė neskatina nei noro pažinti, nei tobulėti, akla baimė blokuoja blaivų protą ir gramzdina į nepasitikėjimo savimi pinkles. Įveikti baimę - vienas sunkiausiai žengiamų, bet prasmingiausių žingsnių tikslo link.

8. Neatidėk to, ką gali padaryti dabar

Tai turbūt daugiausia sverianti pamoka. Per šiuos metus atidėjau tiek dalykų, kad mažučiai pečiai pasijuto tarsi palindę po akmeniu. Taip, aš - žuvis, mano pirma mintis paprastai būna jei galiu padaryti šiandien, tikrai padarysiu rytoj. Kartais padarau, o kartais tas rytojus taip ir neišaušta. Tada planai užrašų knygelėse užsitęsia ištisais tomais, o darbų taip ir nemažėja. Jei turi reikalą ir gali jį sutvarkyti dabar, taip ir padaryk. Rytoj neatsiras nei daugiau laiko, nei drąsos, nei noro, tiesiog yra dalykų, kuriuos reikia padaryti čia ir dabar.

9. Nuomonių yra daug ir nei viena nėra gera ar bloga

Anksčiau pykdavau už kitokią nuomonę, kitokį požiūrį ar sprendimą, bet laikui bėgant supratau, kad nėra teisinga smerkti kitą tik dėl to, kad jo pasaulėžiūra neatitinka tavosios. Žmonės auga skirtingose aplinkose, tėvai jiems įdiegia skirtingas vertybių sistemas, formuojasi skirtingi prioritetai, vertinimai, galų gale skiriasi mūsų išgyvenimai ir gyvenimo pamokos. Kai žvilgteli į situaciją iš šono, šalin atidėjęs savo išvadas, kartais suvoki dalykų, kurių iki šiol nematei. Kuo plačiau mąstai ir kuo dažniau gebi išklausyti kitus, tuo mažiau konfliktų kyla ir tuo greičiau randi bendrą kalbą. Tikrai ne visada būname teisūs.

10. Tie, kurie myli save, yra mylimi ir kitų

Dažniausiai gyvenime turi atsitikti gana skausmingų dalykų, kad save pamiltume. Visa būtų daug paprasčiau, jei mokėtume save priimti teigiamai nuo pat pradžių. Aš paslydau dar vaikystėje. Apakinta pasaulio tobulumo stereotipų norėjau būti kitokia, pamažu pradėjau keistis, o su pokyčiais užsiugdžiau tokį kompleksą, kurio atsikratyti negaliu ir šiandien. Bet kasdien veidrodyje mokausi save matyti tokią, kokią pamilčiau, ir kasdien aplink save pastebiu vis daugiau besišypsančių žmonių. Šypsenos ir geri dalykai dingsta tik tada, kai jų nebematome veidrodyje, nes kai myli save, esi mylimas ir kitų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis