Kairiarankiai - šėtono pasiuntiniai ir blogio pranašai

Jei paklaustum savo mamos ar močiutės, kaip jų laikais mokykloje buvo auklėjami kairiarankiai, greičiausiai išgirstum, kad tokių tiesiog nebuvo. Galbūt dabar skamba juokingai, tačiau dar visai nesenais laikais mokytojai, auklėtojai ir net tėvai, pastebėję, jog jų vaikas rašo kaire ranka, darydavo viską, kad šį „blogą“ įprotį išguitų. Kam ir kodėl - galbūt galėtų paaiškinti tam tikri prietarai.

Nuo senų senovės buvo manoma, kad dešinė - tai viskas, kas teigiama ir teisinga, o kairė - pavojinga ir klaidinga. Matyt ne veltui ir apie neištikimybę sakoma „eina į kairę“. Jei domiesi magija, turėtum žinoti - visi ritualai, skirti gėriui pritraukti, atliekami pagal laikrodžio rodyklę, o visi blogio ritualai atliekama prieš laikrodžio rodyklę. Magiškosiomis dešinės ir kairės pusės galiomis buvo tikima amžių amžiais, todėl ir kairiarankiai buvo laikomi blogio pranašais ir skleidėjais.

Netgi senovės romėnai vengė kairiarankių. Bet čia viskas paaiškinama labai paprastai, be jokių magijų ir ritualų. Tiesiog sveikindamiesi jie tiesdavo savo dešinę ranką, taip tarsi parodydami, kad joje nelaiko ginklo ir neturi jokių piktų kėslų. Su kairiarankiais viskas kur kas sudėtingiau - jie galėjo tiesti dešinę ranką, o kairėje už nugaros slėpti kokį peilį. Įdomu tai, kad kairiarankius labai vertindavo kaip samdomus žudikus, o lotyniškai nuo tų laikų žodis „dexter“ (dešinė) taip pat reiškė gėrį, o žodis „sinister“ (kairė) reiškė blogį. Kairės ir dešinės rankos konfliktas svarbus ir krikščionybėje. Čia dešinei rankai skiriama kur kas daugiau teigiamo dėmesio: ja laiminama, žegnojamasi. Biblijoje yra daugiau nei 100 teigiamų dešinės rankos paminėjimų ir 25 neigiami kairės rankos paminėjimai.

Visai priešingai į kairiarankius buvo žiūrima ten, kur paplitę mistiniai ritualai ir tikima ekstrasensoriniai žmonių gebėjimais. Pavyzdžiui, senovės Indijoje buvo manoma, kad kairiarankiai - dievų pasiuntiniai, atėję į žemę tam, kad neštų gėrį.

Vis tik toks požiūris buvo retenybė. Bene sunkiausi laikai kairiarankių laukė prasidėjus didžiajai raganų medžioklei. Šėtono pasiuntiniais buvo laikomi visi, kurie nors kiek išsiskyrė iš kitų. Kairiarankiai kaip niekas kitas tiko aukos vaidmeniui. Nenuostabu, kad net šėtono pravardė buvo „Kairiarankis“.

Sunku patikėti, tačiau 1921 metais buvo išleistas mokslinis psichologijos darbas, kuriame juodu ant balto buvo parašyta, kad dažniausiai kairiarankiai - silpnapročiai. Ir visi tuo šventai tikėjo, todėl tėvai visais įmanomais būdais vertė savo vaikus rašyti ir daryti kitus darbus dešine ranka. Įvairūs kairiarankių pasakojimai liudija, kad namuose ir mokyklose jie buvo nuolat barami, o kairė ranka buvo rišama prie nugaros, mušama ar net deginama, kad pajutus beprotišką skausmą daugiau nesinorėtų ja naudotis. Vis tik XX amžiaus pabaigoje nuomonė apie kairiarankius kardinaliai pasikeitė. Mokslininkai tvirtino, kad kairiarankiai - anaiptol ne silpnapročiai, o genijai, mat nemaža dalis garsiausių politikų, menininkų, rašytojų ir t.t. dažniau naudojasi kaire ranka.

Tik 12 proc. pasaulio gyventojų yra kairiarankiai, iš jų moterų – dvigubai daugiau nei vyrų. Kairysis mūsų smegenų pusrutulis atsakingas už dešinę kūno pusę, o dešinysis – už kairę. Kairysis pusrutulis susijęs su kalba, rašymu, logika, matematika ir kitais tiksliaisiais mokslais. O dešinysis smegenų pusrutulis sietinas su suvokimu, emocijomis, kūrybiškumu ir menu. Dėl šios priežasties kairiarankiai dažnai būna kūrybingesni, labiau linkę mąstyti vizualiai ir suvokti trimatį vaizdą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis