Nakties medžiokliai - faktai ir legendos apie vampyrus

 (27)
"Žmonės, kurie ilgą laiką buvo mirę ... pakyla iš kapų ir grįžta drumsti gyvųjų ramybę, čiulpdami bei gerdami jų kraują..." - taip benediktinų vienuolis Augustinas Kalme 1751-aisiais aprašė būtybes, senovėje vadintas vampyrais... Neaišku, ar tokie padarai apskritai egzistavo, tačiau mitų ir legendų apie juos apstu, o kiekvienas mitas turi teisybės grūdą...
Mėnulis šviečia virš uolos Sibiro taigoje (Rusija).
© Reuters/Scanpix

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kokie nutikimai, ligos ar istorijos paskatino žmones sukurti šitiek pasakojimų apie šiuos nakties medžioklius?

Pasakojimų apie vampyrus kilmė

Pats žodis "vampyras" kildinamas iš vengrų kalbos, tačiau turi atitikmenų ir slavų kalbose. Žodis "upir" (ankstesnioji žodžio vampyras forma) pirmą kartą užrašytas tik 1047 m. dokumente Rusijos kunigaikščiui. Ukrainiečiai vampyrus vadino "upir", baltarusiai "vupar", lenkai "upior, upierzica", čekai "upir", bulgarai "vapir, vpir". Teigiama, kad senovės slavai net aukojo aukas vampyrams ir vadino šį ritualą "Oupirem". Gali būti, kad ir turkų žodis "uber" (ragana) turėjo įtakos šio pavadinimo atsiradimui. Lietuvių tautosakoje vampyrai, skirtingai nuo vilkolakių, beveik nežinomi.

Legendos apie vampyrų tipo padarus žinomos jau nuo 125 m. po Kr., kai panašus personažas atsirado graikų mitologijoje. Kitas gana ankstyvas vampyro paminėjimas yra tik 1196 m. knygoje "Historia Rerum Anglicarum", kur pasakojama, kaip miręs vyras grįždavo lankyti savo žmonos. Kai neapsikentę žmonės atkasė karstą, numirėlio kūną jie rado tokį pat kaip ir laidotuvių dieną... Kitame XII a. pasakojime rašoma apie demoną, kuris įsikūnijęs į kilmingą damą ir ši perkandusi gerkles keletui vaikų... Bet dauguma pasakojimų apie vampyrus buvo sukurta centrinėje Europoje. Airis Bremas Stoukeris, 1897 m. publikavęs savo garsųjį romaną "Drakula", šį kūrinį parašė legendų apie žiaurųjį Vladą IV (turėjusį giminės vardą ir titulą - grafas Drakula), Transilvanijos dvarininką, gyvenusį XV a. ir kovojusį prieš turkus, pagrindu.

Tačiau kraują mėgo ne tik Rumunijoje, bet ir kaimyninėje Vengrijoje. 1610 m. Vengrijos karaliaus įsakymu grafienė Elizabet Batori, okultinių mokslų žinovė buvo gyva užmūryta savo miegamajame. Ji buvo įtikėjusi, kad maudydamasi jaunų mergaičių kraujyje gali išsaugoti savo jaunystę. Iš daugelio į grafienės pilį atsiviliotų mergaičių tik vienai pavyko pasprukti ir pranešti šią baisią istoriją...

Vampyras

Būtent iš tokių niūrių nutikimų bei pasakojimų ir gimė legendos apie vampyrus. Jei lietuvių Čičinskas būtų tuo laiku gyvenęs labiau į pietus, gal ir jis jau būtų "suvampyrintas".

Apie žmonių kraują čiulpiančius padarus rašyta ir gerokai anksčiau prieš Bremą Stoukerį, nors visuotinai pripažintu kūriniu tapo būtent "Drakula". Vampyro aprašymų galime rasti V. Gėtės "Korfino sužadėtinėje" (1797), Dž.Bairono "Vampyre" (1819), M.Šeli "Frankenšteine" (1818), Bodlero "Vampyre" (1855), Markizo de Sado "Žiuljetėje" (1796) ir kitų autorių kūryboje. Neabejotina, kad visi jie daugiau ar mažiau rėmėsi paprastų žmonių pasakojimais.



Iki XVII a. pabaigos vampyrai minimi labai retai, bet jau nuo XVIII a. vidurio istorijos apie juos netikėtai paplito. Pagal pasakojimus šie padarai dažniausiai pastebėti Vengrijoje, Moravijoje, Silezijoje, Lenkijoje, Graikijoje ir Albanijoje, t.y. kraštuose, kurie buvo palyginti tamsūs ir silpniau išsivystę. Pastebėta, kad tariamo vampyrizmo protrūkiai tuose kraštuose sutampa su maro epidemijomis. Daugelis nepaaiškinamų mirčių tada buvo priskirta kraują siurbiantiems pabaisoms.

Kaip tampama nakties medžiokliais

Egzistavo daugybė požymių, pagal kuriuos prietaringi žmonės galėjo "atpažinti" vampyrą. Bet koks kūdikis, gimęs su dantimis, "kiškio lūpa" ar ryškiomis pigmentinėmis odos dėmėmis, galėjo būti įtartas esantis šia nakties pabaisa. Taip pat nepatikliai žiūrėta ir į rudaplaukius, blyškios odos, mėlynakius vaikus. Vampyro požymiu buvo ir plaukuoti delnai, suaugę antakiai.

Manyta, kad dauguma žmonių vampyrais tapdavo kartą įkąsti tikrojo vampyro ir taip užsikrėtę "vampyrizmo infekcija".

Jie tapdavo nemirtingais, tačiau kentėdavo nuolatinį kraujo, kuris prailgindavo jų egzistavimą, troškulį. Tokiu padaru virsdavo ir žmonės, paragavę vampyro kraujo.

Mėnulis
© Reuters/Scanpix

Tačiau tapti vampyru buvo galima ir kitais būdais. Slavų šalyse manyta, kad tokiu padaru tampa tie, kurie gyvendami buvo bjauraus charakterio ir pikti, užsiiminėjo juodąja magija, žmonės, sulaužę priesaiką, ar vaikai, prakeikti savo tėvų.

Vampyrais gali tapti septintieji tėvų sūnūs. Škotai tikėjo, kad tokiais virsta ir savižudžiai, kurių kūnai nesupūna, kol nepraeina jiems skirtas gyventi laiko tarpas. Vakarų Europoje, Rusijoje ir net Kinijoje tikėta, kad jei per karstą peršoks šuo, katė, višta ar koks kitas naminis gyvūnas, tai velionis būtinai pavirs vampyru. Todėl karstus reikia atidžiai saugoti iki pat užkasant į žemę, o lavonui į ranką įdėti gabaliuką geležies ar gudobelės. Sicilijoje, Korsikoje ar Graikijoje liaudis tikėjo, kad vampyru gali tapti mirusysis, už kurio žūtį nebuvo atkeršyta kraujo kerštu. Tada velionis išeina iš kapo ir pats atstato teisingumą...



Jei per laidotuves negyvas kūnas atsispindi veidrodyje, velionis taip pat taps kraują siurbiančiuoju... Kraštuose, kur buvo stipri krikščionybė, galvota, jog tokiais tampa ir tie, kurie buvo atskirti nuo Bažnyčios. Rumunijoje dar tikėta, kad vampyru virsta kūdikiai, nėščias kuriais motinas nužiūri vampyras, ar vaikas, gimęs šventomis dienomis, pvz. per Kalėdas, taip pat nekrikštytas ir neteisėtas kūdikis. Šiaurės ir centrinėje Kroatijoje tokiom pabaisom tampa sūnus moters, kuri mirė jį pagimdžiusi, arba turėjo ilgai jį nešiojo, o pietų Dalmatijoje - "negromantas" - žmogus, gimęs su uodega (kaip žinoma, tokių atvejų, kai vaikas gimsta su nedidele stuburo atauga, iš tiesų pasitaiko).

Vampyrų savybės

Ko bijo kiekvienas padorus vampyras? Visų pirma saulės šviesos, todėl beveik visi dienos metu turi miegoti savo karstuose. Nuo šviesos jie nusilpsta ar žūva. Bet B.Stoukerio Drakulos saulės šviesa neveikė.

Taip pat vampyras vengia įvairių religinių simbolių, tačiau vien jų neužtenka sužeisti vampyrui, reikia tvirtai jais tikėti ir tik tada bus galima išvyti blogį. Kartais simboliai net nebūtinai turi būti religiniai, yra pasakojimas, kaip žmogus atsikratė vampyro, iškėlęs savo piniginę. Teiginys, kad visi vampyrai bijo kryžiaus, atrodo netvirtai, nes juk jie dažniausiai ir gyvena kapinėse, kur apstu visokiausių formų kryžių ir kryželių.

Vampyrai neatsispindi veidrodyje, nes manyta, kad vaizdas veidrodyje yra atspindys sielos, kurios vampyrai neturi. Galbūt todėl vėliau imta manyti, kad jie neturi šešėlio ir jų neįmanoma nufotografuoti. Kartais pasakota, kad vampyras gali būti nužudytas, atsidūręs tarp dviejų veidrodžių, nes ten gali pamatyti amžinybę.

Tikėta, jog dauguma vampyrų gali pasiversti gyvūnais, dažniausiai šikšnosparniu, žiurke, vilku, kate, voru ar varnu, taip pat jie gali virsti ir rūko debesiu. Jėga, klausa ir rega vampyrai gerokai pranoksta žmones.



Česnakas taip pat labai nepatinka vampyrams. Kai kuriose Rumunijos dalyse langai ir slenksčiai iki šiol šlakstomi česnako sultimis ar kaišomi česnako žiedais.

Mėnulis šviečia virš uolos Sibiro taigoje
© Reuters/Scanpix

Vampyrai negali pereiti tekančio vandens. Tai susiję su tuo, kad vampyras neturi atspindžio, nes tada, kai šis tikėjimas išplito, dauguma veidrodžių buvo tik vandens srovė. Nors manoma, kad tai sugalvojo B.Stoukeris, kai kuriose Rumunijos dalyse savižudžio kūnas prieš laidojant panardinamas į tekantį vandenį. Senovės Rusioje kūnai tų, kurie buvo įtariami vampyrizmu, kartais būdavo metami į ežerą. Graikijoje įtariamų nemirtingųjų kūnai laidoti salose, nes per vandenį keliauti jie negali. Vakarų Europoje tikėta, kad piktosios jėgos ir raganos negali pereiti tekančio vandens...

Nakties medžiokliai nepakenčia varpų skambesio. Dar ir dabar kai kuriose Centrinės Europos bažnyčiose tam tikromis naktimis, kai veikia piktosios jėgos, skambinama varpais.

Taip pat manoma, kad šie pabaisos labai mažakalbiai, o jei jau šneka, tai retai sako tiesą.



Vampyrai negali įeiti ten, kur nėra pakviesti. Nors šis teiginys atrodo tik kaip Stoukerio išradimas, bet yra išlikę pasakojimų apie vampyrus ar panašius į juos, kurie beldžiasi į duris ir šaukia esančius viduje. Tas, kas atsiliepia, kitą dieną miršta. Toks pasakojimas užrašytas XVII a. viduryje Graikijos saloje Chios, o besibeldžiantis padaras vadintas "vrykolakas". Tačiau jis gali įeiti tik pasibeldę vieną kartą, taigi, į antrą beldimą jau galima ramiai atsiliepti.

Kaip sunaikinti vampyrą?

Iš pradžių reikėdavo rasti vampyro kapą. Jei žemėje nebūdavo matyti jokių skylių, tekdavo atkasti visus kapus iš eilės, ir tas numirėlis, kurio kūnas atrodė sveikas ir nesupuvęs, ir galėjo būti vampyras. Jei jis neseniai numalšino savo kraujo troškulį, jo kūnas turėjo būti išsipūtęs lyg siurbėlės, o karstas aptaškytas krauju.

Kitas būdas, kuriuo rasdavo vampyro kapą, buvo išleisti į kapines jauną baltą, dar kumelės nepažinusį eržilą. Tikėta, kad eržilas peržengs visus kapus, išskyrus vampyro. O suradus vampyro būstą, egzistavo keletas būdų, kaip sunaikinti šį pabaisą:

...iššauti į jį sidabrine kulka ar surišti specialiais pančiais;

...pats patikimiausias būdas - perdurti širdį smailiu mediniu basliu iš uosio, gudobelės, klevo, drebulės, kartais turi būti perduriama vienu smūgiu. Šio būdo kilmė - tikėjimas, kad širdyje koncentruojasi gyvybė ir jėga;

...nukirsti jam galvą, nes smegenys - antroji vieta po širdies, kur koncentruojasi gyvybė. Dažniausiai tai turi būti padaroma su duobkasio kastuvu;

...sudeginti. Taip pasielgiama ir po to, kai nukertama galva ar perduriama širdis;



...iš krikščionybės atėjo tikėjimas, kad vampyrai gali būti sunaikinti kryžiaus ar šv. vandens pagalba, nes yra giminingi šėtonui;

...palaidoti veidu į apačią - jei įtariama, kad kas nors gali virsti vampyru.

fantastika.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją