Vyrai pasakoja: nusibodo tie jos žaidimai

 (277)
Sveikos merginos. Kartais pasiskaitau moteriškus internetinius puslapius, kuriuose milijonai Jūsų nelaimingos meilės istorijų. Aišku, kam nebūna... Bet įdomiausia skaityti komentarus, kuriuose dažniausiai atsiskleidžia visas Jūsų solidarumas, nukreiptas į vyrų drabstymą purvais. Iš karto atsiprašau, kad pradedu nuo neigiamos gaidelės, bet kartais Jums reikėtų iš šalies pažiūrėti ir į save. Patikėkit, Jūs ne šventosios. Rašau ne tam, kad pasiskųsčiau, o tam, kad pažvelgtumėte į viską iš kito kampo.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Su drauge kartu esame beveik trejus metus, bet esu ant tos ribos, kai trūksta tik labai mažo žingsnio iki skyrybų. Paprasčiausiai pavargau laviruoti tarp jos nesibaigiančių nuotaikų kaitų, terorizavimo ir nežinojimo ko nori. Prieš kokią savaitę eilinį kartą susipykome. Aš atsisakiau susitikti su jos draugų kompanija, nes norėjau savaitgalį papildomai padirbėti. Prieš šventes pinigai kišesnės tikrai nedrąsko, tuo labiau, kad po Naujųjų suplanuota kelionė. Draugei paaiškinau, kokia situacija, bet likau kaltas, kad pinigai man svarbiau nei ji. Aš ramus žmogus, bet tas moteriškas žaidimas jausmais ir gailesčiu, atseit „aš tau visai nerūpiu“ – net ir mane išveda iš kantrybės. Seniau nusileisdavau, bandydavau gražiai viską užglaistyti, kantriai aiškinti kaip mažam vaikui, kad yra dalykų, kuriuos aš privalau daryti, bet dabar jau gana. Nusibodo. Jinai išėjo viena, telefoną išjungė, grįžo tik paryčiais. Galiausiai dar porą dienų mane ignoravo, tarsi čia aš padariau kažką negero.

Penktadienį draugai pakvietė pažaisti krepšinio ir išgerti po porą alaus. Pasiūliau draugei po žaidimo prisijungti prie kompanijos ir vėl likau kaltas, kad su ja niekur neinu, o kai kviečia draugai – niekada neatsisakau. Šį kartą nieko nebeaiškinau ir paprasčiausiai išėjau. Draugė vis dėl to atvažiavo, bet visą vakarą sėdėjo susiraukusi. Taip akivaizdžiai, kad pastebėjo visi. Nesuprantu, kam važiuoti, jei neturi nuotaikos ir dar gadini ją visiems aplinkiniams?

Juokingiausia, kad šeštadienį, kai pas mus pietų atvažiavo tėvai ir prasidėjo Kalėdų planavimas, draugė tiesiog spjaudėsi sarkazmu: „Tai kam čia planuoti, Andriui gal padirbėti reikės per šventes?“ ir panašiai. Nervai neatlaikė. Paėmiau iš stalčiaus visas sąskaitas už butą, kelionės bilietus ir tėškiau ant stalo draugei prieš nosį, matant abiejų mūsų tėvams. Paklausiau, ar ji norėtų pati visa tai apmokėti. Aišku, pasipylė ašaros, draugė išbėgo į kitą kambarį, mamos pradėjo purkštauti „Oj oj oj kaip tu taip su mergaite“ ir pasileido jai iš paskos... Žodžiu. tikra drama. Vėl kaltas.

Aišku, pajutusi užuojautą ir palaikymą, draugė net nesiruošė atsiprašyti ar kažkaip bent pasikalbėti apie visą šią situaciją. Bet šį kartą aš pirmo žingsnio nebežengsiu. Iš manęs jau gana.

Dabar įsivaizduoju, kaip visą šią istoriją jinai pasakoja savo draugėms: „Įsivaizduoji, aš tik pajuokavau, o jis tėškė prieš mane kelionės bilietus ir pasakė susimokėti pačiai. Tėvų akivaizdoje! Man buvo taip gėda...“ O draugės aišku supratingai linkčioja galva ir kala mane prie kryžiaus. Ir kaip aš taip drįsau...

Kartais pagalvokite, kad nebūna pasekmės be priežasties. O tos priežastys neretai kyla iš Jūsų pačių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją