Urologo užrašai. Kodėl susijaudinus varpa sukietėja ir tampa didesnė

 (5)
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kodėl erotiškai susijaudinus sustandėja varpa? Kokie buvo pirmieji bandymai gydyti sutrikusį lytinį pajėgumą? Kas įkvėpė rusų rašytoją Michailą Bulgakovą sukurti apysaką „Šuns širdis“? Nuo ko priklauso gera erekcija? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – šioje knygos „Urologo užrašai“ ištraukoje. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su aukščiausios kvalifikacijos urologu, nefrologu, chirurgu prof. habil. dr. Baliu Dainiu, - rašoma portale VLmedicina.lt

Nuo senų laikų gera erekcija buvo didelė vertybė. <...> Galinti sukietėti minkšta varpa visais laikais atrodė paslaptingas dalykas. Erotiškai susijaudinus, įvyksta stulbinantis pokytis – trumpa glebi varpa per kelias sekundes pasidaro keliskart ilgesnė ir storesnė. Kodėl taip atsitinka? Viduramžiais rastas paaiškinimas dabar gali atrodyti juokingas, bet anuomet daug kas tuo tikėjo. Kadangi mylėdamiesi partneriai giliai kvėpuoja, manyta, kad varpą sustandėti priverčia iki jos nukeliavęs oras.

Viduramžiais net buvo įtariama, kad vyro varpoje slypi koks nors kaulas, nes daugelis gyvūnų ir visi primatai, išskyrus žmones, tokį kaulą turi, todėl patinai visada pasiruošę sueičiai, jiems nereikia nei flirto, nei glamonių, nei meilės žaidimų. Tačiau gamta nuskriaudė vyrus, o gal priešingai, apdovanojo, nes pirmykščiai žmonės laikui bėgant prarado varpikaulį, išnyko ir jų kūną dengę gaurai.

Manoma, tai galėjo atsitikti tada, kai žmogus išmoko vaikščioti ant užpakalinių kojų. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslinga evoliucijos strategija. Jei varpoje styrotų kaulas, grumdamiesi vyrai labai greitai prarastų savo įnagį. O jei reikėtų nuolat kasytis kailį ir naikinti jame įsiveisusius parazitus, pirmykščiai žmonės neturėtų laiko medžioti ir susirasti smegenims būtinų baltymų. <...>

Iki šešiolikto amžiaus mokslinio paaiškinimo, kodėl varpa standėja, nebuvo. Lūžis įvyko, kai italų dailininkas Leonardas da Vinčis (1452–1519) gavo leidimą skrosti lavonus. Studijuodamas mirusiųjų kūnus, jis parašė traktatą anatomijos klausimais. Leonardas da Vinčis neaptiko varpoje jokio oro, rado tik kraujo. Jis tikino, kad erekcija įvyksta, kai į varpą priplūsta kraujo. Ir jis buvo teisus.

Varpa sudaryta iš trijų pailgų cilindro formos akytkūnių, tik du iš jų svarbūs erekcijai. Akytkūniai padengti tvirtu balzganuoju dangalu, o jų viduje yra vadinamasis erektogeninis audinys. Šis akytas audinys sudarytas iš mažų ertmių, jos matomos net plika akimi. Kai į ertmes priplūsta kraujo, elastingas balzganasis dangalas išsitempia ir įvyksta erekcija. Nors toks aiškinimas nuplėšė paslapties skraistę, liko dar daug neatsakytų klausimų.

Kaip žinome, sveiko žmogaus kraujospūdžio viršutinė riba siekia 120 mm, apatinė – 80 mm gyvsidabrio stulpelio. Tokio kraujospūdžio nepakanka, kad varpa gerai sustandėtų. Vėliau mokslininkai nustatė, kad kai į varpą priplūsta kraujo, susitraukia giliau pasislėpę akytkūnio raumenys. Šiems raumenims susitraukus, kraujospūdis varpoje padidėja keliskart ir pakyla iki 200–300 mm gyvsidabrio stulpelio.

Šiuo metu neginčytinai įrodyta, kad varpos sukietėjimas susijęs su kraujotaka. <...>

Pirmieji bandymai gydyti sutrikusį lytinį pajėgumą

Pirmieji bandymai gydyti nusilpusį lytinį pajėgumą buvo pradėti Paryžiuje. Dvidešimto amžiaus pradžioje šiame mieste gyvenęs ir dirbęs rusų kilmės chirurgas Sergejus Voronovas, į medicinos istoriją patekęs kaip Serge’as Voronoff (1866–1951), 1920–1930 m. išgarsėjo sukūręs beždžionių sėklidžių audinių persodinimo vyrams metodiką. To meto spauda pranešė, kad tokios operacijos grąžina „vyriškąją formą“ ir net atitolina senat­vinę silpnaprotystę.

Ši metodika autoriui atnešė daug pinigų, tačiau vėliau mokslininkai ėmė jos šalintis, ir jis tapo patyčių objektu. Po Voronovo mirties pasigirdo abejonių, ar tik jis savo eksperimentais su beždžionių audiniais neprisidėjo prie žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) plitimo. Šiuo metu Voronovo mokslinis darbas reabilituotas, jo niekas nebekaltina paleidus ŽIV džiną iš butelio.

1896–1910 m. Voronovas dirbo Egipte, tyrinėjo eunuchų kastracijos pasekmes. Tai paskatino jį susidomėti žmogaus organizmo atjauninimu. Voronovas buvo aistringas eksperimentuotojas. Iš sumaltų šuns sėklidžių pasigamintą ekstraktą jis suleisdavo sau po oda, manydamas, kad padidins testosterono kiekį ir sustabdys organizmo senėjimą. Bet nieko nepešė. Tada nutarė, kad reikia ne leisti injekcijas, o persodinti vyrams primatų sėklidės audinius. Jis taip pat eksperimentavo persodindamas nuteistų kalinių sėklides laisvėje gyvenantiems vyrams, negailėdavusiems pinigų tokiai operacijai, o vėliau ėmė implantuoti beždžionių sėklides.

Prieš tai chirurgas buvo daugiau kaip 500 kartų persodinęs sėklides avinams, ožiams ir jaučiams. Jis pastebėjo, kad po tokios operacijos nukaršę gyvūnai tarsi atgydavo. Voronovas tikino, kad jo metodas gali išgelbėti pacientus nuo silpnaprotystės. Vieną iš tokių operacijų jis atliko ir keturiolikamečiui paaugliui, kurio protiniai gebėjimai buvo kaip šešiamečio vaiko. Prigijus beždžionės sėklidžių audiniams, paauglio savijauta pagerėjo. Ši operacija pranoko lūkesčius, ligonis ėmė domėtis pasauliu, atgijo jo žvilgsnis.

1923 m. Londone vykusiame tarptautiniame chirurgų suvažiavime Voronovas buvo sutiktas kaip didvyris. Dar daugiau šlovės jis sulaukė, kai jo sukurta organizmo atjauninimo metodika susidomėjo rašytojai, kiti menininkai. Apie tai buvo rašomi apsakymai, romanai, kuriamos dainos. Voronovas įkvėpė rusų rašytoją Michailą Bulgakovą sukurti apysaką „Šuns širdis“ ir tapo profesoriaus Preobraženskio prototipu. Bulgakovo herojus sumano persodinti šuniui žmogaus smegenis, todėl mirusio proletaro hipofizę, pasmegeninę liauką, persodina šuniui Šarikui, o šis per stebėtinai trumpą laiką virsta žmogumi Šarikovu ir įsitraukia į klasių kovą.

1930-aisiais vien Prancūzijoje taip pasijaunino daugiau kaip 500 vyrų. Kad transplantacijoms nepritrūktų gyvūnų sėklidžių, Voronovas Pietų Prancūzijoje buvo įkūręs beždžionių voljerą. Tačiau atėjo diena, kai jis turėjo liautis operavęs, nes paaiškėjo, kad jo metodas nėra visagalis. Skeptiškai nusiteikę medikai įspėjo, kad beždžionių audiniai yra svetimkūnis, kurį žmogaus organizmas atmes. Įžvalgus chirurgas suprato, kad būtų kur kas naudingiau sėklides ne persodinti, o senstančio vyro organizmą papildyti medžiagomis, kurių daugiausiai gamina sėklidės.

Netrukus buvo nustatyta, kad toji medžiaga – testosteronas. Taip išaušo testosterono terapijos era. Transplantacijos operacijomis susižavėjęs gydytojas puoselėjo viltį, kad tai padės patvirtinti jo sukurtą jauninimo teoriją, tačiau eksperimentai su gyvūnais nuvylė – dėl papildomai leidžiamo testosterono jie ilgiau negyvendavo. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Voronovas prarado reputaciją, nes buvo pareikšta, kad jo metodas ne ką geresnis nei raganavimas.<...>.

Nuo ko priklauso gera erekcija?

Vienas pirmųjų moksliškai tyrinėti erekcijos sutrikimus ir taikyti chirurginį gydymą pradėjo Prahos chirurgas V. Michalas. 1974–1975 m. ir aš esu dalyvavęs šio garsaus čekų chirurgo operacijose, kurių tikslas buvo sugrąžinti vyrui lytinį pajėgumą. Michalas įrodė, kad erekcija – sudėtingas fiziologinis reiškinys. Juk svarbu ne vien tai, kad į varpą priplūsta papildomai kraujo, taip pat svarbu, kad šis kraujas būtų papildomai suspaudžiamas. Padaręs tokią išvadą, čekų gydytojas pabrėžė, kad emociniai ir psichologiniai veiksniai yra svarbūs, tačiau jie atlieka ne pagrindinį vaidmenį. Šią prielaidą patvirtino ir vėliau atlikti tyrimai, ypač britų fiziologo G. S. Brindley darbai.

1983 m. Amerikos urologų asociacijos suvažiavime, vykusiame Las Vegase, dalyvavęs Brindley nesidrovėjo garbingos vyrų ir moterų auditorijos. Patraukęs žemyn kelnių užtrauktuką, jis išsitraukė savo suglebusį draugužį ir suleido į jį tam tikrą dozę fenoksibenzamino – arterinį kraujospūdį mažinančio ir akytkūnių audinius atpalaiduojančio medikamento. Jis pademonstravo tokią erekciją, kad salėje buvusios moterys ilgai nesiliovė plojusios.

Šis eksperimentas atskleidė daug svarbių dalykų. Šiuo metu jau neginčijamai įrodyta, kad gera erekcija priklauso nuo:

1) pakankamo arterinio kraujo pritekėjimo į varpą, kol akytkūniuose kraujo spaudimas susilygina su sistoliniu kraujo spaudimu;

2) patikimo kraujo nutekėjimą iš varpos uždarančių „vožtuvų“ darbo. Jeigu jie dirba prastai, kad ir koks puikus būtų kraujo pritekėjimas į akytkūnius, vis tiek erekcijos nebus. Ši priežastis ir vyrauja sutrikusios ar nepakankamos erekcijos atvejais. Veninį kraujo nutekėjimą iš varpos reguliuojantys vožtuvai yra labai jautrūs įvairiems vaistams, ypač tiems, kurie mažina kraujospūdį, atpalaiduoja lygiuosius kraujagyslių raumenis, taip pat nervus raminantiems ir kitiems vaistams. Apskaičiuota, kad šiuo metu yra apie 200 vaistų, neigiamai veikiančių vyrų lytinę potenciją. Gali kilti visai pagrįstas klausimas: juk kraujagysles plečiantys vaistai padidina kraujo pritekėjimą į varpą, atpalaiduoja akytkūnių lygiuosius raumenis, taigi būtų logiška laukti geresnės erekcijos. Teisingai, tačiau visi šie vaistai paveikia ir daugybę vožtuvų, kurie atsidaro, todėl akytkūniai tampa lyg ir kiauri: kad ir kiek daug pritekėtų į juos kraujo, jis tuojau pat išteka į venas;

3) suderinto pusiau valingų dubens raumenų darbo: raumenys suspaudžia akytkūnių pamatines dalis, išspausdami iš jų kraują į varpą. Dėl to kraujo spaudimas varpos akytkūniuose padidinamas kelis kartus (net iki 300 mm gyvsidabrio stulpelio). Dubens raumenų jėga priklauso nuo bendros vyro organizmo būklės, visų raumenų treniruotumo, todėl gera bendra fizinė organizmo būklė teigiamai veikia potenciją. Dubens raumenų jėgos veiksnys metams bėgant silpnėja, dėl to silpnėja potencija. Fizinis darbas, fiziniai pratimai, ypač stiprinantys dubens raumenis – geros erekcijos iki žilos senatvės pagrindas;

4) sveikos ir gerai funkcionuojančios visos lytinės sistemos. Jau ne kartą buvo pabrėžta, kad varpos, sėklidžių, prostatos ar kitos ligos – labai svarbi potencijos sutrikimo priežastis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją