Noras sulieknėti: du pirštai į burną ar kelios laisvinamųjų tabletės – viskas, nuo ko jausdavausi laiminga

 (1)
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Reta mūsų yra visiškai savimi patenkinta. Siekdamos įsivaizduojamo idealo nuverčiame kalnus, aukojamės ir kartais net tampame ligonėmis. COSMO skaitytoja Olga pasakoja, kas išėjo iš jos bandymo visas laimės viltis susieti su liauna talija.

Nuo vaikystės svajojau būti ideali. Man regis, perfekcionizmas – daugeliui mergaičių žinomas jausmas. Mano atveju prie puikių pažymių mokykloje ir pergalių per įvairius konkursus prisidėjo ir paniška baimė padaryti ką nors ne taip. Draudžiau sau klysti. Mažiausia nesėkmė prilygo katastrofai ir stipriai menkino savivertę, o net pagyros užuomina užaugindavo sparnus.

Iki 12 metų buvau palyginti apvalutė, tačiau kompleksų dėl figūros nejutau. Visada aktyviai gyvenau: daug vaikščiojau, važinėjau riedučiais, dviračiu. Kai paauglystėje organizmas pradėjo keistis, papildomi kilogramai savaime ištirpo – per kelis mėnesius be jokių ypatingų pastangų numečiau apie septynis kilogramus. Man, penkiolikmetei 165 cm ūgio mergaitei, tai tapo rimtu pokyčiu. Be abejo, akivaizdžios permainos neliko nepastebėtos. Pirmą kartą girdėjau tiek komplimentų! Matyt, tuo metu ir įsitvirtino mintis: esi liekna – vadinasi, patinki žmonėms.

2010 metais įstojau į universitetą ir persikrausčiau į sostinę. Iš pažiūros viskas buvo puiku: vaikščiojau džiaugsmingai nusiteikusi, stengiausi įprasti prie naujos vietos. Tačiau mano racionas iš esmės pakito. Milžiniškais kiekiais šlamščiau šokoladą, pyragėlius ir spurgas. Per kelis mėnesius aš, dar neseniai svėrusi 56, pasunkėjau devyniais kilogramais! Kaip ir prieš kelerius metus, užgriuvo svetimų nuomonių lavina. Tik dabar buvo nebe taip malonu: kiekvienas jautė pareigą užsiminti, o kartais ir tiesiai pasakyti, kaip labai pasikeičiau. Pradėjau save kaltinti, kad nebekontroliuoju apetito, esu stora. Užsibrėžiau tikslą tapti liesa.

Išbandžiau dešimtis dietų, laikiausi milijonų mitybos taisyklių. Svoris labai lėtai, bet tirpo. Vieną dieną nutariau, kad reikėtų elgtis kur kas paprasčiau – tiesiog iš viso liautis valgyti. Mėginau save įtikinti, kad maistas – tik malonumas, kurio galima lengvai atsisakyti. Man tai beveik pavyko: įstengdavau dieną ištempti suvalgiusi vos porą obuolių ar mažą šokoladuką. Nors kankino siaubingas alkis, džiūgavau: metodas veikia – kilogramai tirpsta. Tačiau drauge su jais nyko ir jėgos. Savaitę agresyviai badavusi, nubudau ir supratau: negaliu pakilti iš lovos – taip stipriai sukasi galva. Paskui alkis tapo toks neištveriamas, kad kitas kelias dienas ne valgiau, o šlaviau viską, kas pasitaikė po ranka. Tai buvo baisiausia.

Šitaip gyvenau beveik metus: badaudavau – persivalgydavau – vėl badaudavau. Uždaras ratas. Svarstyklių rodyklė nenumaldomai slinko aukštyn. Vieną savaitę galėdavau netekti šešių kilogramų, o per kitą – aštuonis priaugti. Ilgainiui mano susivaldymo periodai trumpėjo, o nutrūkimai – ilgėjo. Judėjau prarajos link.

Galiausiai užklupo rijimo daugiadienės. Šlamščiau viską iš eilės apie mėnesį. Ir tas mėnuo mano gyvenime tapo pats... Net sunku rasti tinkamą žodį, kuris apibūdintų viską, ką tuo metu jaučiau. Nugalėjo gyvuliški norai, nekontroliuojami priepuoliai – lyg kažkas būtų sutrypęs mano valią ir pasiekęs pergalę. Tas kažkas į valias mėgavosi tuo, ką padarė.

Mano savimeilė, mano “aš” buvo tarsi išvaryti į kitą pasaulį. Jie tiesiog neegzistavo. Kaip man pavyko ištrūkti iš tos būsenos, dabar sunkiai ir prisimenu. Iš esmės mano gyvenimas tuo metu buvo išluptas mozaikos fragmentas, išplėštas knygos lapas. Sykį visus pinigus išleidau maistui ir dvi savaites nekėliau kojos iš namų, tik kimšau, kimšau...

Štai tada ir toptelėjo: aš nebejaučiu maisto skonio! Man visiškai nebesvarbu, ką valgyti, – reikia tik pasisotinti. Per tą laiką baimė priaugti svorio virto tikra manija, nė nepajutau, kaip iš mano realybės išnyko visi hobiai, iš galvos – visos mintys, išskyrus įkyrų troškimą numesti prakeiktų kilogramų. Ir tada radau sau naują kontrolės būdą – pavalgius atsikratyti maisto. Du pirštai į burną ar kelios laisvinamųjų tabletės – štai ir viskas, ko reikia, kad pasijusčiau laiminga. Pati save įvariau į spąstus.

2012-ųjų viduryje jau buvau pamiršusi, ką reiškia normaliai valgyti ir galvoti apie ką nors kita nei maistas. Mano nuotaika visiškai priklausė nuo svarstyklių rodmenų. Rudeniop vos įlindau į 44 dydį, mano svoris artėjo prie 80 kg.

Visada laikiau save stipria asmenybe. Tačiau po kančių, virtusių pragaru, pagalbos ne paprašiau – maldavau. Skambučiai nepažįstamiems žmonėms iš interneto forumų, nevykę bandymai papasakoti artimiesiems apie graužiančią problemą baigėsi fiasko. Tie žmonės (kaip ir aš) matė tik išorę, apvalkalą. Patarė prasiblaškyti, susiimti ir nustoti ėsti. Turbūt todėl kaskart, kai nutrūkdavau, jie mane kaltindavo silpnumu.
Mane palaikė tik meilė. Meilė mamai. Nuo ankstyvos vaikystės mudvi labai artimos. Išsiskyrimai su ja man visada buvo didžiausia kančia. Ir tai mane išgelbėjo. Išgelbėjo nuo neapgalvoto žingsnio, kvailysčių. O juk buvau jau atsidūrusi ties riba.

Spalį patekau į ligoninę dėl vidutinio sunkumo anemijos. Gydytojai ilgai nesuprato, kas man ne taip. Tik tada, kai pradėjo svarstyti, kad mano silpnumo priežastis gali būti leukemija, pajutau, kaip stipriai noriu gyventi!

Laimė, diagnozė nebuvo patvirtinta, tačiau kaip tik tą akimirką man nušvito: reikia skubiai keisti mąstymą. Pradėjau internete ieškoti informacijos ir buvau sukrėsta suvokusi, kiek daug žmonių kovoja su tokia pat kaip mano bėda. Mano silpnumas, – pasirodo, visiškai ne silpnumas, o nervinis sutrikimas, kuris apibūdinamas medicinos terminu: bulimija.

Susiradau psichologą, kuris sugebėjo man paaiškinti, kad problemos šaknys – ne maistas, o noras visiems patikti, liguista priklausomybė nuo svetimos nuomonės ir nemeilė sau. Bulimija – neįsisąmonintas bandymas giliai paslėpti ką nors asmeniška. Skausmas kyla tik tada, kai pasąmonė jėga mėgina tą ką nors ištempti į dienos šviesą. Kada nors taip nutinka, ir prasideda kitas gyvenimas – kupinas kovos, ašarų, neapykantos sau, kartais virstantis noru iš viso nebegyventi.

Drauge su psichologu narpliojome įvairiausias mano gyvenimo sferas: santykius su tėvais ir draugais, asmeninį gyvenimą, mokslą. Tuo pat metu konsultavausi su mitybos specialiste ir beveik mokiausi valgyti iš naujo. Mokiausi į maistą žiūrėti ne kaip į figūros priešą, o kaip į kurą, būtiną normaliai gyventi.

Dabar mano svoris – 63 kg, drąsiai galiu sakyti, kad esu sveika. Net jei staiga rytoj vėl paslysčiau, man tai būtų ne katastrofa, o tik signalas, kad dar kai ką gyvenime reikia peržiūrėti. Visa ko svarbiausia priežastis slypi galvoje. Maisto rijimas – tik būdas apsisaugoti nuo tikrovės.

Nelauk!

90 proc. žmonių, kenčiančių dėl anoreksijos, bulimijos ar kompulsinio persivalgymo, nesuvokia savo problemos. Jie mano, kad tiesiog rūpinasi savo figūra. Valgymo problemas jie sieja su savidisciplinos stygiumi. Tačiau valgymo sutrikimai – pirmiausia sunkūs psichoemociniai sutrikimai, kurie progresuodami gali sukelti rimtą pavojų sveikatai (net baigtis nevaisingumu).

Tokios ligos slepia slogias psichologines problemas – žemą savivertę, ateities baimę. Maniakinis noras kontroliuoti svorį tampa vieninteliu ir svarbiausiu būdu įrodyti: aš nesu niekas. Valgymo sutrikimus įmanoma išgydyti. Visame pasaulyje pripažintas gydymo metodas – nemedicininė terapija, t. y. darbas su psichologu. Gali būti skiriama ir raminamųjų, tačiau vaistai gydo ligos padarinius, o ne priežastis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją