Mėsininkas ar genijus: kruvinieji garsiojo ginekologo eksperimentai su bejėgėmis moterimis

 (14)
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jamesas Marionas Simsas iki šiol įvardijamas kaip viena nevienareikšmiškiausiai vertinamų medicinos istorijos asmenybių. Jis žinomas kaip ginekologijos mokslo pradininkas, tapęs vienu pirmųjų šios delikačios srities tyrėjų. Apie jį buvo kalbama kaip apie žmogų, kuriam pavyko pasiekti neįtikėtiną proveržį, tačiau tai buvo padaryta mažiausiai tais laikais apsaugoto gyventojų sluoksnio – juodaodžių vergių – patirtų kančių kaina. Taigi lieka neatsakytas klausimas: ar viso pasaulio laimė verta vienos ašaros ant nekalto vaiko skruosto?

Šių metų rugpjūčio mėn. pabaigoje Niujorko centriniame parke šalia bronzinės J. Mariono Simso skulptūros susirinko protestuotojai. Juodaodės moterys, vilkinčios ligoninės chalatus su kruvinomis dėmėmis ant pilvo, reikalavo nuversti pirmojo ginekologo paminklą ir jo vardą pamiršti visiems laikams. Kodėl J. Marionas Simsas susilaukė tokios neapykantos ir dėl kokios priežasties, jei buvo toks siaubingas, jam pastatytas paminklas?

Mėsininkas ar genijus: <span style="color: #c00000;">kruvinieji garsiojo ginekologo</span> eksperimentai su bejėgėmis moterimis
© Vida Press

Šlykštybių indas

XIX a. viduryje ginekologija buvo viena mažiausiai ištirtų ir tamsiausių medicinos sričių. Tų laikų moralės principai vertė manyti, kad viskas, kas pas moterį yra žemiau juosmens, amoralu ir nešvaru. Medicinos studentai mokėsi gimdymus priimti naudodami manekenus, o tikrą gimdymą matė tik jau pradėję realią praktiką.

Tiesa, ligos niekur nebuvo dingusios – juk moralės jų išvengti nepakako. Dažni gimdymai moters organizmą nualindavo, tačiau moterų sveikata gydytojams nebuvo prioritetinė. Akušerija iš viso nelaikyta mokslo sritimi – su šia užduotimi galėdavo susidoroti bet kokia mokslų nebaigusi pribuvėja.

Viena dažniausių tų laikų bėdų – šlapimo pūslės pažeidimai. Kai gydytojai dar nemokėjo dirbtinėmis priemonėmis spartinti gimdymo, kartais moterys kankindavosi kelias dienas. Būdavo atvejų, kai dėl pernelyg didelio spaudimo makšties sienelė įtrūkdavo, o tada tarp jos ir šlapimo pūslės arba tiesiosios žarnos susidarydavo pažeidimų. Tokiais atvejais į makštį imdavo tekėti šlapimas ir išmatos, o tai savo ruožtu galėdavo sukelti infekciją. Net jei tai nenutikdavo, jaunos motinos gyvenimas būdavo negrįžtamai sugadintas: ji skleisdavo nemalonų kvapą, o dėl šlapimo pūslės traumos iš tarpukojo nuolat sunkdavosi šlapimas. XIX a. chirurgas Johannas Dieffenbachas nuoširdžiai reikšdavo užuojautą vyrui, kurio žmona patyrusi tokią traumą tapdavo šlykštybių indu ir fizinės savo sutuoktinio antipatijos objektu. Nepaisant visų šių sunkumų moterys itin retai mirdavo ir kur kas dažniau dešimtmečius gyvendavo izoliuotos, atstumtos visuomenės, paliktos vienui vienos su traumomis, dėl kurių nebuvo kaltos.

Mėsininkas ar genijus: <span style="color: #c00000;">kruvinieji garsiojo ginekologo</span> eksperimentai su bejėgėmis moterimis
© Vida Press

Nesėkmių virtinė

Būsimo šiuolaikinės ginekologijos tėvo J. Mariono Simso kelias prasidėjo 1813 m. atokioje gyvenvietėje tarp Pietų Karolinos kalvų. Jis negalėjo pakęsti mokyklos ir vos gavo koledžo baigimo diplomą. J. Mariono Simso tėvas dirbo šerifu ir labai norėjo, kad sūnus „taptų žmogumi“ ir susirastų garbingą profesiją, tačiau jokie talentai berniukui nepasireiškė – kažin ar jis būtų galėjęs tapti teisininku ar politiku.

„Mano sūnau, turiu prisipažinti, kad tavimi esu nusivylęs. Jei būčiau iš anksto žinojęs, niekada nebūčiau tavęs siuntęs mokytis. Jaučiu didžiulį šleikštulį tavo pasirinktai veiklai. Ten nėra mokslo, ten negausi pagarbos, nepelnysi reputacijos. Vien mintis, kad mano sūnus vaikštinės nuo durų prie durų su piliulių dėžute vienoje rankoje ir švirkštu kitoje, prižiūrės ligonius – niekada nemaniau, kad man teks tai pamatyti“ – vėliau prisiminimais apie jam tėvo ištartus žodžius dalinosi J. Marionas Simsas.

Būsimasis ginekologas mokėsi Pietų Karolinos medicinos koledže ir dirbo miesto gydytojo asistentu. Tomis dienomis privalomos studijos trukmės nebuvo, o studentas praktikuojančiu gydytoju tapdavo iš karto, kai tik pajausdavo, kad turi sukaupęs pakankamą žinių bagažą. J. Marionas Simsas koledžą metė ir perėjo mokytis į prestižiškesnę švietimo įstaigą Filadelfijoje. Paskaitos, kurių metu būdavo kalbama apie moteriškas ligas, jį priversdavo tirtėti, nes keldavo jam pasišlykštėjimą. Po studijų jis grįžo į gimtąjį Lankasterį.

Mėsininkas ar genijus: <span style="color: #c00000;">kruvinieji garsiojo ginekologo</span> eksperimentai su bejėgėmis moterimis
© Vida Press

Pirmaisiais dviem jo pacientais tapo kūdikiai. Jie mirė nuo viduriavimo, nes jis, kaip vėliau pats prisipažino, nežinojo, kaip juos gydyti. Galiausiai įsitikinęs, kad gimtuosiuose kraštuose potencialių pacientų nebeliko, jis persikėlė gyventi į kitą vietą ir įsidarbino pagyvenusio gydytojo asistentu. Kaip bebūtų keista, čia reikalai pajudėjo teigiama linkme ir neilgai trukus J. Marionas Simsas kartu su žmona persikėlė gyventi į Montgomerį – miestą, netikėtai tapusį pirmųjų mokslinių atradimų ginekologijos srityje lopšiu.

Žinios, turimos apie J. Mariono Simso atliktas operacijas, didelio pasitikėjimo nekelia. Pavyzdžiui, žinoma, kad jam pavyko išgydyti vaiką, kurį vargino žandikaulio traukuliai, traukiant mažylio žandikaulį į save. Žandikaulio traukuliai – tai vietinių gyventojų naudotas stabligės pavadinimas, o mėginimai su juo kovoti judinant žandikaulį visiškai neveiksmingi. Ne ką geriau skamba ir istorija apie gydytojo J. Mariono Simso pjūklu nuo juodaodžio vergo veido pašalintą auglį, pririšus jį prie kirpėjo kėdės odiniais diržais. „Pacientas atrodo ganėtinai sunerimęs“, - savo dienoraštyje rašo gydytojas. Kiaušidžių pašalinimą jis laikė puikia priemone nuo neurozės, o pjūvį gimdos kaklelyje – pagalba esant nevaisingumui. Vis tik šie atvejai – tai bendroji praktika, o moterų chirurgija jis susidomėjo kiek vėliau.

Netikėta sėkmė gydant vieną iš savo pacienčių J. Marioną Simsą privertė susimąstyti, kad pasitelkus pirštais atliekamą tyrimą galima aptikti makšties įtrūkimus ir juos užsiūti. Savaime suprantama, jo teorijos sėkmingumą buvo galima patikrinti vieninteliu būdu. Kadangi jokia baltaodė nebūtų sutikusi dalyvauti tokiuose eksperimentuose naudojant jos kūną, jis rado kitą išeitį.

Bet kuris vergvaldys būtų laimingas, jei atsirastų gydytojas, pajėgus „pataisyti“ jo verges, kurios dėl patirtų traumų nebėra tinkamos darbui ir nebesusilauks palikuonių, todėl jie noriai J. M. Simsui suteikdavo „medžiagos eksperimentams“. Svarbu pastebėti, kad J. Marionas Simsas – ne pirmas gydytojas, naudojęs juodaodžius vergus medicinos eksperimentams atlikti. Pavyzdžiui, 1801 m. kitas medikas bandė naują vakciną nuo raupų panaudodamas du šimtus vergų. „Gydytojų elgesio pobūdis būdavo grindžiamas tuo, kad afroamerikiečiai, būdami kitų asmenų nuosavybe ar netgi laisvi, bet vis tik užimantys paklusniojo vietą, galėjo būti naudojami medicinoje viešam demonstravimui, o baltieji, turėdami analogiškų problemų, turėjo kur kas aukštesnį statusą, numatantį anonimiškumą ir konfidencialumą.“ – Toddas L. Savittas rašo savo knygoje „Medicina ir vergija“.

Mėsininkas ar genijus: <span style="color: #c00000;">kruvinieji garsiojo ginekologo</span> eksperimentai su bejėgėmis moterimis
© Vida Press

Betsi, Anarcha ir Liusi

Jauna juodaodė tarnaitė Betsi nusirengė ir ant nedidelio stalelio atsistojo keturiomis. Asistentai išskėtė jos kojas, praskleidė lytines lūpas, o J. Marionas Simsas ėmėsi mėginti naująjį savo išradimą – makšties veidrodį, padarytą iš dviejų didelių šaukštų. Jis jį įstūmė į Betsi ir ištarė: „Matau tai, ko nėra matęs nė vienas žmogus“. Taip prasidėjo jo eksperimentai, skirti šlapimo pūslės įtrūkimams gydyti. Šie eksperimentai truko nuo 1845 iki 1849 m. Bandomaisiais triušiais tapo trys jaunos juodaodės merginos: Betsi, Anarcha ir Liusi. Moterys, tikėtina, buvo neraštingos, todėl jau niekada nesužinosime, ar jos buvo dėkingos už gydymą, ar nekentė gydytojo visą likusį gyvenimą už tai, kiek skausmo joms buvo suteikta.

Iš pradžių jam asistavo medicinos studentai ir jauni gydytojai, susidomėję daug žadančiais atradimais. Merginos buvo operuojamos be nuskausminamųjų: atliekami pjūviai ir siuvama vėl ir vėl. Žinoma, kad Anarchai teko ištverti 13 operacijų. J. Marionas Simsas buvo įsitikinęs, kad juodaodės moterys beveik nejaučia skausmo, todėl yra puiki medžiaga tyrimams atlikti. Nors anestezija jau buvo išrasta, jis atsisakė naudoti eterį.

Teisybės dėlei tenka pripažinti, kad operuodamas baltaodes moteris gydytojas anestezijos taip pat nenaudodavo. Pasitaikydavo ir tokių moterų, kurios pačios prašydavo gydytojo, kad šis jas įtrauktų į atliekamus tyrimus, bet J. Marionas Simsas atsisakydavo, nes buvo tikras, kad „padorios“ damos tokio skausmo nepakels. Po vienos nesėkmės sekė kita, kolegos nusisuko nuo J. Mariono Simso. Jei tikėtume jo paties parašyta autobiografija, pačios vergės prašė jo tęsti eksperimentus, o operacijų metų laikydavo viena kitą. 1849 m. jis pagaliau sulaukė sėkmės – sidabriniais siūlais susiuvo Anarchos įtrūkimą, o po to išoperavo ir kitas.

Mėsininkas ar genijus: <span style="color: #c00000;">kruvinieji garsiojo ginekologo</span> eksperimentai su bejėgėmis moterimis
© Vida Press

Moterų ligoninės vadovas

Po sėkmingos operacijos J. Mariono Simso karjera šoktelėjo, jis persikėlė į Niujorką ir įsteigė pirmąją moterų ligoninę. Jis buvo išrinktas JAV gydytojų asociacijos prezidentu. Vis dėlto toje pačioje ligoninėje Simsas nuolat įsiveldavo į konfliktus su direktoratu, kurį sudarė vien tik moterys. Garbės trokštantis J. Marionas Simsas reikalavo, kad jo atliekamas operacijas matytų kuo daugiau žmonių, o damos nebuvo linkusios su tuo sutikti ir tvirtino, kad pacientės neturi tapti nuobodžiaujančiai miniai skirtu pasilinksminimu.

Gydytojas J. Marionas Simsas troško, kad jo sūnūs turėtų dvigubą pavardę ir įamžintų jo pasiekimus, bet sūnų jam taip ir neteko susilaukti, o jo pavardė mirė kartu su juo pačiu. J. Marionas Simsas mirė nuo plaučių uždegimo sulaukęs 70 m., o jam skirtame nekrologe buvo rašoma, kad tarp didžiųjų šviesulių J. Marionas Simsas praskriejo lyg kometa, palikdamas po savęs ryškios šviesos juostą.

Iki šiol jo atliktų eksperimentų etiškumo klausimas nėra visiškai išspręstas. Žinoma, kad J. Marionas Simsas juodaodžius laikė tingiais ir nešvariais, visus tikino, kad būtent dėl šios priežasties ir jų intelektinio ribotumo jie serga, jiems gimsta ligoti vaikai. J. Marionas Simsas akivaizdžiai pasisakė už rasės grynumą, visus mėgindamas įtikinti, kad juodaodžiai taip nereaguoja į skausmą kaip baltaodžiai.

Ar šis žmogus buvo mėsininkas, o sėkmė jį aplankė atsitiktinai, o gal tai buvo genijus, pasirengęs aukoti žmonių gyvybes dėl sėkmės, - šiandien vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti būtų labai sudėtinga. Tėra žinoma, kad J. Marionas Simsas po savęs paliko ne tik kelis itin svarbius ginekologijos srities atradimus, bet ir ilgą kruviną jo atliktų eksperimentų šleifą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikata

Ką valgyti rudenį, kai norisi sotumo, bet ne papildomų kilogramų

Atkeliavus rudeniui, organizmas pradeda jausti ūmesnį alkio jausmą. Jis tarsi nori kaupti atsargas žiemai, tad pradedame valgyti sunkesnį ir kaloringesnį maistą. Ypač kažką kaloringo norisi suvalgyti, kai ateina šalčiai.

Apie sunkią žmonos ligą kaunietis sužinojo taisydamas automobilį (4)

Ką išgyvena vyras, sužinojęs, kad sportiškai, sveikai gyvenančiai mylimajai diagnozuotas krūties vėžys?

Cukraus ir druskos perteklius - ne tik papildomi kilogramai, bet ir rimtos sveikatos problemos

Perteklinis cukraus ir druskos vartojimas sukelia daugybę ligų ir negalavimų, tačiau daugeliui šių maisto priedų itin sunku atsisakyti.

5 maisto produktai, dėl kurių priaugama daugiausia svorio (1)

Rudenį norisi riebesnių patiekalų, o ir saldumynai labiau vilioja. Papildomi kilogramai mažiau baimina, nes dangstomės storais paltais ir megztiniais. Skaniai pavalgyti reikia, tačiau galima rasti sveikesnių ir mažiau kaloringų alternatyvų.