Mergina papasakojo, kokia tikroji realybė laukia už psichiatrijos ligoninės durų

© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kaip paprasta mergina gali atsidurti psichiatrijos ligoninėje? Mūsų herojė Vita* atvirai papasakojo, kaip prieš keliolika metų įkyri idėja visiems laikams pakeitė jos gyvenimą.

Buvau eilinis vaikas eilinio miesto miegamajame rajone. Mokyklą baigiau su pagyrimu ir įstojau į artimiausio didmiesčio aukštąją mokyklą vien todėl, kad nutariau, jog išsilavinimas visada pravers.

Manęs laukė paprastas gyvenimas: įsidarbinčiau kur nors per pažįstamus, ištekėčiau už bendrakursio, kurį vakarais labiau nei aš domintų alus, vėliau atsirastų vaikų. Tačiau žinojau, kad kažkur kitur viskas vyksta kitaip. Pavyzdžiui, sostinėje, kur gyveno mano pusseserė.

Atvykau pas ją porai mėnesių baigusi keturis kursus. Ji dirbo geroje kompanijoje, atlyginimu nesiskundė, o nuo ketvirtadienio iki sekmadienio šėldavo naktiniuose klubuose. Mane irgi nusivedė. Retai ten lankydavomės tik dviese – paprastai prisijungdavo jos draugės. Visos jos rengėsi firminiais drabužiais ir aiškiai neturėjo jokių finansinių problemų. Su jomis lengvai patekdavome į vakarėlius, kuriuose sutikdavau žvaigždžių iš teliko. Gerdavome šampaną, mus supdavo pasiturintys vyrai. Buvo beprotiškai malonu tapti šio idealaus pasaulio dalimi. Norėjosi ir pačiai būti tokiai kaip tie žmonės. Mano gimtajame miestelyje nebuvo nieko panašaus.

Pirmieji psichikos sutrikimo požymiai

Atostogos truko du mėnesius ir paliko neišdildomą įspūdį. Iš niūraus gimtos provincijos gyvenimo patekau į pasaką. Tačiau reikėjo toliau mokytis, ir aš grįžau aiškiai suvokusi: gyvensiu sostinėje. Daug galvojau: kodėl neišvažiavus dabar? Kam man tas diplomas, jei iš tiesų norėčiau dirbti kaip pusseserė – kokioje nors solidžioje kompanijoje.

Mechaniškai lankiau paskaitas, tačiau idėja išvažiuoti įstrigo galvoje. Lapkričio pradžioje pastebėjau, kad kartais pamirštu pavalgyti, beveik nebemiegu, tačiau mano nuotaika tiesiog puiki, o šypsena nenyksta nuo lūpų. Apėmė jausmas, kad netrukus įvyks kas nors nuostabaus. Stebuklo laukimas augo kasdien. Galvoje buvo tik viena mintis: “Reikia važiuoti į sostinę”. Dabar jau žinau, kad tai ir buvo pirmieji psichikos sutrikimo požymiai, o kelionė tapo tik postūmiu.

Tačiau tuo metu man taip neatrodė. Pirmųjų įtarimų kilo mamai, kai nustojau lankyti paskaitas. Ji privertė mane apsilankyti pas neurologą. Nuėjau ir juokdamasi pareiškiau: viskas gerai, aš tik noriu išvažiuoti, o manęs neišleidžia. Gydytoja paprašė parodyti venas. Pasidarė dar linksmiau: ji mano, kad aš narkomanė ar šizikė, bet taip nėra.

Kelionė į psichiatrijos ligoninę

Grįžome namo, ir aš pamėginau iš spintelės pavogti tūkstantį litų kelionei. Tėvai mano užmačioms sutrukdė, tada mane apėmė siaubingas įsiūtis. Tuo metu paskambino pusseserė ir pamėgino su manimi pasikalbėti, tačiau man atrodė, kad ji leidžia man suprasti, jog laukia, gal net yra kažkur netoliese!

Visi maniakinės depresinės psichozės požymiai buvo kaip ant delno, tačiau ligoniams sunku tai pripažinti. “Nuotaika sugedo. Ką gi, būna”, – pamaniau. Į mano kambarį įėjo moteris ir du vyrai. Jie pasiūlė suleisti man vaistų į veną – kad užmigčiau. Pagrasinau šoksianti per langą. “Mes ją pasiimame”, – pasakė moteris mamai. Vyrai griebė mane už rankų ir išsivedė į Greitosios pagalbos automobilį. Jau ligoninėje man vėl pasidarė labai juokinga: tai bent, norėjau į sostinę, o atsidūriau beprotnamyje.

Kad neliūdėčiau, pradėjau įsivaizduoti, jog rengiu reportažą apie bepročių gyvenimą. Maniau, paskui mane seka kamera, o aš su mikrofonu pasakoju apie durnyną. Vėliau man tai nusibodo. Pasidarė silpna, širdis pradėjo plakti it pašėlusi, kilo noras pabėgti, aš pradėjau daužyti uždaras duris.

Miglotai pamenu, kaip aiškinau kitiems pacientams, kad juos neteisėtai laiko ligoninėje, kad reikia kelti maištą, kad jie visi sveiki. Rėkiau ir bėgiojau po palatas. Dabar suprantu: ir toks elgesys labai tipiškas mano ligai.

Prieš gydytojų vizitaciją manęs paprašė atsigulti ant lovos. Atėjo žmonės baltais chalatais ir pradėjo klausinėti. Man atrodė, kad tai ne tikri žmonės, o aktoriai. Tačiau vietoj linksmo finalo su balionais sulaukiau seselės su švirkštu ir dviejų stambių sanitarių.

Mane šiurkščiai apvertė ir suleido vaistų. Supratau, kad su manimi papokštavo žiauriai: beprotiškas skausmas pervėrė visą koją, aš suklykiau ir pamėginau ištrūkti, tačiau mane pririšo prie lovos. Kai pasiprašiau į tualetą, atnešė basoną. Visiškas pažeminimas!

Realieji psichiatrijos ligoninės vaizdai

Kai atrišo, pamėginau bėgti, tačiau visos durys buvo užrakintos, o mane vėl pririšdavo prie lovos. Visa tai priminė kankinimą – rankos ir kojos stipriai sutindavo. Tačiau niekas negali tęstis amžinai. Netrukus mano protas pradėjo šviesėti, ir aš atkreipiau dėmesį į tuos, kurie buvo šalia.

Mano palatoje gulėjo mergina, piešusi arklius. Ji rodydavo man savo bloknotą, o tada staiga prašydavo: “Būk gera, paliesk šią sieną, aukščiau, dešiniau, taip taip taip, o dabar kitą, aukščiau!” Ir aš bėgiodavau iš vieno kampo į kitą, nes man atrodydavo, kad naujajai draugei dėl to labai palengvėja.

Kita moteris gulėjo ir plėšė paklodę. Ją atėmė, todėl ji pradėjo plėšyti antklodę. Kai atėmė ir šią, ji pradėjo plėšyti savo marškinius. Ją išrengė ir nuogą pririšo prie tuščios geležinės lovos. Moteris buvo labai liesa, be garso judindavo lūpas, o pririštos rankos judėdavo, bandydamos suplėšyti orą. Šį vaizdą įsiminiau visam gyvenimui. Vėliau mane pervedė į “ramųjį” skyrių. Sąmonė vis labiau skaidrėjo. Staiga pasidarė labai baisu. Aš guliu psichiatrinėje ligoninėje. Kaip? Kodėl man taip nutiko?

Mane paleido prieš Naujuosius metus. Mama draugams pasakė, kad visą tą laiką buvau išvykusi. Ja patikėjo. Universitete teko pasiimti akademines atostogas. Mano pirminė diagnozė: ūmi psichozė, tačiau praėjus porai mėnesių prasidėjo stipri depresija. Vieną rytą nesugebėjau atsikelti iš lovos. Kūnas buvo it švininis, aš vos kvėpavau. Mano medicinos kortelėje atsirado naujas įrašas: maniakinė depresinė psichozė, vėliau ligą pervadino į bipolinį afektinį sutrikimą.

Po kurio laiko vis dėlto baigiau mokslus ir išvažiavau ten, kur svajojau: į sostinę. Pusseserė jau buvo ištekėjusi, ne aš jai rūpėjau, todėl tvarkytis gyvenimą teko pačiai. Ilgai tai daryti sekėsi sunkiai – kaip tik dėl ligos. Kiekvienais metais tai puldavau į maniakinę būseną, tai gydydavausi depresiją. Nesugebėjau rasti normalaus darbo – tekdavo nuolat rašyti prašymus išeiti savo noru.

Daugelį metų keičiau gydytojus psichiatrus, jie parinkdavo man vaistų, kol rado tuos, dėl kurių štai jau dvejus metus galiu gyventi ramiai. Įprasta manyti, kad į psichiatrines ligonines siunčia tik tuos, kurie nuogi laksto po gatves, daužo namie baldus, plėšia nuo savęs drabužius ir dėvi folijos kepuraites. Bet yra ne taip.

Liga gali pasireikšti ir kur kas ramiau – tokius požymius labai svarbu laiku atpažinti. Net išrašymas iš ligoninės, deja, dar nereiškia, kad esi visiškai sveikas. Psichikos sutrikimai – tokios pat traumos kaip ir galūnių amputavimas. Tau reikia protezo, kuris visą likusį gyvenimą atstos praradimą. Mano atveju tai – tabletės.

Gyvenimas tęsiasi. Aš nedirbu stambioje kompanijoje, tačiau pradėjau rašyti savo tinklaraštį. Neimu burnon nė lašo alkoholio ir kiekvieną dieną bėgioju. Dažnai važiuoju į kitus miestus aplankyti draugų. Visada turiu kokį nors nesudėtingą darbą ir pinigų, už kuriuos įmanoma gyventi. Aš myliu, esu mylima ir jaučiuosi laiminga.

---

Šizofrenija – lėtinė ir ilgalaikė jaunų žmonių liga, kuri pasireiškia kliedesiais, atitolimu nuo realybės. Jai būdingi ir ryškūs mąstymo sutrikimai, daromos klaidingos išvados apie supančią realybę ir apie patį save. Dažniausiai šia liga suserga 16–25 metų žmonės.

Yra žinoma atvejų, kai pacientai pasveiksta savaime, be jokio gydymo. 70 proc. pacientų, padedami artimųjų ar specialistų, ilgainiui gali kontroliuoti ligą.

Lietuvoje psichinėmis ligomis iš 100 gyventojų serga 2–3 žmonės. Šizofrenija – 1 iš 100. Deja, net trečdalis tyrimų bendrovės “Rait” apklaustų šalies gyventojų atsisakytų bendrauti su šizofrenija sergančiais žmonėmis.

* Herojės vardas pakeistas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją