Artur Swan ir Ieva Pauliukonytė - pora, kuri motyvuoja keistis

 (73)
© Instagram

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Iš pirmo žvilgsnio Artur Swan ir Ieva Pauliukonytė gali pasirodyti kaip pora iš paveikslėlio: atletiški, ištreniruoti kūnai, nuo veido nedingstanti šypsena ir iš tolo šviečiantis pozityvumas. Tačiau jų abiejų istorijos toli gražu neprimena pasakos. Tam, kad šiandien būtų, kur yra, ir taip atrodytų, jiems reikėjo nueiti ilgą kelią, kuriame pasitaikė ir ašarų, ir daug „tu negali“. Todėl abu jie – naujieji „Reebok“ kampanijos „Be more human“ veidai – nes kiekviena pergalė turi istoriją.

Šiandien Artur (32 m.) – aktyvaus gyvenimo būdo blog‘o „Motyvuoti atletai“ įkūrėjas, subalansuotos gyvensenos treneris ir mitybos specialistas. Tačiau į sporto salę jis pirmąkart įžengė tik 25-erių. Po to sekė ankstyvi rytai sukąstais dantimis ir vakaras, kai jis ant savęs stipriai supyko.

A photo posted by Artur Swan (@motyvuotiatletai) on Jan 9, 2017 at 6:17am PST

Kodėl sportas tavo gyvenime atsirado būtent dvidešimt penkerių?

Artur: Iki 25-erių negalėjau sau leisti apie tai net pagalvoti. Vaikystėje turėjau polinkį į epilepsiją ir problemų su širdimi – gydytojai sportuoti neleido. Per savo gyvenimą turėjau keturis smegenų sutrenkimus – po kiekvieno iš gydytojo sulaukdavau „sportuoti griežtai draudžiama“. Todėl visas mintis apie sportą vydavau šalin. Studijuojant mano gyvenimas sukosi aplink vakarėlius, naktinius klubus ir riebų maistą – apie subalansuotą mitybą nebuvo nė kalbos.

Kaip supratai, kad toks gyvenimo būdas ne tau?

Artur: Nebuvo taip, kad vieną dieną nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą – supratimas, kad žalingų įpročių reikia atsisakyti atėjo kur kas vėliau. O į sporto salę pirmąkart užsukau vedamas smalsumo – tuo metu, bent jau tarp mano draugų, sportas buvo „ant bangos“. Ir tą pirmąjį kartą sporto klube aš nepadariau nė vieno prisitraukimo. Nė vieno.

Esu be galo užsispyręs. Tad užuot susigėdęs, ėjęs namo ir sėdėjęs ant sofos, užsibrėžiau tikslą – įrodyti sau ir daktarams, kad nepaisant visko, aš galiu tai padaryti. Prisimenu tėčio žodžius: „Jei jau pradėsi sportuoti, pirk abonementą metams – per vieną mėnesį nieko nepasieksi.“ Būtent jie man tapo motyvacija ir spyriu į užpakalį – žinojau, kad po tų metų kažkas nutiks. Šis tikslas ir vedė mane, net tada, kai apimdavo tingumas.

Kas buvo sunkiausia?

Artur: Pradėti sportuoti, kai jau esi suaugęs, dažnai būna sunku. Jei pradedi sportuoti dar mokykloje, sportas natūraliai įsilieja į tavo dienos ritmą. O kai gyvenimas jau sukurtas, rasti vietos sportui „namai–darbas–draugai–mergina“ rate gali būti sunku. Tačiau laiko atrasti gali visi, tereikia noro. Aš sportuodavau anksti rytais, prieš darbą. Dažnai – sukąstais dantimis, tikrąja to žodžio prasme išvertęs save iš lovos. Tačiau pamažu ėmiau pastebėti kūno pokyčius, tapau tvirtesnis, stipresnis – tai skatino nesustoti. Sportavau savarankiškai, be trenerių pagalbos, todėl progresas buvo lėtas. O tada, 2012 m. pabaigoje, aš ant savęs supykau.

Supykai? Kodėl?

Artur: Supykau, nes supratau, kad trejus metus sportavau bet kaip, todėl ir rezultatų sulaukiau ne taip greit. Supykau taip stipriai, kad mečiau rūkyti, atsisakiau alkoholio ir užsirašiau į dietologijos kursus. Subalansuota gyvensena – ne tik pratimai ar svorių kilnojimas, mityba čia taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį. O tuomet hobis tapo mano gyvenimu – baigiau Lietuvos edukologijos universiteto trenerių kursus, tarp draugų atsirado vis daugiau bendraminčių, su kuriais diskutuojame, dalijamės patarimais. Ėmiau skaityti knygas apie aktyvią gyvenseną, o gautas žinias pirmiausia taikiau sau, o paskui ir aplinkiniams.

Kokią pagrindinę klaidą daro sportuoti pradėję žmonės?

Artur: Klaidų būna nemažai ir visokių, tačiau labai dažnai žmonės užsibrėžia sau per didelius, dažnai sunkiai įgyvendinamus tikslus. Per keletą mėnesių numesti keliasdešimt kilogramų taip, kad šie negrįžtų, pavyksta itin retai. Kelkite sau mažesnius, realius tikslus. Kai juos pasieksite, išsikelkite naujus – jausmas, pasiekus tikslą „užkabins“ ir skatins nesustoti. Pats taip darau iki šiol – matyt, todėl vis dar sportuoju (juokiasi).

Ievos (25 m.) istorija kitokia – ji sportavo nuo mažumės ir savo gyvenimą siejo tik su profesionaliu bėgimu: lankė sporto mokyklą, kur treniruotės vykdavo dukart per dieną, gerino savo bėgimo distancijos laikus ir mokslams dėmesio skyrė mažai. Viską pakeitė avarija – šiandien Ieva ją vadina lemtimi, o tuomet atrodė, kad pasaulis ėmė ir sugriuvo.

Kaip jauteisi po avarijos?

Ieva: Buvau praradusi atmintį, dvi savaites gulėjau ligoninėje. Prieš avariją kasdien sportuodavau, tad vos atsigavusi norėjau kuo greičiau grįžti į sportą. Tačiau gydytojai buvo griežti – jokio didelio fizinio krūvio bent metus. Tuos dvylika mėnesių galėčiau pavadinti „jokiais“ – atrodo, kad nieko nenutiko. Ėjau į mokyklą, susitikdavau su draugais, skaičiau knygas, bet labiausiai gyvenau laukimu – kada baigsis tie 12 mėnesių ir aš galėsiu grįžti į tokį gyvenimą, koks buvo prieš avariją. Stengiausi rasti bent menkiausią pretekstą „išsikrauti“ – net pasisiūlydavau tėvams supjauti malkas rankiniu pjūklu (juokiasi). Tos fizinės veiklos man labai trūko.

O kas nutiko po metų?

Ieva: Grįžau į treniruotes. Trenerė kaskart matuodavo mano laiką – pirmąjį mėnesį grįžus ji nesakė nieko, o po to patarė profesionalų sportą pamiršti. Mano rezultatai buvo tokie, kokie buvo pirmąkart atėjus į lengvosios atletikos treniruotę – po patirtų traumų fiziškai negalėjau pakartoti sunkiu kasdieniu darbu pasiektų rezultatų. Prieš avariją buvau sprinterė, po jos bandžiau bėgti ilgesnes distancijas, tačiau galų gale supratau, kad profesionalus sportas liks tik svajonėse. Pamenu, buvo be galo skaudu, ašaros pačios riedėjo skruostais – juk praleista šitiek laiko, įdėta begalės valandų sunkaus darbo...

Bėgimą pamiršai visam laikui?

Ieva: Niekada! Bėgimas man įaugęs į kraują (juokiasi). Kiekvienas turi sau tinkantį sportą – tik ne kiekvienas jį atranda. Man tai yra bėgimas – tik bėgdama aš atsipalaiduoju, pabūnu su savimi ir susidėlioju mintis į vietą. Todėl bėgioju ir dabar – rečiau, ne profesionaliai, ilgesnes distancijas. Man tai nėra sportas (sportuoti einu į sporto klubą), greičiau laisvalaikio praleidimo būdas.

Abu esate aktyvūs socialiniuose tinkluose – čia dalijatės visomis savo gyvenimo akimirkomis.

Artur: Socialiniai tinklai yra vienas pagrindinių būdų pasiekti klientą – tiek verslui, tiek pramoginiam projektui, tiek gyvenimo būdo blog‘ui. Pradžioje buvo sunku rodyti ne tik darbo, bet ir gyvenimo sritį – o ir Ieva tam prieštaravo (šypsosi). Tačiau matydamas, kaip sekasi panašiems blog‘ams užsienyje, labai norėjau išbandyti save Lietuvoje. Tikiu, kad man pavyko – per mažiau nei dvejus metus surinkau nemažą būrį sekėjų. Sulaukiu ir padėkų už „spyrį į užpakalį“ ir pagalbą prisijaukinant sveiką gyvenimo būdą. Mano tikslas – savo pavyzdžiu parodyti, kad rasti laiko sportuoti ir sveikai maitintis gali ir paprasti žmonės, ne tik profesionalūs sportininkai. Padėkos laiškai įrodo, kad einu teisinga linkme.

Ieva: Nemėgstu būti neteisi, bet turiu pripažinti, kad socialiniai tinklai tikrai prisidėjo prie mano sėkmės ir tobulėjimo (šypsosi).

Kokie 5 dalykai svarbiausi, norint gyventi subalansuotą aktyvų gyvenimą?

Artur: Mėgstamas darbas, supratinga antroji pusė, subalansuota sveika mityba, pastovus ir mėgstamas sportinis užsiėmimas ir... tikslas.

Ieva: Miegas, sveikas maistas, gyvenimas be streso (nors tai turbūt neįmanoma), reguliarus sportas ar judėjimas ir... meilė!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikata

5 nekaloringų salotų receptai, saugančioms figūrą (2)

Dauguma dietologų tvirtina, kad nevalgymo po 18:00 val. taisyklė - ne į naudą tavo sveikatai. Mat jeigu miegoti eini labai vėlai, organizmas priverčiamas badauti. Todėl nebevalgyti reikėtų 2-3 val. iki miego. Tačiau jeigu šios taisyklės laikaisi, o pilvas maršus groja, siūlome 5 salotas, kurios padės įveikti alkį ir nepakenks figūrai.