|
Šiuolaikinis pasaulis
Rašinys vasario mėnesį įvertintas COSMO redakcijos už kiekvienai suteiktą progą iš anksto pasirengti išgyvenimams dėl virtualios pažinties: jo autorė laimėjo mėnesio prizą — Isabele Allende knygą "Paula".
XXI amžiaus mergina, 21 m.
Tikriausiai visi šiais laikais moka naudotis internetu. Netgi mano močiutė skaito savo mėgstamiausia dienraštį internete ir puikiai naudojasi paieškos sistemomis. Aš beabejo priklausau tai kartai, kuri neįsivaizduoja savo gyvenimo be šio mažyčio stebuklo pavadinto internetu. Tačiau dabar man atrodo, kad jis atnešė daugiau skausmo nei džiaugsmo. Aš, kaip ir daugelis mano metų vaikinų bei merginų, esu užsiregistravusi pažinties puslapiuose. Bene didžiausias interneto pranašumas, sėdint namuose susipažinti su žmonėmis, mane atnešė daug idomių išgyvenimų. Sutikau jį viename iš pažinties portalų. Iš pradžių pokalbis vystėsi lyg ir apie nieką, tačiau mes abu nebuvom tie žmonės, kurie kalbėtų apie orą ir kitus nuobodžius dalykus. Nuo pirmųjų sakinių mes radom bendrą kalbą. Tačiau jau ne kartą buvau apsvilusi su tokiom pažintim, tad atsargiai vertinau mūsų „draugystę". Galų gale mūsų bendravimas nutrūko. Jis nieko man nerašė kokius 3 mėnesius ir jau buvau visiškai jį pamiršusi. Nelabai ir buvo ką prisiminti - juk bendravom tik virtualiai ir tai apie neperdaug asmeniškus dalykus. Praėjus tiems keliems mėnesiams, man parašė vaikinas. Pažiūrėjau nuotrauką ir pagalvojau, kad lyg ir matytas kažkur, tačiau nepažinau, kol nepažiūrėjau ir kitų nuotraukų. Pasirodo mano virtualus draugas grįžo. Kadangi mes puikiai sutarėm, bendravom ir toliau. Tik šį kartą jis pasiūlė susitikti realybėje. Pagalvojau, kad nieko neprarasiu ir nuėjau. Buvo žiema, nedaug laiko buvo likę iki Kalėdų. Susitarėme kad susitiksimę miesto centre, prie eglutės. Visiškai nesijaudinau, nes kaip jau minėjau buvau ne kartą nusvilusi, todėl nesitikėjau išvysti kažkokį princą, nesitikėjau, kad jis bus mano gyvenimo meilė (kaip dažniausiai mes moterys prisigalvojam). Tiesiog perdaug negalvodama ir nesipuošdama, apsirengiau ir išlėkiau pro duris. Nuvažiavusi į sutartą vietą pamačiau daug žmonių ir pagalvojau kaip reiks jį atpažinti. Todėl atsistojau tiesiai ties eglute ir parašiau jam žinutę: „Dovanėlė jau po eglute, laukia kol Kalėdų Senelis ateis jos pasiimti". Vos tik spėjau iššsiųsti, jis man paskambino. Pasirodo stovėjo tiesiai už manęs. Susitikimas buvo labai šiltas, jis apsikabino mane, tarsi būtume pažįstami jau šimtą metų. O aš pamiršau visas savo nuostatas ir supratau, kad tai vyras, kurį aš norėčiau matyti savo gyvenime. Tiesiog turiu labai stiprų šeštąjį jausmą, daug stipresnį už kitas moteris, ir per tris sekundes suvokiau, kad tai mano žmogus. Pokalbis mezgėsi labai natūraliai, mes turėjom apie ką kalbėti, nei vienas neužgožėm kito ir buvo smagu bendrauti taip šiltai ir nuoširdžiai - tarsi pažinotum žmogų jau seniai seniai. Pasėdėję kavinėje kažkodėl nenorėjom dar išsiskirti, tad vaikščiojom siauromis senamiesčio gatvelėmis. Lauke buvo taip jauku, visiškai nešalta. Jis man pasiūlė parankę įsikibti ir buvo taip gera, taip natūralu, tiesiog net nežinau kaip apibūdinti šį jausmą. Galiausiai pasivaikščiojus jis mane palidėjo į troleibuso stotelę. Atsisveikinom taip pat šiltai kaip ir susitikom. Aš įsėdau į troleibusą ir važiavau namo. Kaip bebūtų keistą kartojau sau, kad užmiršk šį žmogų, daugiau tu jo nebepamatysi ir nieko nesitikėk, tikriausiai širdis jautė kiek skausmo jis man atneš. Grįžau namo linksma ir puikiai nusiteikusi, susitaikiusi su mintimi, kad šis pasimatymas buvo pirmas ir paskutinis. Iš jo nebuvo jokių žinių - tyla. Su kambarioke moteriškai paplepėjom ir nuėjau miegoti. Tačiau kitą dieną jis visgi parašė. Norėjo susitikti dar kartelį. Turėjo tik vėlai vakare parskristi iš Latvijos, nes jo darbas dažniai būna už Lietuvos ribų. Sakiau jam, kad būsi pavargęs ir nukeliam susitikimą, tačiau jis kartojo, kad tikrai jei nenorėtų nekviestų. Sutikau. Šį kartą jaudinausi lyg pirmokas žengdamas pirmuosius žingnius mokyklos link. Suvokiau, kad žmogus norintis mane pamatyti dar kartelį ir dar tokiom aplinkybėm, turi jausti bent simpatiją. Kai lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste, sulaukiau jo skambučio, kad už pusvalandžio bus sutartoje vietoje. Išlėkiau iš namų su didžiuliu jauduliu. Susitikusi jį jaudinausi ne ką mažiau. Tarsi bijojau parodyti, kad jaučiu jam simpatiją, tarsi svėriau kiekvieną žodį. Vakaras buvo tikrai šiltas ir nesvarbu, kad buvo jau pats žiemos vidurys. Man visiškai nebuvo šaltą vaikštant su juo, turbūt todėl, kad viduje degiau. Degiau noru nepaleisti šio žmogaus. Nežinau ar jis pajuto mano jaudulį, niekada neklausiau, o jis ir nesakė. Sėdėjom vėl jaukioj kavinėj, žmonių buvo mažai, kadangi laikrodis rodė 22 valandą. Buvo paprasta darbo diena. Bet man visiškai nerūpėjo, kad kitą dieną į paskaitas, jam į darbą. Netgi laikrodis nerūpėjo. Buvom tiesiog mudu. Ir tas bendravimas mane užbūrė. Atisiveikinom kaip visada - šiltai ir apsikabinę. Šįkart mano širdis daužėsi kaip pašėlus. Negalėjau užmigti, nes vos porą kartų matytas žmogus apsigyveno mano mintyse, o kartu ir sapnuose. Kas antrą naktį jį sapnuodavau. Galbūt gyvenimas bandė įspėti, kad neprasidėti su juo. Po to vakaro, jis dingo. Galvojau ką ne taip aš padariau, pasakiau. Ar tai mano kaltė, jog šiltai bendravęs žmogus staiga dingo iš mano gyvenimo. Prisigalvojau labai daug ko. Retkarčiais jis dar prašydavo per pažinties portalą, kuriame ir susipažinom. Tarsi iš mandagumo pasiteiraudavo kaip laikausi, ir užsimindavo, kad reiktų susiorganizuot susitikimą. Tačiau tai buvo pažadai. Kaip minėjau jis daug keliauvo darbo reikalais, todėl jo vis nebūdavo Lietuvoje. Galiausiai pamenu mūsų jau trečiąjį susitikimą. Niekada neužmiršiu tos dienos, ir ne vien dėl to jog tai buvo mano gimtadienio išvakarės. Ta naktis buvo pirmoji vyro glėbyje. Mylėjomės. Buvo taip gera, beprotiškai gera, nors ir pirmas kartas. Buvo gera miegoti jo glėbyje, atsibusti jo glėbyje, užuosti jo kvapą, jausti alsavimą man į plaukus. Galvojau, kad tą naktį viskas pasikeis. Kokia buvau naivi... Kitą rytą, kai jis išlėdo mane pro buto duris, aš atsisveikinau daug šilčiau nei jis. Tačiau tada man tai neatrodė kaip kažkoks ženklas, vistiek tikėjaus, kad kažkas pasikeis. O jis dingo. Dingo kaip ir tada - po antro susitikimo. Tik šį kartą mano širdelė neatlaikė - suskilo į milijonus dalelių. Pykau ant jo, dar labiau ant savęs. Bandžiau suvokti ką dariau ne taip, kad žmogus pabėga nuo manęs. Dar nebuvau susidūrusi su žiaure realybe, kad vyrui reikia kūniškos meilės, bet ne mano širdies. Galiausiai po 2 mėnesių jis atsibudo vėl. Vėl kvietė susitikt, o aš pasakiau, kad negaliu šitaip. Pasakiau: „vis labiau prie tavęs prisirišu, o tu katinas, kuris vaikšto vienas - tad man baisu". Jis sutiko su mano žodžiais, o man tai buvo dar vienas durklas į širdį. Neįsivaizduoju kaip galėjau tą patį vakarą pas jį nuvažiuoti. Galbūt visiškai neklausiau savo proto, o širdis rėkte rėkė, kad man jo reikia, bent minutei. Beabejo pas jį arbatos negėrėm. Ir vėl buvo beprotiškai gera. Tačiau šįkart aš išėjau atsiveikinusi šaltai, nes protas atsigavo po truputį ir suvokiau, kad negaliu būti mergaite pagal iškvietimą. Praėjo 2 mėnesiai. Viena diena buvo pyktis, kodėl aš apskritai įsivėliau į tokius santykius. Kita diena buvo pasiryžimo viską baigti. Trečia diena buvo beprotiška ašarų pakalnė ir skausmas. Dar kita diena buvo juokas iš savęs pačios. Taip dienos ir keitėsi, kol nenusprendžiau padėti taško. Ištryniau visus įmanomus kontaktus, kad negalėčiau su juo susisiekti. Pasislėpiau. Radau darbą. Maniau padės užsimiršti. Nepadėjo... Šios istorijos metu susitikinėjau ir su kitais vaikinais, tačiau nei vienas man nerūpėjo. Nerūpestingai skaudinau tuos žmones. Kol vieną naktį miegodama kito glėbyje suvokiau, jog noriu pabandyti susigražinti tą, kuris nuolat vaidenosi mano sapnuose. Kitą rytą parašiau jam. Bendravom vėl lyg niekur nieko - šiltai. Maždaug po savaitės jis pasiūlė susitikti, tik aš atsisakiau. Išsisukau, kad po darbo pavargusi. Nors velniškai norėjau vėl jį pamatyti. Bendraujam ir toliau, susirašom. Domimės kaip kuris gyvena. Tačiau aš jau visiškai susipainiojau savyje ir šioje istorijoje. Žinau, kad šitaip negali tęstis, nes aš negyvenu, aš tarsi stoviu vietoje ir gyvenimas sukasi aplink mane. Pažadėjau sau, išmesiu tave iš savo širdies Raimundai. Galbūt sugebėsiu pasakyti ką jaučiu, o galbūt tau pakaks tik vieno žodžio: „sudie". Toks jau tas šiuolaikinis pasaulis. Technologijos netik palengvina mūsų gyvenimą, bet ir skaudina.
Atgal į sąrašą 
Atgal į sąrašą
Rašinių konkurso COSMO RAŠTAI sąlygas rasi čia >>...
Rugsėjo COSMO RAŠTŲ nugalėtojams atiteks po knygą "Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys". Daugiau apie ją sužinosi čia >>...
|
