Pataria santykių ekspertė: ar teisingai pasielgiau, atleisdama vyrui neištikimybę?

 (8)
© Fotolia

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Nėra namų be dūmų. Manieji - ne išimtis. Su savo vyru kartu esame 5 metus. Deja, prieš metus sužinojau, kad nesu jam vienintelė. Buvo užmegztas trumpas, bet gana reikšmingas romanas. Tąkart norėjau išsaugoti santykius. Liepiau jam rinktis: ji arba aš. Laukiau jo sprendimo. Sakiau galėsianti viską užmiršti, jei tik jis nutrauks santykius.

Pasirinkimas truko bemaž mėnesį, kadangi ryšys su ta moterimi tikrai buvo stiprus, bet jis visgi grįžo į šeimą. Tačiau tik praėjus laikui aš suprantu, kad negaliu to pamiršti. Kiekvieną mielą dieną prisimenu tą skaudžią išdavystę, dažnai dėl to tampu irzli, prikaišioju ir tai tampa dažna konfliktų priežastimi. Vyras sako, kad kapstausi praeityje, kad viskas baigta ir aš žinau, kad jis teisus. Juolab mūsų santykiai geri, vyras tikrai pasitaisė, tapo be galo rūpestingas ir t.t. Bet aš negaliu pamiršti!

Labiausiai mane skaudina dvasinė neištikimybė. Vis prisimenu, kad meluodamas, jog yra darbe, jis vakarus leisdavo su ja. Meluodamas, kad turi daug darbo, dėmesiu apipildavo būtent ją. Ja rūpinosi. Sakėsi besiskiriantis su manimi. Su ja kalbėjo, kaip jam su manim negerai, jai atskleidė mūsų gyvenimo detales, nuosmukius ir t.t. Žinoma, mano portretas taip pat nebuvo teigiamai piešiamas. Dėl to jaučiuosi tokia paniekinta, tokia sutrypta.

Negaliu atleisti ir sau. Nesuvokiu, kaip tada galėjau jam atleisti, maža to, kaip galėjau laukti jo pasirinkimo, kaip galėjau būti tokia žeminama, leisti su manim taip elgtis, laukiant jo pasirinkimo. Dabar plaku save už tai, kad tada neišsiskyriau. Tačiau vis pagalvoju, kad turbūt tada nepadariau to būtent dėl to, jog nenorėjau, kad jis atitektų kitai (savanaudiškumas). Nors aš jį myliu, tačiau pagalvoju apie skyrybas ir dabar, būtent dėl to įvykio. Vis pagalvoju, koks jis iš tiesų žmogus, jei leido sau taip elgtis su manim, moterimi, kurią sakė mylintis. Koks jis žmogus, jei žemino mane apgaudinėdamas. Juk tada aš jam buvau visiškai nesvarbi, nebuvo svarbios mano ašaros ir skausmas.

Tačiau dabar pradedu sau sakyti, kad jau per vėlu, kad reikėjo skirtis tada, o ne dabar, kai praėjo tiek laiko. Kokia gi dabar prasmė, kai aš jį priėmiau, tarytum atleidau ir leidau sau su juo gyvent (gražiai gyvent) toliau tiek laiko? Esamuoju laiku neturiu priekaištų mūsų santykiams, viskas puiku, bet negaliu susitvarkyt su savimi ir savo nuoskaudom, kurios man neduoda ramybės. Nežinau, kaip viską užmiršti ir įtikinti save, kad viskas baigta, kad viskas praeityje, kad aš nepakeisiu to, kas buvo. Nežinau, kaip su tuo susigyventi ir ar tai įmanoma padaryt, ar tokia partnerystė turi ateitį?

ATSAKO SANTYKIŲ EKSPERTĖ
Inga Aukštakojienė
Tobulasjausmas.lt autorė

Tai, kaip jūs jaučiatės dabar, jaučiasi didžioji dauguma moterų, atsidūrusių tokioje pačioje situacijoje. Pabandysiu paaiškinti kodėl.

Nors meilės reikia visiems, ne visi dėl meilės ryžtųsi pasiaukojimui, ne visi galėtų dėl jos perlipti save ir retai kas dėl mylimųjų galėtų padaryti viską. Tačiau kai žmogus pajaučia baimę PRARASTI savo mylimąjį, tada jis pasiruošęs padaryti dėl jo VISKĄ. Perlipti save, nusižeminti, padaryti tai, ko sakė niekada gyvenime nedarysiantis, atleisti neištikimybę, kai išduotojo atsiprašymo žodžiai dar nėra ištarti ar net tuo atveju, kai visą gyvenimą sakėsi, kad to atleisti negalės nė už ką ir t. t.

Dėl jokio kito jausmo žmogus nėra toks ryžtingas, kaip tuomet, kai jis nori atgauti tai, ką prarado. Praradimo jausmas sukelia labai didelį stresą ir paliečia daug įvairių psichologinių ir psichinių faktorių. Sąmonė būna aptemdyta įvairiomis emocijomis ir žmogus nustoja blaiviai mąstyti. Užvaldo pagrindinis tikslas – išlaikyti tai, kas yra „mano“ ir kas sukuria saugumo jausmą. Todėl įsijungia „kovos“ režimas. Žmogus tuo metu jaučia norą laimėti dvikovą dėl savo meilės.

Labai svarbu šiame periode išlaikyti elementarų orumo jausmą. Tai, kad jūs davėte laiko apsispręsti, ką jis renkasi - jus ar ją, nėra kažkoks gėdingas poelgis, jei tik per tą laiką jūs nesiėmėt kažkokių desperatiškų ir savigarbą žeminančių veiksmų, idant jis apsispręstų jūsų naudai.

Kas įvyksta po to, kai sutuoktinis grįžta į šeimą? Moteris, kuri taip uoliai stengėsi išlaikyti vyrą, kurios vienintelis noras buvo jo apsisprendimas grįžti į šeimą, staiga gavusi tai, ko norėjo, užuot pajautusi saldų pergalės jausmą, pradeda jausti širdgėlą. Atsiranda tie klausimai: „Kaip jis taip galėjo su manimi pasielgti? Kaip aš galėjau jam atleisti?“

Dar vienas įdomus momentas: kuo sutuoktinis geriau su ją elgiasi, tuo ji blogiau jaučiasi. Kodėl? Ogi todėl, kad prabunda didžiai gerbiamas Ego. Moteris matydama vyro pastangas atstatant santykių gerovę, pasijaučia labai reikšminga ir dėl to praeities įvykiai ją verčia jaustis įsižeidusią: „jei tu mane taip myli, tai kodėl išdavei ir leidai man tiek laiko kentėti?“ Tada išplaukia klausimas: „Ar aš noriu būti su tuo, kuris mane taip įskaudino?“ Susireikšminęs Ego net verčia iškelti sau klausimus „Ar aš vis dar jį myliu?“ Štai todėl po to, kai jūs atgavote vyro meilę, jumyse pradėjo kauptis nuoskaudos.

Kaip su tuo susigyventi? Visų pirma jūs turite suprasti, kad partnerio neištikimybė NĖRA TIESIOGIAI SUSIJUSI SU JUMIS. Ta trauka, atsiradusi kitai moteriai, juk neatsirado pagal užakimą tam, kad jis galėtų jus įskaudinti. Taip mąstyti jus verčia jūsų susireikšminęs ego. Patikėkit, žmonės, kurie pasiduoda savo silpnybėms tai daro ne vardan kažko ar dėl kažko, o tik todėl, kad jie būna per silpni atsilaikyti pagundai. Kai žmogus būna apsėstas, jis nėra sąmoningas. Jei žmogui būtų taip lengva save valdyti, tuomet pasaulyje nebūtų nei narkomanų, nei alkoholikų, nei patologinį viršsvorį turinčių ir nuo kitokių priklausomybių kenčiančių žmonių.

Pats žmogus, norėdamas atsikratyti kažkokios manijos, turi pereiti pragaro kančias, kad įveiktų tą silpnybę, o tuo tarpu jo partneris jaučiasi įsižeidęs, nes gi „tu manęs nemyli, jei negali dėl manęs mesti gerti, lošti, ėsti, ar išjungti trauką kitai moteriai“. Deja gyvenime nėra viskas taip paprasta. Ir nuo to nėra neapsaugotas nei vienas žmogus. Net ir tie, kurie smerkia tokį elgesį, negali būti garantuoti, kad tokios patirties nepametės jų pačių gyvenimas. Žinot posakį „nuo likimo nepabėgsi“. Čia būtent tas variantas, kai tu negali išvengti to, ką tau lemta patirti. Dažnai vieniši žmonės metų metus ieško to žmogaus, kuriam jaustų trauką ir aistrą. Ir neretai laimingai susituokę gali susilauki tokios likimo „dovanėlės“, kuri toli gražu nepadaro jų laimingesniais.

Jūs turit suprasti, kad jūsų nuoskaudos dėl šios patirties jus kankina tik dėl to, kad jaučiatės pažeminta. O pažeminta jūs jaučiatės dėl to, kad manot, jog taip elgdamasis jūsų sutuoktinis tiesiogiai blogai elgėsi su jumis. Bet taip nėra. Tai, kad jis melu dangstė savo neištikimybę, sako apie tai, kad jis norėjo jus apsaugoti nuo jus skaudinančios informacijos. Tai, kad žmonės pradeda iš blogos pusės atsiliepti apie savo sutuoktinius, rodo tai, kad jie bando ieškoti priežasčių savo elgsenai pateisinti. Patikėkit, tie, kurie sąmoningai neieškojo meilužių, jie patys nesuvokia tos traukos naujai pasijai. Tas nesusivokimas savyje verčia elgtis neadekvačiai. Ir tik vėliau, kai visos aistros nurimsta, kai žmogus atgauna sąmoningumą, jis ir pats pakraupta nuo savo veiksmų. Nuoširdžiai gailisi dėl sukelto skausmo artimiems žmonėms ir to pasekoje daro viską, kad atpirktų savo kaltę.

Džiaugiuosi dėl jūsų, kad ši skaudi patirtis neišardė jūsų šeimos ir neatėmė iš jūsų mylimojo. Kad visą tai pasitarnavo jūsų santykių gerovei. Kad abu suvokėte, kokie svarbūs esate vienas kitam. Kad vis dar sakote „myliu“. Jūs pasirinkote meilę, o ne savo ego puikybę. Ir tai, kad dabar jūsų santykiai yra puikus, savaime kalba apie tai, kad jūsų pasirinkimas buvo labai teisingas. Galiausiai – išgirskite savo vyro žodžius: „TAI jau praeitis!“ Nejuodinkite dabarties tįsdama iš paskos praeities juodulius. Šiandien jūs turite viską: šeimą, meilę, gražius santykius. Tai yra didžiausia gyvenimo vertybė - likimo dovana, kuria apdovanotas toli gražu ne kiekvienas. Vertinkite tai ką turite! Neleiskite savo tuščiam išdidumui viso to išsižadėti. Juk jūs esate verta meilės ir gražios šeimos, tiesa? Pamąstykite apie tai.

Jei nežinai kaip pasielgti susiklosčiusioje situacijoje, ar nesupranti kodėl vienaip ar kitaip elgiasi tavo antra pusė, siųsk savo problemos aprašymą mums arba rašyk tiesiogiai Ingai. Į visus skaitytojų klausimus bus atsakyta COSMO portale ar privačiai į pateiktą el.paštą.

Klaida. Jūsų naršyklė nepriima sausainėlių (cookies).

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją