Neištikimybės pinklėse: nebūkite principingi, būkite supratingi

 (23)
Gauname vis daugiau mūsų skaitytojų laiškų, kuriuose merginos atvirai pasakoja sunkiausius išgyvenimus ir dalinasi patirtimi. Šį kartą - laiškas nuo merginos, kuri padarė klaidą, už kurią teko skaudžiai sumokėti - atsisveikinti su mylimu žmogumi.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pastaruoju metu pastebiu nemažai straipsnių apie neištikimybę. Gal dėl to, kad tai populiari tema, o gal dėl to, kad ji man aktuali – esu visa tai patyrusi. Buvau neištikima.

Kiekvienas straipsnis susilaukia daugiau ar mažiau komentarų ir nuomonių. Smalsu, tad vis paskaitau. Galbūt giliai tikėdama, kad yra žmonių, kurie mano bėdą supranta kitaip: nestandartiškai, nesilaikydami vienos ir neginčijamos mylinčių ir įsimylėjusių nuomonės, kad neištikimybė nepateisinama ir neatleidžiama.

Nedrįstu ginčytis, bet padariau išvadą, jog tokie skambūs, stiprūs bei tvirti pareiškimai šia tema dažniausiai nuskamba iš lūpų tų, kurie to nepatyrė, neišgyveno, kuriems, ačiū Dievui, neteko su tuo susidurti.

Prisipažinsiu, jog ir pati buvau toje barikadų pusėje, kuri skalambija, jog jei vieną kartą mylimasis (-oji) buvo neištikimas, tai visa tai tikrai pasikartos. Kad atleisti neištikimybę tai tas pats kaip duoti antrą kulką. Kad žmonės nesikeičia. Kad su neištikimuoju (-ąja) reikia viską iškart nutraukt, supakuot daiktus, užtrenkt duris ir t.t. Taip kalbėjau iki tos dienos, kai mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Dar ir šiandien, pati savęs klausdama, kodėl taip padariau, negaliu rasti logiško atsakymo. Ir apskritai, kokia čia logika gali būti… Iš pradžių, kai neištikimybė buvo atskleista/pripažinta, kaltinau partnerį, ieškodama bet ko, kas bent kiek pateisintų tai, ką padariau. Tuo metu atrodė, kad mano poelgis bent kažkiek pateisinamas. Gal vis dėlto dalis tiesos mano kaltinimuose antrajai pusei ir tuo pačiu mano pasiteisinimuose buvo, tačiau jokiu būdu negaliu tvirtinti, kad neištikimybė buvo teisingas kelias.

Jei atvirai, manau, jog taip susiklostė aplinkybės: iš pradžių viskas buvo tarsi avantiūra, žaidimas, bet galiausiai šis žaidimas sugriovė visų šios istorijos dalyvių gyvenimus – kažkas buvo įskaudintas, kažkas – pažemintas ir įžeistas.

Dėl šio įvykio mano mąstymas, supratimas ir gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Galiu pasakyti tik tiek, kad šis sukrėtimas parodė, kaip žemai galiu pulti, tačiau tuo pačiu man tai yra neįkainojama gyvenimo pamoka ateities santykiams: kaip juos puoselėti, daugiau kalbėtis su antrąja puse, nebijoti išsakyti savo nuoskaudų, pažvelgti į save iš šono, mažiau kritikuoti, daugiau daryti nei kalbėti, dažniau laiko skirti tik sau ir antrajai pusei, nebūti šalta, arogantiška, pačia protingiausia ir jokiu būdu nemanyti, kad tavo antroji pusė tau viską atleis.

Šiandien, kai nuo tos košmariškos dienos praėjo daugiau nei metai, galiu pasakyti, kad niekada nieko nemylėjau ir nemylėsiu taip stipriai, taip nuoširdžiai ir taip besąlygiškai kaip myliu tą vyrą, kurį šitaip pažeminau, įskaudinau, nuvyliau, išdaviau ir sutrypiau…

Ir visgi, praėjus daugybę neištikimybės išbandymų, galiu pasakyti, kad neištikimybė negali būti pateisinama ar atleidžiama. Nėra argumentų, galinčių pateisinti tokį poelgį. Tačiau niekuomet neskubėkite smerkti, teisti ir bausti – nuriję ašaras, užgniaužę pyktį bei panieką pasistenkite išklausyti, suprasti. Neskubėkite užginčyti to, ką girdite. Įsiklausykite į skausmo ir kaltės draskomą balsą, įsižiūrėkite į skaudančias akis, tiesiog prieš smerkdami ir ištrindami mylimąjį žmogų iš savo gyvenimo atsistokite į jo vietą… Jei jūsų bandoma atsiprašyti, jei jūsų prašoma antrojo šanso, jei jums prisiekinėjama, jog tai niekada nepasikartos – supraskite, tikrai jus mylintis žmogus bus pasirengęs pateisinti ir pranokti Jūsų lūkesčius, įrodyti, jog padarė klaidą. Prašyti atsiprašymo lygiai taip pat sunku kaip ir sugebėti atleisti.

Mano nuomone, neištikimybė negali būti atleista. Aš niekada sau už tai neatleisiu, tad neturiu jokios teisės prašyti, jog man už tai būtų atleista. Aš prašiau, jog būtų priimtas mano atsiprašymas. Žinau, vis dar esu mylima, tačiau neištikimybės žaizdos niekada neužgis ir jokios bendros ateities būti negali (o aš vis tiek giliai širdyje save apgaudinėju svarstydama: o gal…).

Ir pabaigai – gyvenkite ir sprendimus priimkite ne dėl kitų nuomonės, o dėl savęs. Jei išgyvenus mylimojo (-osios) neištikimybę sugebate išsaugoti santykius – pirmyn ir tik nesižvalgykite aplink, neklausykite kitų pamokymų ar nuomonių. Išsaugoti santykius kur kas sudėtingiau nei juos sugriauti, tad visuomet dėkite daugybę abipusių pastangų tam, kad būtumėte kartu. Ir tik neberadę savyje jėgų ar noro jauskitės laisvi pasukti skirtingomis pusėmis. Nebūkite principingi, būkite supratingi.

Gražios Jums šv. Valentino dienos!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Meilė

Netradicinės vietos intymiems malonumams: pavojai, po kurių gali tekti stipriai gailėtis (3)

Seniai susituokę vyras ir žmona norėdami paįvairinti savo seksualinį gyvenimą dažnai tam pasitelkia įdomias, netradicines vietas. Tai jie daro specialiai ir apgalvotai. Tačiau paaugliai ar dar su tėvais gyvenantys jauni žmonės dažnai būna priversti suktis iš situacijos ir ieškoti vietos savo meilei išreikšti.