Neištikimosios išpažintis: nuo tada visą pasaulį pradėjau matyti kitaip

 (1)
Stebėdama aplinkinius nusprendžiau, kad atsitiktinis nuotykis padeda nugalėti rutiną ir praskaidrina nuobodulį neatnešdamas jokių nepageidautinų pasekmių. Tačiau aš pasukau į kairę lėkdama pernelyg dideliu greičiu ir nebesugebėjau išsilaikyti ant tiesaus kelio.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Atrodo viskas buvo tobula – mylintis ir mylimas vyras, protingas ir sveikas vaikas, puikiai sutvarkyta buitis, gerai apmokamas įdomus darbas. Tačiau aš nuobodžiavau. Ilgainiui nuobodulys peraugo į apatiją, gal net depresiją, vos prisiversdavau iš ryto išlipti iš lovos. Manęs nebedžiugino tai, ką visą laiką troškau turėti ir dėl ko ilgai stengiausi.

Kartą su drauge sėdėjome jaukioje kavinukėje ir gurkšnojome sausą raudoną vyną. Ji man pasakojo apie savo meilužį. Banali istorija, kurios klausiausi tik dėl to, jog pasakojo mano draugė.

Stebėjau ją, pamažu ėmiau nebegirdėti ką ji kalba, nes mano dėmesį patraukė pasikeitusi draugės išvaizda. Jos akys žibėjo, juokas priversdavo atsisukti vyriškius sėdinčius prie gretimo stalelio, o energija ėmė užkrėsti net mane.

Aiškiai ir skausmingai suvokiau: jai ryte lengva keltis, ji net neįsivaizduoja, koks kankinantis ir sekinantis gali būti nuobodulys. Pavydėjau, nors dar visai neseniai maniau, jog ji nevykėlė, nesugebanti susitvarkyti gyvenimo!

Nuo tada visą pasaulį pradėjau matyti kitaip. Pakalbėjusi su viena, po to su kita, trečia drauge sužinojau, kad nors po kartą jos buvo neištikimos savo vyrams ir nuo to jų šeimyninis gyvenimas ne tik nenukentėjo, bet atvirkščiai, santykiai net sutvirtėjo.

„Svarbiausia, viską gerai nuslėpti. Be abejo, sąžinė truputį graužia, bet būtent tas graužimas verčia stengtis ir net su nuosavu vyru imi jaustis beveik taip pat jaudinančiai, kaip kadaise“ – mokė mane draugė Lina. Ir aš, visą gyvenimą maniusi, jog ištikimybė yra savaime suprantamas dalykas ėmiau dairytis į kitus vyrus.

Fantastika! Pirmą mėnesį nuobodulys kažkur dingo, nors aš nieko nepadariau. Tik leidau sau manyti, jog TAI gali atsitikti. Tačiau minčių greit nebeužteko – ėmiau veikti taip, kad jos virstų veiksmais.

Darius, su kuriuo susipažinau sporto klubo kavinėje, atrodė sutvertas atsitiktiniams santykiams. Jaunas, atletiškas, savimi pasitikintis. „Tikriausiai nelabai protingas“ – pamaniau, kai jis prisėdo prie mano staliuko ir ėmė žerti komplimentus.

Jis pakvietė mane vakare susitikti klube ir aš sutikau. Šokti su juo buvo nuostabu. Darius valdyte valdė mano kūną, tobulai jausdamas ritmą. Laikė tvirtai, bet ne pernelyg stipriai. Nedarė nieko, dėl ko būčiau norėjusi ištarti griežtą „ne“.

Vyras buvo komandiruotėje, todėl pernelyg nesilaužydama pasakiau Dariui savo mobilaus telefono numerį. Einant į pirmą tikrą pasimatymą po penkerių metų man kojos drebėjo kaip paauglei. Bijojau ir tuo pačiu troškau to, kas turėjo atsitikti...

Aš įsivaizdavau, jog po vakarienės restorane važiuosime į viešbutį, pasimylėsime, tada išsiskirsime ir daugiau niekada nebesusitiksime. Kūriau romantiškiausius scenarijus, kaip aš atsikelsiu, kai jis užmigs, ištrinsiu iš jo mobilaus telefono savo numerį ir prieš grįždama namo dar pasivaikščiosiu naktinio miesto gatvėmis.

Tačiau tąkart mes ne tik kad nesimylėjome, net nepasibučiavome! Tik be perstojo kalbėjomės, net nepastebėjau kaip greit prabėgo laikas, lauke ėmė švisti.

Jis parvežė mane namo ir pasakė, jog ši naktis buvo nuostabiausia jo gyvenime. Tada aš pagalvojau, jog veltui apsivilkau naujus seksualius apatinius. O po to atėjo metas, kai nebegalvojau nieko. Melavau vyrui, bendradarbiams, draugėms, kad iš pakankamai įtempto savo užsiėmimų grafiko išplėščiau nors valandėlę pasimatymui. Valandėlės virsdavo valandomis – mes mylėjomės, kalbėjomės, tada vėl mylėjomės. Nors ir bijojau sutikti pažįstamų, drįsau eiti su juo į kinus, šėldavome naktiniuose klubuose.

Kartą tris dienas nesulaukiau skambučio, o kai pagaliau jis paskambino, buvau svarbiame dalykiniame susitikime. Pasielgiau sulaužydama visus savo principus ir gero tono taisykles – vidury sakinio atsiprašiau kliento, pašokau, nuversdama kėdę ir išbėgau į koridorių, kur beveik pusę valandos į ragelį burkavau kaip balandėlė.

Gal ne balandėlė, o višta - kai grįžau, klientas buvo išėjęs ir daugiau nebenorėjo su manimi turėti jokių reikalų. Tačiau problemos darbe buvo menkniekis palyginti su košmaru, kuris dėjosi namuose. Tapau irzli, dėl menkniekių pykau ant vyro ir sūnaus, tiesiog stengdavausi išprovokuoti konfliktus, kad galėčiau „įsižeidusi“ dingti iš namų. Viskas vyko priešingai, negu kažkada man pasakojo draugė Lina.

Vieną vakarą pasakiau vyrui, jog einu su drauge į kiną. Jis užtvėrė man kelią ir apkabino: „Vaiva, mums visiems kartais taip atsitinka, bet tu jau nuėjai per toli. Laikas sustoti“. Tačiau aš, burbtelėjusi „ką čia nusišneki“ išsisukau iš vyro glėbio ir išėjau.

Grįžusi gerokai po vidurnakčio bandžiau tyliai prasmukti į vonią, tačiau nuo atviro pokalbio išsisukti jau nebesugebėjau. Vyras man liepė pasirinkti – jis arba meilužis. Apsipyliau ašaromis, nes jaučiau, kad nenoriu prarasti šeimos. „Leisk man dar pagalvoti“ – paprašiau.

Lina, kuriai sekančią dieną viską papasakojau pareiškė, jog mano vyras nuostabus žmogus, jog dar leidosi su manimi į kalbas, o aš – tikra kvailė. „Vaiva, kaip tu galėjai sau leisti įsimylėti? Tai jau nebėra atsitiktinis seksas, tu griauni savo gyvenimą. Pagalvok, ar tikrai nori pradėti santykius kurti iš naujo, ar tu galėsi gyventi su tuo žmogumi?“

Aš nežinojau. Jaučiau, kad tebemyliu savo vyrą, tačiau to vaikino troškau tiesiog beprotiškai. Vyras dar bandė su manimi derėtis, siūlė kartu nueiti pas psichologą, tačiau kai pagaliau vėl pateikė ultimatumą „jis arba aš“ susikroviau daiktus ir išėjau.

„Jis mane myli, jei panorėsiu, visada galėsiu grįžti“ – nusprendžiau. Maniau, kad elgiuosi pakankamai garbingai, nes gyvenau ne su meilužiu, o nuomojamame bute. Keletą kartų į savaitę ateidavau pasimatyti su vaiku, kuris skyrybas išgyveno labai sunkiai, todėl gana dažnai visi trys eidavome pasivaikščioti ar papietauti.

Turėjo praeiti daugiau nei metai, kol aš pajutau, kad susitikimų su buvusiu vyru ir vaiku laukiu labiau, nei su meilužiu. Atradau, kad su juo vėl turiu apie ką kalbėtis. Ėmiau jo trokšti kaip niekad ir mes pasimylėjome.

Vieną vakarą po darbo meilužiui pasakiau, kad šiandien neturiu laiko su juo susitikti ir neįspėjusi įžengiau pro buvusių savo namų duris. Tačiau staiga supratau, kad niekas čia manęs nebelaukia: prie vakarienei padengto stalo sėdėjo trise. Mano vyras atidarinėjo butelį vyno, o mano sūnus sėdėjo nepažįstamai moteriai ant kelių.

Nuo tada prasidėjo keletą mėnesių trukusi kova susigrąžinti šeimą, kuri tęsiasi iki šiol. Kartais man ima atrodyti, kad jau pavyko, tačiau atsitinka kas nors, kas priverčia iš apmaudo vėl graužti nagus. Pavyzdžiui, vakar sūnus tėčio paklausė: „Ar eisime pietauti su mama, ar su teta Daiva?“.

Meilės ir įsimylėjimo dvikova (psichologinis komentaras)

Įsimylėjęs žmogus patiria stiprius pojūčius, jo organizme vyksta cheminės reakcijos, kurios verčia elgtis neįprastai. Net aplinkiniai to negali nepastebėti - energija, žibančios akys, skardus juokas.

Natūralu, jog Vaiva draugei pajuto pavydą. Vaiva nuobodžiavo, nes į jos gyvenimą įsismelkė rutina, ji nebeturėjo tikslų, kurių siekdama galėtų patirti aštresnių pojūčių. Moteris pati suvokė, kad nuo apatijos, kuri ėmė virsti depresija, galėtų išsigelbėti patirdama kažką ekstremalaus.

Stebėdama aplinką Vaiva nusprendė, kad vienintelė išeitis – atsitiktinis seksualinis ryšys. Galbūt, jei būtų turėjusi kitokias drauges jai būtų užtekę porą kartų iššokti iš lėktuvo su parašiutu, nes iš tiesų ji savo vyro niekada nesiliovė mylėjusi, aistra Dariui tą meilę tik nustelbė.

Vaivai taip, kaip jos draugėms, nepavyko paprasčiausiai pasimėgauti viena adrenalino doze, kadangi ji visada tikėjo ištikimybe, o įsitikinimų per vieną dieną pakeisti neįmanoma. Ji įsimylėjo, nes nepripažino neištikimybės, nors ir bandė priešingai įrodyti sau pačiai.

Palikdama šeimą ji tarsi stengėsi būti ištikima meilužiui ir sugrįžo į ją tik tada, kai ir jam tapo nebeištikima. Kaip banaliai beskambėtų, įsimylėjimas praeina, o meilė – ne, tačiau įsimylėjimas yra stipresnis už meilę.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją