Negaliu pasigirti vyrų gausa, bet yra viena nuodėmė, dėl kurios leisčiausi užmėtoma akmenimis

 (146)
Už laišką dėkojame mūsų skaitytojai Andželikai. Jei ir tu nori pasidalinti savo istorija, rašyk mums el. paštu portalas@cosmopolitan.lt
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mes visi darome klaidų. Didesnių, mažesnių, turinčių pasekmių tik mums patiems, o kartais, deja, ir aplinkiniams. Už vienas esame smerkiami, barami, ketvirčiuojami, iš kitų pasijuokiame ir, laimei, pasimokome.

Kiekvienam, sąlyginai, padoriam žmogui, kokių dabar reta, nevedybiniai lytiniai santykiai - nuodėmė ir ištvirkavimas. Bet tokios pažiūros beviltiškai paseno ir dabar seksas iki vestuvių, nusukimai į kairę tampa gyvenimo norma. Tuo galime įsitikinti pažiūrėję į jauną vakarietišku principu išauklėtą kartą ar paskaičius gausias publikacijas, kuriose tokie intymūs santykiai dažnai tampa pasididžiavimo objektu. Suprantu, kad sunku laikytis griežtų senųjų dogmų „jei tavo akis skatina tave nusidėti – išlupk ją...“, ar užsidengus veidą žiūrėti į supantį pasaulį pro siaurą plyšelį. Bet, sutiksite, kad ir per tą siaurą plyšelį galima grožėtis svetimu vyru ir svajoti apie draudžiamą vaisių. Taip pat galima būti paleistuve – nepaleistuvaujant ar mylėtis su vyrais, netampant prostitute.

Negaliu pasigirti vyrų gausa per savo dar neilgą gyvenimą, bet pagal senąsias dogmas ir moralės principus, mane būtų galima drąsiai užmėtyti akmenimis. Tačiau mano gyvenime yra viena nuodėmė, dėl kurios leisčiausi užmėtoma akmenimis, nors gavusi pirmą akmenį į kaktą, tikriausiai, labai gailėčiausi to momentinio drąsos proveržio. Ką padarysi, juk mes, moterys, kartais tokios nenuspėjamos, neprognozuojamos ir dėl to, kaip negaila, pačios dažniausiai kenčiame. Ta mano nuodėmė tetruko gal tik pusvalandį, o atrodo, kad tebesitęsia iki šiol.

Buvau antro kurso studentė. Vienas iš dėstytojų visada skyrė man truputi daugiau dėmesio nei kitoms studentėms ar studentams. Bet tai nebuvo vyro dėmesys jaunai moteriai, tai buvo daugiau – gal tėviškas, ar net eksploatacinis, bet man patiko abi formos. Buvau jo fanė, dalyvaudavau visuose jo koncertuose, renginiuose, dirbau klapčiuku, bet tai jokiu būdu nelengvino mano mokslų. Tuo klausimu jis buvo principingas, bet palepindavo papildoma valandėle dėmesio mano darbams, mokslui ir kartais užtrukdavo ilgiau, nei privalėtų, atskiroje, uždaroje auditorijoje.

Kaip pakerėta stebėdavau, kai jo veidas vartant mano darbus iš muzikalaus pavirsdavo į susimąsčiusį, suraukta kakta kaip didžiojo antikos mąstytojo Platono. Tokiomis akimirkomis mintyse ji vadindavau tiesiog Platonu, bet niekada nedrįsau net pagalvoti, sulyginti surauktos kaktos švelniais bučiniais. Jo pareigos ir labai solidus amžiaus skirtumas neleido net mintimis peržengti tos ribos.

Tą kartą jis labai susiraukęs stovėjo prie fortepijono, o aš kaip prasikaltusi maža mergaitė prie lango viena akimi stebėjau gatvę, po kurią, žvalgydamasis į langus, jau keletą minučių pirmyn atgal vaikštinėjo jo brolis. Visa širdimi troškau, kad tą įtemptą akimirką šioje muzikos garsų prisotintoje aplinkoje pasigirstų eilinis vulgarus gatvinis švilptelėjimas ar ausį rėžiantis riksmas „Ei, brolau, išlįsk“.

Dėstytojo jaunesnį brolį truputi pažinojau, nes teko keletą kartų persimesti vienu kitu linksmu žodeliu. Jis taip pat kartais dalyvaudavo maestro renginiuose. Jaunėlis buvo visai kitoks. Visada laimingas lyg rublį radęs ir nebijantis tarstelėti vieną kitą šmaikštų, mielą, jaudinantį, nedviprasmišką žodelį. Kartais pagalvodavau, kad su tuo vyruku, kuris kaip ir dėstytojas, tiko man į tėvus, būtų lengva suartėti. Jis sudarė komunikabilaus, lengvai prieinamo, vienu akies mirktelėjimu suviliojamo vyro įspūdį.

-Jūsų brolis po langais trypčioja,- tariau labai tyliai, gal labiau sau, pastebėjus kaip maestro ruošiasi tarti kažką pikto.

Jo puiki klausa tai išgirdo ir jis priėjo prie lango. Vos susilaikiau garsiai nenusikvatojus, kai dėstytojas lyg vaikėzas persivėręs per langą mostelėjo ranka, negarsiai pacaniškai švilptelėjo ir riktelėjo auditorijos numerį.

Netrukus jis užėjo.

- Pats Liuciferis pasiklys ir sprandą nusisuks tame natų pasaulyje, o ką jau bekalbėti apie normalų pilietį,- tarė linksmai ir meiliai nužvelgė mane įsitempusią lyg kareivį saugantį garbingiausią studijos vietą langą.

Girdėjau, bet nesiklausiau kaip jie aptarinėja kažkokius savo reikalus, tačiau kai kalba pakrypo apie muziką, susikaupiau, nes maestro atsainiai numetė ant fortepijono mano namų darbus.

- Visą gyvenimą klausausi tavo grojamą natų popuri, o tu man nė vienos natos nedavei sugroti.

- Nuo to pasauliui ir žmonėms tik geriau,- atsakė kaip visada rimtai vyresnysis.

- O kur toje zebro kailio panelėje slepiasi visą ko pradžia nata do,- paklausė žaismingai ir nesitaikęs, liaudiškai bakstelėjo į pirmą pasitaikiusį klavišą.

Maestro tikriausiai vos infarktas neištiko nuo tokio pasityčiojimo iš instrumento, bet staiga kažkaip keistai nužvelgė mane. Matyt išgirdo sustiprėjusį mano širdies plakimą.

- Man reikia trumpam išeiti, o studentė Andželika parodys kur slepiasi ta visą ko pradžia.

Pirmą kartą išgirdau dėstytojo balse žaismingą natą, o jis kaip to žaismingumo patvirtinimą nežymiai šyptelėjo ir išėjo. Nemuzikalusis broliukas mandagiai pasiūlė prisėsti prie fortepijono. Paklusau ir švelniai paliečiau klavišą.

- Čia do,- sušnibždėjau ir pajutau kaip lengvas virpulys nubėgo nuo širdies link visą ko pradžios.
- O galite sugroti tas natas, kurios yra su visokiais pagaliukais, vėliavėlėmis ir paramstytos kažkokiais hieroglifais? - paprašė tyliai.

Norėjau nusijuokti, bet juokas užstrigo gerklėje, jaunatviškas jaudulys ėmė drebinti kūną, o pirštai pradėjo lakstyti, kaip išsireiškė jaunėlis, zebro kailiu. Nepamenu ką skambinau. Nors turėjau ir turiu puikią klausą, bet neišgirdau kaip jis nuėjo, trakštelėjo užrakinama spyna ir sugrįžo. Atsipeikėjau kai prie manęs prigludo jo kūnas, o šiltus delnus pajutau savo pažastyse. Negaliu pasakyti, kad jis kvepėjo kažkokiais išskirtiniais kvepalais, tiksliau jis visai nekvepėjo, bet nuo jo sklido kažkokia paprasta vyriška ramybė, šiluma stipriai kontrastuojanti su iki šiol tik kelis kartus patirtomis studentiškomis glamonėmis ir supančia aplinka. Aš pasijutau pakliuvus į glėbį vyro iš kito pasaulio. Iki tos akimirkos tas nežinomas pasaulis egzistavęs kažkur anapus partitūrų, natų staiga lyg iš dangaus nukrito į šią nedidelę auditoriją, prie ne pirmos jaunystės fortepijono, šalia mano jauno kūno.

Jutau kaip jis mane lėtai nurenginėja. Kilstelėjau, kad išlaisvinčiau prisėstą sijonėlį, kelnaites, kaip dirigentė kėliau vieną ranką, o po to kitą, kad kažkur pradingtų palaidinė, liemenėlė. Nesipriešinau tik vis skambinau tai, ką mokėjau, ko nemokėjau, ko niekada neskambinau ir ko daugiau gyvenime nebeskambinsiu. Staiga pramerkus akis pamačiau muzikos instrumente savo nuogo kūno atspindį. Nespėjau išsigąsti kai pajutau kaip mane kelia tvirtos vyro rankos, švelniai glamonėja, lėtai bučiuoja, atsargiai lenkia ir glaudžia prie fortepijono. Dar viena kita akimirka, iškvėpiau nuo malonumo susikaupusį orą, apglėbiau fortepijoną ir pajutau vyrą. Muzika nutilo - prabilo jausmai.

Tą akimirką gailėjausi, kad savo skaistybę atidaviau ne šiam žymiai vyresniam muzikiniam kirviui, nežinančiam kur „gyvena“ nata do, o vienmečiui pianistui. Jaunuolis pabučiavo, pamaigė, apsnargliavo ir užmigo. Jokių jausmų, jokių improvizacijų.

Keista, bet visoje šioje jausmų gamoje kartais nuskambėdavo ir vienas kitas realus muzikinis garsas. Nežinau ar aš, ar jis netyčia paliesdavo klavišus, bet tai netrukdė mudviem siausti prie ir ant skausmingai girgždančio seno fortepijono.

Mes labiau pratę matyti kai ant stalo šoka, raitosi ar tiesiog guli moteris. Jūs nepatikėsite, bet ant fortepijono gulintis nuogas vyras, kad ir ne Apolonas, bet dar nesudribęs, vertas ne fotoaparato blykstelėjimo, o menininko teptuko. Moku truputi tapyti – gal kada nors iš atminties atkursiu tą vaizdą, ar, blogiausiu atveju, surengsiu erotinę - muzikinę fotosesiją ir parašysiu kūrinėlį – solo natai do su vaikinu. Tokie vaizdai ir jausmai išlieka visam gyvenimui, ir juos dažnai prisimenu stumdama banalias monotoniškas dienas. Taip, dabar tik prisiminimai, o tada protą ir atsargumą aptemdė jausmai.

Man ir dabar, juo labiau tada, yra nepriimtinas oralinis seksas. Iki to susitikimo buvau tik kartą bandžiusi. Vienam jaunuoliui, kad sutvirtėtų vyriškumas antram kartui, prisiverčiau nulenkti galvą žemiau jo bambos. Turiu pasakyti, tai labai efektyvi priemonė, bet tas jaunuolis pajutęs tą efektyvumą vis labiau spaudė mano galvą kol sukėlė pasišlykštėjimą ne tik jo vyriškumu, bet ir juo pačiu. Atstūmiau ir nebenorėjau to antro karto. Tą kartą aš nusisukau ir užmigau, o jis pabaigė savarankiškai.

Šis gudrutis, gulintis ant fortepijono buvo kas kita ir net neprašoma pasiryžau tam, ko taip nemėgstu. Susidarė įspūdis, kad ne aš jam suteikiu malonumą, o jis man leidžia pasidžiaugti juo ir kas svarbiausia, jokių jo rankų prisilietimų, galvos suspaudimų, prispaudimų. Visiška veiksmų laisvė. Retas vyras moka valdyti kūną tokiais atvejais, bet tas išdykėlis nelaukė pabaigos. Apsikeitėme vietomis ir po jaudinančių bučinių jis pabaigė taip, kaip ir privalo užbaigti moterį gerbiantis vyras, nenaudojantis prezervatyvo.

Gulėdama susirietus į kamuoliuką ant auštančio instrumento žiūrėjau į nuogą vyrą. Jis, kaip savo namuose, be kompleksų ramiai sėdėjo ant kėdutės ir kaip maestro suraukęs kaktą atidžiai žiūrinėjo klavišus. „Kokie jie dabar panašūs“ – pagalvojau ir išsigandau. Negi tas muzikos pasaulis taip iškreipia veidus. Ką tik buvęs mielas besišypsantis veidas pavirto į susimąsčiusio Platono. Siaubas!

Pasigirdo tylus beldimas.

- Na ar radote kur slepiasi nata do? – pasigirdo tylus dėstytojo balsas.

Jaunėlis nieko nelaukęs kaip kirviu kirto per klavišą.

- Čia ne do, čia kažkokia siaubinga sol,- tarė šiek tiek ironiškai maestro ir išgirdau nueinančius žingsnius.

Kaip puiku kai broliai supranta vienas kitą iš vienos natos.

- Ot velnias, nepataikiau,- žaismingai tarė jaunėlis, jo kaktoje dingo raukšlės ir ne be taip audringai, bet maloniai dar kartą sugrojome jausmų gamą iki pat si, palikdami paskutiniąją natą ateičiai.

Nors, atrodo, jis atsitraukė laiku, bet matyt kelias lemtingas akimirkas uždelsėme abu ir liaudiškai pasakius „užkibo“. Pirma mintis buvo su „pilvu“ pristatyti pas kaltininką ir pranešti džiugią naujieną. Po to pagalvojau, o kas iš to? Jis – mano dėstytojo brolis, labai ženkliai vyresnis, turi šeimą ir du paauglius vaikus. Išskirti šeimą ir ištekėti už jo? Kvailystė, nes juk mūsų kūdikis ne tyros meilės vaisius, o jausmingos ir užmaršios akimirkos rezultatas. Jei jis būtų išsiskyręs, paėmęs mane jauną gražią į žmonas, tai aš visą gyvenimą jam bučiau buvusi eilinė nata do kurios jis nepažįsta ir, manau, nebūtų stengęsis pažinti.

Gimdyti ir vienai auginti? Būtų tekę mesti mokslus ir atsisėsti tėvams ant sprando. Viską apsvarsčiusi tyliai, niekam nieko nesakius, pasidariau išvalymą. Baigiau mokslus, turiu šiokį tokį darbą. Po kelių metų ištekėjau. Su vyru jau metai stengiamės, bet vis neužkimba. Net nežinau ar reikės kreiptis į vaisingumo kliniką, ar netyčia susitikti su dėstytojo broliu ir dar kartą paieškoti kur gyvena nata do.

Ankščiau kartais sutikdavau tą jausmų gamos specialistą. Lyg niekur nieko pasisveikindavome, persimesdavome vienu kitu žodeliu ir jokių užuominų apie tai, kas buvo, ar apie kažkokį pakartojimą. Matyt, abiem tas muzikinis aktas buvo tiek netikėtas, spontaniškas ir malonus, kad bijome jį sugadinti tolimesniais banaliais santykiais. Nedrįstu apie tai svajoti, bet gal dar kartelį jam atsiduočiau jau vien dėl to užkibimo.

Beje tas mielas Apolonas ant fortepijono net nežino, kad jo kūdikis tapo eiline medicinine atlieka, o gal perskaitęs šį rašinį atpažins save? Ar skaitai, „Apolone“? Jei dar prisimeni kuklią studentę, stovėjusią kaip kareivis prie lango, susirask mane. Aš dažnokai lankausi ten, kur tu man paskambinai vienintelę ir nepakartojamą natą do.

Aš lauksiu. Andželika.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Meilė

Psichologas apie amžiaus skirtumą poroje: yra užslėptų psichologinių motyvų (17)

Dar prieš kelis amžius visuomenės požiūris į amžiaus skirtumą porose skyrėsi, tačiau šiandien jis tampa vis liberalesnis. Dažnai su kolegomis tenka diskutuoti, ar amžiaus skirtumas poroje yra normalus reiškinys? Šioje publikacijoje išreikšiu savo nuomonę bei patirtį, sako psichologas Erikas Siudikas.

Psichologas: kas laiko "negyvuose" santykiuose ir kodėl sunku išsiskirti

Prisimenu priešais save sėdinčią klientę. Ji vardu Eglė (vardas pakeistas, gautas klientės leidimas). Ne tik jos širdis, tačiau ir akys yra kupinos skausmo. Ji dalinasi savo išgyvenimais pasakodama gyvenimo istoriją, kuri jai pačiai yra unikali ir išskirtinė.