N-18: pirmos nakties teisė – nekaltybė, atiduota ponui

 (113)
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pirmos nakties teisė - tai senovinis paprotys, kuomet jaunamartės lytinis aktas vyksta ne su būsimu sutuoktiniu, o su svetimu vyru. Juo galėjo būti genties vadas, dvarininkas, feodalas ar koks nors kitas garbus asmuo, nuo kurio jaunavedžiai buvo priklausomi. Ta priklausomybė pasireiškė įvairiai. Buvo griežtai laikomasi baudžiavos taisyklių, ilgalaikių įsipareigojimų, religinių dogmų ir senų tradicijų.

Žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, tai atrodo kaip žeminantis ir nemalonus faktas pačioje šeimyninio gyvenimo pradžioje. Tačiau senesniais laikais žmonės kitaip žiūrėjo į panašius dalykus. Kaimo mergaitė jau nuo mažų dienų žinojo, kad nekaltybę jai atims ne būsimasis jos vyras, o tarkim koks grafas, gyvenantis prabangiuose rūmuose, stovinčiuose ant kalvos šalia kaimo.

Kadangi šis ritualas buvo atliekamas iš kartos į kartą – tą patį darė ir močiutės, ir mamos – tad nieko gėdingo mergaitės tame nematė. Priešingai, mintis, kad štai visą naktį praleis su kilmingo kraujo ponu, kai kurioms atrodė netgi maloni. O jeigu mergina sugebės jam įsiteikti, labai tikėtina, gaus dar ir kokią dovanėlę.

Kalbant apie jaunikį, atiduodantį savo sužadėtinę kitam vyrui, vėl gi reikia vertinti pagal tais laikais gyvenusių žmonių mentalitetą. Gimęs valstiečiu, žmogus ir mirdavo juo būdamas. O gimęs dvarininku ir mirdavo dvarininku. Skirtingų socialinių grupių ir klasių žmones skyrė gili bedugnė. Žemiausio sluoksnio atstovai net mintyse nedrįsdavo lygintis su aukštesniojo sluoksnio atstovais. Valstiečiai į didikus žiūrėjo su didele pagarba ir keliaklupsčiavo prieš juos. Todėl ir jaunikiui garbės reikalas buvo savo jaunamarte pasidalinti su kilmingo kraujo turinčiu didiku. Jam sukeltų kur kas didesnę baimę, jeigu grafas imtų ir atsisakytų šios savo teisės. Tai užtrauktų didžiulę gėdą tiek jaunam vyrui, tiek ir jo žmonai.

Demokratiniais laikais panašus paprotys neegzistavo. Jis nebuvo žinomas Senovės Graikijoje ir Senovės Romoje, kadangi šiose valstybėse buvo mažesnis skirtumas tarp socialinių grupių. Kiekvienas eilinis karys galėjo tapti imperatoriumi, o eilinis miestelėnas – filosofu. Daugelyje miestų buvo praktikuojami susirinkimai, per kuriuos paprasta liaudis skirdavo arba atleisdavo savo išrinktuosius. Todėl garbę ir pagarbą užsitarnauti buvo galima tik konkrečiais darbais, o ne savo kilme.

O štai Vakarų Europoje vaizdelis buvo visiškai kitoks. Savo pilyse gyvenantys feodalai turėjo neribotą valdžią valstiečiams. Kiekvienas hercogas ar grafas turėjo savo ginkluotų karių būrį ir bet koks nepaklusnumas buvo baudžiamas griežčiausiu būdu. Neretai riteriai ignoravo net karaliaus nurodymus, tad ką jau bekalbėti apie paprastus žmones. Valstiečiai buvo laikomi tokia pačia nuosavybe kaip karvės ar avys. Apie žmogiško pilnavertiškumo jausmą nebuvo nė kalbos.

Kada europiečių žemėje atsirado pirmos nakties teisės? Tikslią pradžios datą sunku nusakyti net šimtmečių paklaidoje, o štai pabaigos data aiški – maždaug XVII amžius. Daug kas priklausė nuo pačių dvarininkų. Išsilavinę ir protingi žmonės patys atsisakė šio gėdingo ritualo, o neišprusę ir gašlūnai su malonumu praktikavo tai, kol paprastus žmones ėmė ginti įstatymai.

Pirmos nakties ritualas labai paplitęs buvo tarp germanų genčių. Jie užkariavo Romą, išplito ir įsikūrė imperijos žemėse, tačiau savo socialiniu ir moraliniu išsivystymo lygiu labai atsiliko nuo vietinių gyventojų. Perėmę iš jų daug pažangių ir naujų dalykų, jie neišsižadėjo ir savo primityvių įpročių, kurie mažai pakito per paskutinį tūkstantmetį.

Kalbant apie kitus planetos kampelius, pirmos nakties paprotys gajus buvo Afrikos ir Pietų Amerikos tautose. Tik čia skirtumas nuo Viduramžių Europos buvo tas, kad pirmos nakties teisę į nekaltybę gaudavo ne genties vadas, o pats garbingiausias vestuvių svečias. Beje, jų galėdavo būti ne vienas ir jie visi turėjo teisę į lytinį aktą su jaunamarte.

Reikia pastebėti, kad anų laikų ir šių laikų lytinio akto samprata labai skiriasi. Svečiai paprasčiausiai tik „įeidavo į jaunamartę ir išeidavo“. Tai buvo ritualinis veiksmas, susijęs su senoviniais papročiais.

Mergystės plėvė ir menstruacinis ciklas žmonėms visada siejosi su mistika, su kažkuo panašaus į aukščiausias dieviškas galias. Todėl jaunikiams, atsižvelgiant į jų menką patyrimą, nebūdavo patikėtas toks svarbus klausimas, kaip nekaltybės atėmimas. Šių pareigų imdavosi patyrę vyrai, kurie žinojo kaip teisingai ir neskausmingai atimti merginai nekaltybę.

Todėl grupiniai suėjimai per vestuves buvo vertinami kaip draugiškas dalyvavimas ir tėviškas rūpestis jaunais žmonėmis. Jaunikis praktiškai nieko neprarasdavo. Metams bėgant jis įgaudavo patyrimo ir vėliau jau pats dalyvaudavo panašiuose ritualuose. Tame nebuvo jokio pažeminimo ar nepagarbos. Viskas buvo daroma visų akivaizdoje ir visiems tai sukeldavo pagarbos ir pasitenkinimo jausmą.

Afrikiečiai ir indėnai į lytinį gyvenimą žiūrėjo kaip į natūralų fiziologinį procesą. Jie niekada neribojo savęs kūniškais malonumais ir nesidrovėjo tai daryti kitų žmonių akivaizdoje. O štai europiečiai į sueitį žiūrėjo visiškai kitaip.

Katalikų bažnyčia skelbė susilaikymą ir apribojimą. Kunigai duodavo celibato įžadus, o visi kiti žmonės intymų gyvenimą vertino kaip būtiną gyvybei pradėti, bet tuo pačiu ir nuodėmingą žmogaus gyvenime. Vadovaudamiesi tuo, sutuoktiniai lytiškai santykiaudavo tik kol moteris pastodavo. Tuomet pora bet kokių lytinių santykių atsisakydavo, kol neateidavo laikas pradėti kitą vaikelį.

Dar XIX amžiuje tokia praktika buvo laikoma normalia (tiesa, niekada negali žinoti, kas vykdavo už uždarų durų). Tikri katalikai visada buvo asketai ir laikėsi griežtų papročių. Pravoslavai suteikė sau daugiau laisvių. Buvo praktikuojamos netgi bendros pirtys, kuriose kartu maudydavosi ir vyrai, ir moterys. Tačiau tai nieko bendro neturėjo su ištvirkavimu, tiesiog tai byloja apie tam tikrus mentaliteto skirtumus.

Savo aistrų suvaldymas buvo laikomas aukščiausia stiprios valios išraiška. Tie, kas bėgiojo paskui kiekvieną sijoną, nebuvo gerbiami, nes buvo laikomi bevaliai ir dvasiškai nuskurdę.

Pirmos nakties teisė nebuvo laikoma žemos moralės požymiu. Tai buvo senovinis paprotys ir žmonės į tai žiūrėjo pagarbiai ir supratingai. Kitas dalykas, kai jau vėlesniais laikais kai kurie dvarininkai, naudodamiesi savo valdžia, tvirkindavo jaunas nekilmingas mergaites.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Meilė

Psichologas apie amžiaus skirtumą poroje: yra užslėptų psichologinių motyvų (17)

Dar prieš kelis amžius visuomenės požiūris į amžiaus skirtumą porose skyrėsi, tačiau šiandien jis tampa vis liberalesnis. Dažnai su kolegomis tenka diskutuoti, ar amžiaus skirtumas poroje yra normalus reiškinys? Šioje publikacijoje išreikšiu savo nuomonę bei patirtį, sako psichologas Erikas Siudikas.

Psichologas: kas laiko "negyvuose" santykiuose ir kodėl sunku išsiskirti

Prisimenu priešais save sėdinčią klientę. Ji vardu Eglė (vardas pakeistas, gautas klientės leidimas). Ne tik jos širdis, tačiau ir akys yra kupinos skausmo. Ji dalinasi savo išgyvenimais pasakodama gyvenimo istoriją, kuri jai pačiai yra unikali ir išskirtinė.