Kas lengvai gali sugriauti net ir tvirtą santuoką

 (24)
Kai kurios santuokos yra pasmerktos. Iškart po vestuvių viskas atrodo gražu ir nuostabu, bet praeina metai, ir santuoka subyra. Priežastis – nesutampantis sutuoktinių požiūris į bendrą gyvenimą.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šią problemą neseniai iliustravo vienos skaitytojos laiškas. Jai leidus, skelbiame laiško ištrauką:

„Jei paprašau vyro kažką padaryti, reiškia, tai man be galo svarbu. Du kartus to paties neprašysiu. Aš neprivalau jam priminti ir nuolatos klausinėti, nes jis turėtų prisiminti tokius dalykus.

Visų pirma, aš ne taip dažnai kažko iš jo prašau, be to, visada padėkoju, jei jis padaro tai, ko aš norėjau. Nesuprantu, kodėl turiu nuolatos eiti ir priminti, kad man reikia jo pagalbos. Jeigu jis ko nors paprašo, aš visuomet padarau, nes jis - mano vyras ir man svarbūs jo poreikiai. Kodėl tuomet jis negali elgtis lygiai taip pat?“

Pažįstama situacija? Ooooo... Net neabejojame, kad dauguma atsakys TAIP. Žinai, kokia pagrindinė visos šios standartinės situacijos blogybė? Ne, ne niekšelis vyras ir ne pernelyg reikli žmona. BLOGAI yra galvoti, kad kažkas kažką PRIVALO daryti. Būtent tai yra tas dalykas, kuris gali lengvai sugadinti gerą santuoką. Vis dar neaišku? Šiek tiek kantrybės – tuoj viską patikslinsime.

Santuoka – tai dviejų lygių suaugusių žmonių sąjunga, pagrįsta savanorišku pasirinkimu. Dar kartą įdėmiai perskaityk šį apibūdinimą. Kiekvienas iš jų gyvena su kitu žmogumi tik todėl, kad pats pasirinko gyventi su juo. Ne todėl, kad taip reikia. Ne todėl, kad jį arba ją privertė arba išprovokavo. Tik todėl, kad nusprendė ir pasirinko būti kartu. O jei žmogus savo noru pasirinko būti kartu, reiškia, jis nieko neprivalo. Bet koks jo veiksmas – tai dovana.

Pavyzdžiui, moteris pagamino vyrui vakarienę. Ar ji privalėjo ją gaminti? Ne – tai dovana vyrui.

O štai vyras grįžo namo, ir kol ji ruošė valgį, dulkių siurbliu išvalė svetainę ir koridorių. Ar jis privalo valyti? Ne. Tai jo dovana žmonai.

Viskas, ką santuokoje sutuoktiniai daro vienas kitam, yra dovanos. Taip pasireiškia gera valia žmonių, kurie nieko vienas kitam neskolingi.

Įsivaizduok situaciją. Žiemos vakarą tu stovi stotelėje. Pavėlavai į autobusą, taksi pinigų neturi, mobiliojo telefono baterija kaip tyčia išsikrovė. Šalta. Važiuoti reikia toli. Staiga šalia sustoja mašina ir malonaus veido žmogus pasisiūlo tave parvežti. Ne šiaip parvežti, o – ypatingai tai pabrėžiame – nemokamai! Tu įlipi, jis tave veža. Po kurio laiko jis supranta, kad suklydo dėl maršruto ir jums ne visai pakeliui. Todėl pasiūlo tave išlaipinti ten, kur jo maršrutas nukrypsta nuo tavojo. Nuo to taško iki tavo namų - apie dvidešimt minučių apšviestomis gatvėmis pėsčiomis, neskubant.

Kokia bus tavo reakcija? Ar drįsi pasakyti: „Jei jau pasiūlėte parvežti, tai turėtumėte iki pat namų“? Tikriausiai ne. Kur labiau tikėtina, kad nusišypsosi ir mandagiai atsisveikinsi, sakydama: „Nesijaudinkite, čia jau netoli, aš pareisiu, labai jums ačiū!“

Protingiau rinktis antrą variantą, tiesa? Juk vairuotojas neprivalėjo tavęs parvežti, jo pagalba buvo savanoriška, be jos tau tikrai būtų buvę blogiau. Tad – ačiū brangus vairuotojau, su tavimi tapo geriau, nei be tavęs, gero kelio!

Tačiau perkėlus šį scenarijų į sutuoktinių santykius, iškyla problema „jis man privalo / ji man privalo“. Toliau prasideda vietinio pobūdžio apokalipsė.

Įsivaizdavimas, kad sutuoktinis kažką privalo, veda prie nepateisintų lūkesčių. O nepateisinti lūkesčiai savo ruožtu sukelia įvairius keistus jausmus. Keisti jausmai sukelia skandalus. O nuo skandalų net ir tvirčiausios santuokos pamatai pradeda judėti.

Galima būtų pateikti daug pavyzdžių. Vyrai nevertina savo žmonų pastangų. Moterys nevertina savo vyrų pastangų. Susigalvoja reikalavimus, tiki, kad partneris turi telepatinių gebėjimų ir supranta, ko iš jo tikimasi, mano, kad diskutuoti ir susitarti nebūtina… Gyvena vadovaudamiesi principu „Jis man skolingas / ji man skolinga“ ir paverčia vienas kito gyvenimą pragaru. Tik todėl, kad yra tikri, jog kitas jiems kažką skolingas, kažką privalo.

O po to stebisi – kodėl santuoka tapo nuolatinių kančių šaltiniu ir kur dingo visas tas džiaugsmas, kurį jautėme per vestuves ir medaus mėnesį? Kur dingo, kur dingo... Jūs patys jį sunaikinote, uždusinote pretenzijomis ir nuoskaudomis.

Kitas reikalas, jei supranti, kad bet koks sutuoktinio veiksmas, bet kokia pagalba – tai dovana. Tada tu per daug nesitiki, tada tu labai dažnai dėkoji. Tada gyventi kur kas lengviau.

Žinoma, visada atsiranda nuogąstavimas – o ką, jei aš jam dovanosiu, o jis man ne? Tai svarbus momentas, nes santuokoje labai svarbu užtikrinti „imti–duoti“ pusiausvyrą. Bet pozicija: „tu man privalai“ nepadeda užtikrinti šios pusiausvyros. Atvirkščiai, ji ją sugriauna.
Todėl jei nori išsaugoti savo santuoką, jei nori, kad ji būtų laiminga – pamiršk apie tai, kad vyras tau kažką skolingas, pamiršk, kad žmona tau kažką privalo. Tau dovanojamos dovanos – priimk jas ir atitinkamai dovanok pati. Štai ir viskas.

Jei tau nepatinka žodis „dovanos“, pakeisk jį „susitarimais“ ir „įsipareigojimais“. Susitarimų ir įsipareigojimų yra visose santuokose – tai normalu. Bet jie visada priimami po aptarimų ir diskusijų. Juose nėra skolų ir prievolių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją