Ką aš supratau, išsiskyrusi su vyru po 10 metų santuokos

 (226)
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mano santuokoje, tikriausiai kaip ir visų, buvo įvairių periodų - ir labai laimingų dienų, ir karčių nusivylimų. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie bėga nuo problemų ir viską meta pasitaikius pirmai kliūčiai, todėl ir santykiams pašlijus dar ilgai tempiau gumą, tikėdamasi, kad kažkas pasikeis ir sprendimą mes rasime. Vis dėlto pabaiga yra tokia, kokia yra - prieš porą metų mes išsiskyrėme.

Sprendimas nebuvo nei spontaniškas, nei lengvas. Laikotarpis po skyrybų - dar sunkesnis, nes abejonės „o gal padariau klaidą“ nuolatos išlįsdavo, juk vis dėlto kartu praleisti ne vieneri metai, o su buvusiu vyru mus visą gyvenimą sies du vaikai.

Tikriausiai vienos priežasties, paaiškinančios, kodėl taip nutiko, nėra. Juk jeigu būtų tik viena problema, ją galima būtų spręsti. Susidėjo daug įvairių niuansų, o ir mažos besikaupiančios smulkmenos galiausiai virsta vienu dideliu kamuoliu, šluojančiu viską savo kelyje. Stovint ties skyrybų slenksčiu mane erzino kone viskas - vyro drybsojimas ant sofos, nenoras kurti jokių šeimos gerovės planų, neryžtingumas... Greičiausiai ir mano vyrui nebuvo lengviau, nes aš jam turėjau atrodyti kaip nuolatos kažko reikalaujanti nepatenkinta žmona. Tokiais atvejais vieno teisaus nebūna, nes du žmonės paprasčiausiai kitaip mato savo ateitį ir turi skirtingus tikslus.

Išsiskyrėme be didelių dramų, tačiau nepaisant to, jaučiausi tarsi sugniuždyta. Atrodė, kad žlugo didžiausias ir svarbiausias mano gyvenimo projektas - šeima. Sako, laikas gydo žaizdas. Praėjus dvejiems metams galiu racionaliau žvelgti į tai, kas įvyko ir kokios permainos atėjo į mano gyvenimą po skyrybų. Tikiuosi, kad bent daliai moterų, šiuo metu išgyvenančių nelengvą poskyrybinį etapą, tai padės pozityviau žvelgti į perspektyvas.

1. Supratau, kad mano vyras nebūtų pasikeitęs, ką aš bedaryčiau. Kartais vyras man sakydavo, kad aš per daug reikli, per daug iš jo noriu. Šito neneigsiu - norėjau, kad turėtume gražesnius ir erdvesnius namus, kad dažniau keliautume ir pamatytume pasaulio, kad po darbų kiekvieną vakarą nesėdėtume prie televizoriaus. Maždaug pusmetį bandžiau pažaboti savo charakterį ir būti nuolaidesnė, perdaviau iniciatyvą į vyro rankas, nenorėdama jo užgožti. Kas per tą pusmetį pasikeitė? Nieko. Nekaltinu vyro, nes jam tiesiog nereikėjo to, ko reikėjo man.

2. Būdama su vyru aš sumažinau savo tikslus. Paradoksalu - juk dviese kažko siekti turėtų būti lengviau, nei vienam. Vis dėlto mano atveju vyro pasyvumas prislopino ir mano pačios energiją. Dažnai nuleisdavau rankas ir galvodavau „ai... tiek to“. Galiausiai supratau, kad gyvenime praleidžiu puikias galimybes. Nustojau siekti naujų aukštumų ir pradėjau tenkintis tuo, ką turime. Pati kalta, niekas nevertė to daryti. Vis dėlto atsigavusi po skyrybų nutariau viską kardinaliai keisti - naujas darbas, naujas automobilis, nauji namai ir kelionės. Kuriu planus ir po žingsnelį stengiuosi juos įgyvendinti. Esu pati savo gyvenimo šeimininkė ir darau tai, kas man atrodo teisinga.

3. Laikydamasi praeities tiesiog neįsileidau naujų vėjų į savo gyvenimą. Visuomet galvodavau, kad reikia bandyti išsaugoti šeimą, juk mus sieja tiek daug kartu praleistų metų. Bet kas ta praeitis, jeigu dabartyje nieko nėra? Santykiai kaip nesibaigiantis projektas - nuolatos turi statyti kažką naujo, kopti laipteliai aukštyn, o ne metų metus stovėti vietoje ir galvoti, kad kažkada nueitas toks ilgas kelias. Tas kelias juk nesibaigia - turi eiti į priekį.

4. Nuoskaudos neišblėsta. Sako, kad neištikimybę galima atleisti. Mano vyras buvo užmezgęs trumpalaikį romaną, apie kurį aš sužinojau. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tokie dalykai neužsimiršta. Išdavystė palieka ryškų pėdsaką santykiuose ir to niekaip neištrinsi. Kiekvienas vyro išvažiavimas į komandiruotę ar net išėjimas su draugais visuomet įjungia pavojaus signalą - ar tikrai jis komandiruotėje, ar tikrai jis su draugais? Suskaldyta puodynė niekada nebebus nauja ir man gyventi nuolatos save kankinant tokiomis mintimis nebuvo paprasta.

5. Aš atradau naujus žmones. Kartais klausydamasi savo draugių pagalvodavau, kad ne toks jau blogas tas mano vyras (o jis ir nebuvo blogas), kitos šeimos turi kur kas rimtesnių problemų. Žiūrėjimas į blogesnius pavyzdžius gal ir leidžia tau nusiraminti ir džiaugtis tuo, ką turi, tačiau tai tikrai nepadeda siekti daugiau. Grubiai tariant: „Na, nepasako, kad myli, bet gi ir nemuša...“ Tik ar tikrai visuomet verta gyventi tiesiog „niekaip“, jeigu gali gyventi laimingai?

Trumpai apibendrindama galiu pasakyti, kad po skyrybų atradau save iš naujo. Man regis, buvau įsisukusi į paprasčiausią rutiną ir nustojau dairytis į šalis, pamiršau pati save ir tai, kiek daug džiaugsmo ir neribotų potyrių gyvenimas kiekvienam iš mūsų yra paruošęs. Tereikia plačiai atmerkti akis ir judėti į priekį, o naujos galimybės laukia ir kairėje, ir dešinėje. Kur pasukti - tik tavo pačios pasirinkimas.

Už atsiųstą laišką dėkojame mūsų skaitytojai Rasai. Jeigu ir tu nori pasidalinti savo mintimis, rašyk mums el. paštu portalas@cosmopolitan.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją