Esi vieniša? Šios psichologinės įžvalgos - kaip tik tau

 (1)
Ak, tai jūs esate ta. Ta, kuri neturi antrosios pusės. Daugiau galite nieko nesakyti. Leiskite spėti – arčiausiai pasimatymo pastarąjį kartą buvote tada, kai ėjote į kiną su mama, patyliukais pavydite savo šeimyniškiems draugams, o jei reikėtų prisiminti, su kuo paskutinį kartą atvirai kalbėjotės, ko gero, tai būtų jūsų snaudžianti katė.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Nemažai žmonių, išgirdę patvirtinimą „taip, neturiu poros“, mintyse iš karto sukuria galybę panašių ironiškų scenarijų. Ir turime būti sąžiningi – tai ne visada nutolę nuo tiesos.

Jei esate vieniši, ko gero, prisimenate ne vieną vakarą, kai su sportinėmis kelnėmis drybsojote namie ant sofos, gurkšnodami jau nebe pirmą taurę gėrimo, žiūrėdami vieną serialo seriją po kitos, kol šalia šalo kiniški ryžiai, kuriuos pasiėmėte išsinešti.

Anot garsaus sociologo Erico Klinenbergo, būti vienišam šiais laikais tampa vis paprasčiau. Mes ambicingi, finansiškai stabilūs, emociškai nepriklausomi, be to, neprivalome gerai gaminti valgyti, nes mėgstamiausia picerija yra tiesiog už kampo. Jei dar neseniai vienišiaus gyvenimas atrodė socialinis nuokrypis, jis vis labiau tampa įprastu reiškiniu.

Yra blogesnių dalykų, nei būti vienam. Bet būna, kad prireikia dešimtmečių, jog tai suprastum. Kartais būna tiesiog per vėlu. Ir nėra nieko blogesnio už „per vėlu.
Charlesas Bukowskis

Ir kodėl gi ne? Moterų teisės, urbanizacija, komunikacijos technologijos – tai tik dalis veiksnių, atitolinančių šeiminį gyvenimą. Moterys jaučia mažesnį spaudimą likti namie ir auginti vaikus, todėl gali susitelkti į karjerą. Be to, jos turi didesnę laisvę tuoktis tada, kada nori, ir skirtis, jei jaučiasi nelaimingos.

Miestietiška kultūra daugybę dalykų patiekia ant lėkštutės, kad galėtume patogiai gyventi: nuo kavinių, kur kasdien užsukame kavos ir sumuštinio, iki sporto klubų, kur lankomės, pripažinkime, truputį rečiau, nuo bibliotekų iki drabužių valyklų, nuo namų tvarkytojų iki virtualių asistentų.

Spragtelėk pirštais – gausi norimą paslaugą, susimokėk, padėkok, tuo tas akimirksnio sąlytis su žmonėmis ir baigsis. Priprantame būti vieni. Kartais priprantame net patys to nesuvokdami. Dėl interneto, socialinių tinklų ir mobiliųjų telefonų galime dienų dienas praleisti užsidarę tarp keturių sienų, bet kol ekrane šokinėja virtualių draugų žinutės, ar galima sakyti, kad esame izoliuoti?

Kaip pastebi E. Klinenbergas, svarbia korta sužaidžia ir individualizmo kultas. Jei esate ambicingi ir turite rimtų karjeros tikslų, jų siekti gali būti lengviau, kai nesate įsipareigoję antrajai pusei. Jei gyvenate vieni, esate lankstesni. Persikelti į kitą miesto galą? Kad ir rytoj! Ilgiau užtrukti darbe? Jokių problemų. Tai būtų daug sudėtingiau, jei turėtumėte ruošti vakarienę šeimai ir sekti vaikams pasakas prieš miegą. Dabar... dabar tiesiog prasuksite pro kebabinę grįždami iš darbo vidury nakties.

Kai taip dažnai ir daug kalbama apie meilę, pasimatymus ir romantiškus santykius, įsikeroja nemažai mitų apie buvimą vienam. Pabandykime juos peržvelgti.

1 mitas: norite geros sveikatos? Tuokitės!

Įprasta manyti, kad įsipareigoję žmonės yra sveikesni. Juk, turėdamas antrąją pusę, nori dėl jos stengtis. O kai esi vienišas (ir jokių romantiškų žygių neplanuoji), tavo požiūris maždaug toks: „Kam sportuoti ir sveikai maitintis? Galiu visą savaitę kimšti vien bandeles su džemu – niekas vis tiek nepastebės.“

Iš dalies yra pagrindo taip mąstyti. Atlikta nemažai tyrimų apie šeiminio statuso sąsajas su širdies ir kraujagyslių ligomis. Pavyzdžiui, vienas naujausių tyrimų (kuriame dalyvavo daugiau nei 3,5 mln. žmonių) parodė, kad vienišiems asmenims būdinga 5 proc. didesnė rizika sirgti širdies ligomis nei tiems, kurie yra susituokę.

Išsiskyrę ir našliai taip pat patenka į didesnės rizikos kategoriją. Tyrimo autorius Carlosas Alviaras teigia, kad ne visos santuokos vienodai laimingos, tačiau tyrime dalyvavusių žmonių skaičius yra gana didelis, kad apimtų įvairias santuokas ir skirtumai išsilygintų.

Kita vertus, ne visų tyrimų rezultatai tokie pat. Pavyzdžiui, Zhenmei Zhang ir Arkadijaus Masseno iš Heivardo tyrimo rezultatai sufleruoja, kad kuo ilgiau trunka santuoka, tuo labiau nukenčia sveikas gyvenimo būdas. Ilgesnės santuokos siejasi su diabetu, padidėjusiu cholesterolio lygiu ir aukštesniu kraujospūdžiu.

Jei kalbėsime apie fizinį aktyvumą plačiąja prasme, Kei Nomaguchi ir Suzzane Bianchi atliktame tyrime dalyvavo daugiau kaip 3 tūkst. amerikiečių (18–64 metų) ir jų buvo klausiama, ar per pastarąsias dvi savaites jie užsiėmė bent viena iš 16 išvardytų sporto šakų. Paaiškėjo, kad žmonės, kurie niekada nebuvo susituokę: ir vyrai, ir moterys, sportuoja daugiau nei bet kurios kitos kategorijos asmenys (susituokę, išsiskyrę, našliai ir kt.).

Šioje vietoje galima įsiterpti: „Na, gerai, tarkime, esi vienišas ir nesivadovauji požiūriu, kad tavo fizinė būklė vis tiek niekam nerūpi. Tokiu atveju tau lengva staipytis prieš veidrodį tempiant raumenis – turi daug laiko, tau nereikia sukti galvos, kaip išlaikyti šeimą ir pasirūpinti vaikais.“ Tačiau tyrime atsižvelgta ir į šiuos kintamuosius, t. y. jų įtaka pašalinta iš rezultatų.

Fizinis aktyvumas nepriklausė nuo darbo valandų ir nuo to, kiek vaikų turi tiriamasis. Verta paminėti, kad tyrimo rezultatai būtų dar tikslesni, jei tuos pačius individus tirtume bėgant laikui ir stebėtume, kaip sportavimo įpročiai kinta skirtingais gyvenimo etapais: kai jie yra vieniši, susituokia, išsiskiria ir pan.

Tyrimų daug ir vienareikšmiškus apibendrinimus daryti būtų sunku. Tačiau jeigu manote, kad vienišiems žmonėms jų sveikata visiškai nerūpi arba rūpi tik todėl, kad jie turi per daug laisvo laiko, turėkite omenyje, kad tai gali būti tik viena paveiksliuko detalė.

2 mitas: orientacija į karjerą – tik pasiteisinimas

Sėkminga karjera daug kam yra vienas rimtesnių tikslų. Juk kas gali būti geriau už mėgstamą darbą? Nebent mėgstamas darbas, po kurio gali grįžti į mylimojo glėbį jaukiuose namuose su vaikais, šuniuku ir taškuotais gėlių vazonėliais ant palangės.

Kalbant rimčiau, kai ieškome darbo, dažnai pinigus įvardijame kaip vieną svarbiausių kriterijų. Kasmetėje nacionalinėje socialinėje apklausoje Elizabeth Gorman amerikiečiams pateikė penkis darbinės veiklos aspektus: pajamos, užtikrintumas (žinojimas, kad nebūsi netikėtai atleistas), trumpos darbo valandos (daug laisvo laiko), tobulėjimo galimybės, pasitenkinimas (reikšmingumo jausmas ir įsitikinimas, kad tavo darbas turi prasmę).

Buvo prašoma įvertinti kiekvieno iš šių veiksnių svarbą. Paaiškėjo, kad tiems žmonėms, kurie šiuo metu susituokę, aukštos pajamos yra svarbesnės nei tiems, kurie niekada nebuvo susituokę (ir vaikų turėjimas tam nedaro reikšmingos įtakos). Apskritai vyrai labiau linkę vertinti dideles pajamas nei moterys. Vis dėlto skirtumas tarp lyčių yra mažesnis nei skirtumas tarp susituokusiųjų ir ne.

Žmonėms, kurie niekada nebuvo susituokę, ypač svarbu žinoti, kad jų darbas yra prasmingas. Iš tiesų skamba idiliškai – turėti iššūkius keliantį įdomų darbą, tokį, kuriame gali panaudoti savo žinias ir įgūdžius, išmokti naujų dalykų ir padėti aplinkiniams.

Kita vertus, didelei daliai vienišų žmonių yra tekę susidurti su skeptišku požiūriu: „Visa tai, žinoma, puiku. Tačiau tie, kurie skiria daug dėmesio darbui, tiesiog nori kompensuoti savo vienišumo jausmą.“ Tarsi susitelkimas į darbą būtų lengvas melas, kuriuo bandoma įtikinti save ir kitus.

Marcia Johnson 2005 m. atliko įdomų tyrimą su Minesotoje gyvenančiais paskutinių klasių moksleiviais (tuo metu nė vienas nebuvo susituokęs ir neturėjo vaikų). Jų buvo klausiama, kas jiems būtų svarbiausia ieškant darbo: išorinės paskatos (uždarbis, stabilumas ir pan.) ar vidinės paskatos (iššūkiai, galimybė panaudoti savo kompetencijas ir pan.). Tie patys tyrimo dalyviai buvo apklausti praėjus devyneriems metams. Rezultatai?

Tarp tų, kurie norėjo saugaus darbo su geru užmokesčiu, buvo daugiau susituokusiųjų (ir su vaikais). Tie, kurie ieškojo prasmingo darbo, buvo labiau linkę likti vieniši (ir be atžalų). Pakartotinai pasiteiravus, kas svarbiausia darbe, rezultatai nepasikeitė: susituokusieji mažiau vertino prasmingą darbą nei tie, kurie nebuvo susituokę.

Žinoma, čia kalbama tik apie bendras tendencijas. Tai nereiškia, kad kiekvienas mūsų turi rinktis: prasmingas darbas arba santuoka. Tačiau kai kitą sykį nesusituokęs žmogus sakys, kad jam iš tiesų svarbiausia save realizuoti darbe, tikėtina, kad jis tai sako nuoširdžiai arba bent jau nuosekliai meluoja nuo pat mokyklos laikų.

3 mitas: neturi antrosios pusės? Vadinasi, esi pasmerktas vienatvei

Ar galima dėti lygybės ženklą tarp buvimo vienam ir vienatvės jausmo? Vargu. Dvi didelės nacionalinės apklausos Amerikoje atskleidė, kad laisvi suaugę žmonės yra labiau linkę bendrauti su aplinkiniais. Ir tai apima ne vien pramogas bei šėliones bare iki paryčių.

Naomi Gerstel nustatė, kad neįsipareigoję žmonės dažniau bendrauja su savo broliais ir seserimis, juos lanko, jiems pataria ir išreiškia palaikymą. Jie taip pat labiau linkę palaikyti ryšį su draugais ir kaimynais, juos padrąsinti ir padėti. Nesusituokę žmonės taip pat dažniau palaiko kontaktą su tėvais ir yra pasiruošę jiems teikti visokeriopą pagalbą: praktinę, emocinę, finansinę.

Galima manyti: „Taip, tai galioja toms naujoms jaunavedžių poroms, kurios vis dar negali atsiplėšti vienas nuo kito. Iškopinėjęs pirmąjį saldų medų, abiem kojomis atsistoji ant žemės – tada atsiranda poreikis bendrauti ir su aplinkiniais.“

Ne visai taip. Kelly Musick tyrimas patvirtino, kad tie, kurie susirado partnerį neseniai (per pastaruosius trejus metus), mažiau laiko praleidžia su tėvais ir draugais, tačiau tai taip pat galioja ir tiems, kurie partnerį sutiko seniau. Mokslininkė N. Gerstel priduria: „Susituokę žmonės labiau linkę atsiriboti nuo savo draugų ir artimųjų, ir šie skirtumai egzistuoja, net kai įskaičiuoji tokius dalykus kaip pajamos, išsilavinimas, vaikų turėjimas, profesinis statusas.“

Jei nesate įsipareigojęs ir pakankamai socialiai aktyvus, turbūt jums žinomas scenarijus, kai mažiau pažįstami žmonės nustemba: „Tau tikrai pasisekė, kad turi tiek draugų.“ Iš tiesų sėkmė čia mažai kuo dėta – tvirti socialiniai ryšiai retai kada nukrinta iš dangaus. Tai nuolatinės pastangos. Pastangos prisiminti, pasirūpinti ir parašyti žinutę tam, su kuo žadėjai susitikti kavos jau prieš dvi savaites.

4 mitas: visi, neturintys antrosios pusės, trokšta ją kuo greičiau susirasti

Vienas dažniausių ir bene prieštaringiausių klausimų apie vienišus žmones yra toks: ar jiems tai iš tiesų patinka? Ar taip tiesiog susiklosto aplinkybės? Daug kas įsivaizduoja, kad pagrindinis neįsipareigojusių žmonių tikslas – kuo greičiau tokiems nebebūti.

Tačiau, net jei tikslas iš tiesų toks, neatrodo, kad vieniši žmonės žūtbūt ieško antrosios pusės. Pavyzdžiui, „The Pew Internet & American Life Project“ tyrime 26 proc. apklaustųjų pasakė esantys įsipareigoję, 55 proc. – laisvi ir neieškantys partnerio, o 16 proc. – laisvi ir ieškantys partnerio (dar 3 proc. į klausimą neatsakė).

E. Klinenbergas teigia, kad gyvenimas vienam padeda iš naujo atrasti save ir išgryninti ryšį su kitais žmonėmis, tačiau yra nemažai tokių, kurie būdami vieni jaučiasi neramūs ir savimi nepasitikintys. Jie gali sakyti, kad mėgaujasi laisve, tačiau iš tiesų yra ištroškę nuoširdaus artimo kontakto.

Sakoma, kad internetas ir socialiniai tinklai dabar mums leidžia jaustis susietiems su kitais žmonėmis 24 valandas septynias dienas per savaitę, jei tik to norime. Tačiau kai kurie psichologai įsitikinę, kad skaitmeninė komunikacija per silpna, kad pakeistų tiesioginį bendravimą su žmonėmis. Kokybiška draugystė nekyla iš socialinių tinklų, ji turi gimti realiame gyvenime, o socialinė žiniasklaida gali tuos ryšius tik palaikyti ir sustiprinti.

Kitaip tariant, jei su kitais ryšį palaikysime tik internetu, toks bendravimas gali būti nenuoširdus ir keistas (ir niekas negarantuoja, kad pamatę tokį pusiau artimą žmogų gatvėje, neperbėgsime į kitą gatvės pusę). Kita vertus, jei ryšiai su aplinkiniais tvirti ir kokybiški, galime nesunkiai mėgautis visaverčiu gyvenimu net neturėdami antrosios pusės.

Nors manoma, kad santuokoje gyvenantys žmonės apskritai yra laimingesni, neatrodo, kad skirtumas būtų reikšmingas. Pavyzdžiui, Bellos DePaulo ir Wendy Morris tyrimo rezultatai rodo, kad vienišiai pagal laimės jausmą yra labai arti susituokusiųjų ir lenkia tuos, kurie šiuo metu yra išsiskyrę arba našliai. Regis, antroji pusė laimės negali garantuoti.
***

Kol vieni mėgaujasi laisve („Pagaliau su niekuo nebereikia kovoti dėl TV pultelio ir aiškintis, kodėl vis dar vaikštau su chalatu ir ta baisia žalia veido kauke, nors turėjome būti svečiuose jau prieš pusvalandį...“), kiti gyvena lūkesčiais sutikti savo svajonių princą ar princesę. Galbūt jau šiandien. Galbūt šįkart ilgam.

Ir nė vienas variantas savaime nėra geresnis ar blogesnis už kitą.

Bent jau kol pati nenuspręsi kitaip.

Daugiau psichologijos žinių įgykite studijuodami Psichologijos akademijoje!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Meilė

Psichologas apie amžiaus skirtumą poroje: yra užslėptų psichologinių motyvų (17)

Dar prieš kelis amžius visuomenės požiūris į amžiaus skirtumą porose skyrėsi, tačiau šiandien jis tampa vis liberalesnis. Dažnai su kolegomis tenka diskutuoti, ar amžiaus skirtumas poroje yra normalus reiškinys? Šioje publikacijoje išreikšiu savo nuomonę bei patirtį, sako psichologas Erikas Siudikas.

Psichologas: kas laiko "negyvuose" santykiuose ir kodėl sunku išsiskirti

Prisimenu priešais save sėdinčią klientę. Ji vardu Eglė (vardas pakeistas, gautas klientės leidimas). Ne tik jos širdis, tačiau ir akys yra kupinos skausmo. Ji dalinasi savo išgyvenimais pasakodama gyvenimo istoriją, kuri jai pačiai yra unikali ir išskirtinė.