Atviras laiškas moteriai, nuviliojusiai vyrą

 (103)
Ką tu norėtum pasakyti tai, kuri atėmė iš tavęs tau brangiausią vyrą pasaulyje? Ar apskritai išdrįstum jai ką nors pasakyti? O gal kalbėti net nėra prasmės? Už atsiųstą laišką dėkojame Evelinai.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tu atsikėlei ryte tobulai susitaršiusiais plaukais, tavo veido ryte dar nei vienas pašalinis žmogus nėra matęs, jaguaro greičiu tu šauni į vonią, kur kuri savo tobulą veidą. Išeini kaip „Victoria's Secret“ modelis ant podiumo. Esi ir vėl naujai išpakuota lėlė barbė. Tu pasiruošusi ir vėl bandyti užkariauti pasaulį. Išeini iš jo namų aukštai pakėlusi galvą į naują dieną.

Aš atsikėliau ryte tokiais pat susitaršiusiais plaukais, tačiau jie visai nepanašūs į tavuosius, tobulai susitaršiusius, jie labiau primena lizdą, kuriame net paukščiukai išsiperėti nenorėtų... Mano mintyse net nešvystelėjo mintis apie naują mano veidą. Aš guliu lovoj ir labiau už viską pasaulyje nenoriu iš jos keltis. 

Gerai. Mes turime šiek tiek bendro: abi atsikėlėme ryte šalia to paties vyro. Aišku, ne tą patį rytą. Ir ne sekantį. Tačiau faktas, kad rytą. Ir pas tą patį vyrą. Abi praleidome turiningą naktį. Tavo rytas tada ir baigėsi, kai buksuodama šovei pieštis savo dar vienos, naujos asmenybės. Kažin, tavo antakiai šį kartą bus tamsesni? Labiau lenkti? Pamatysim.

Mano rytas baigėsi vakare. Aš vonioje neužtrukau ilgiau 20 minučių. Kai grįžau atgal karaliauti į lovą mes su juo šypsojomės, mylėjomės, juokavom, kovojome lovos mūšyje nelygiomis jėgomis, valgėm lovoje ledus, juokėmės iš kažkokios laidos vedėjos, klausėmės muzikos, pusvalandį nusnūdome apsikabinę, ir vėl mylėjomės, ir vėl, ir vėl, ir vėl. O kai ne juokais išalkome, atsikėlę ruošėme „pusryčius“ 7 valandą vakaro...

Tau jis tą patį vakarą, kai išėjai iš jo namų, parašė. Tu neatrašei. Į skambutį neatsakei. Madingam žurnale skaitei, kad pakelti reikia tik tuomet, jeigu paskambins antrą kartą. Jis paskambino. Tu abejingu balsu sutikai nuvažiuoti kavos. Visą laiką mašinoje ir kavinėje guodeisi, kaip pavargai nuo šito „sunkaus“ gyvenimo, kad esi gavusi ir didesnę rožių puokštę... Telefonu naudojaisi, lyg į jį rašytum romaną... Tačiau jis negalėjo atitraukti akių nuo tavo tobulo silueto ir vyšninių lūpų.

O manęs jis tiesiog nenorėjo paleisti namo. Kai pagaliau paleido, jau po kelių valandų nieko nepranešęs stovėjo mano namų kieme, be puokštės, bet su didžiausia šypsena. Mes nenorėjom važiuoti gerti kavos, nusprendėme, kad tai per daug neįdomu. Mes sugalvojom nuvažiuoti į kitą miestą. Taip ir padarėm. Nors ten nieko, konkretaus nenuveikėm, užtat linksmai pasikalbėjome važiuodami mašinoje, iš širdies. Grįžusi namo aš negalėjau užmigti. Kaip ir visas naktis po to, po dienos, praleistos su juo. Realybė tada man buvo gražesnė už sapnus.

įsimylėjau. Visai to nenorėdama. Savo nelaimei.

Tu sužinojai apie mus. Sportinis azartas tave nugalėjo. Tu nusileidai savo principams, kad tik nugalėtum. Juk sakoma: tikslas pateisina priemones. Tu jam paskambinai. Jis nustebo. Paprašei susitikti, mat reikia pasikalbėti. Žinoma, jis maloniai nustebęs sutiko. Tu murkei jam kaip rujojanti katė. Lygiai taip pat glausteisi. Kažkur viduje jis labai to norėjo. Dabar jis jautė tikrą palaimą. Tu pasistengei padaryti viską, ką moki geriausiai. Jis vėl buvo tavo. Taip pat tu labai pasistengei, kad aš žaibo greičiu tai sužinočiau, ne tik žaibo, bet ir laido. Nuotrauka „Facebook'e“, kurioje esi su jo mėgstamiausias marškinėliais, žaibiškai pasiekė mane. Mano pasaulyje sprogo atominė elektrinė ir žudė viską savo kelyje... Ko nenužudė, užkrėtė nepagydoma liga. Mano gyvenimo istorija pasikeitė.

Jau kurį laiką jis be priežasties veža tau gėles. Na, priežastis, kad tu neprarastum susidomėjimo juo taip greitai. Jis nusipirko tave lizingu, nes neišgalėjo nupirkti iš karto tau prabangios mašinos ar naujo buto, kad pririštų prie savęs, todėl lepino kaip galėjo, gėlėmis, kvepalais ir dar bala žino kuo. Kitais dalykais „Facebook'e“ tu nesidalinai.

O aš atstatinėjau savo pasaulį po atominio sprogimo. Rinkau nuolaužą po nuolaužos savo sprogusios jėgainės širdies. Nors pradžia buvo sunki, diena po dienos darėsi vis lengviau. Ir tu nepatikėsi, o gal ir patikėsi šiaip, pradėjau panašėti į tave. Dariausi vis didesne bejausme, beširde, apgavike, gražesne, labiau gundan2ia, šalta. Visą laisvą laiką skyriau savo naujai išvaizdai, jos tobulinimui. Tik taip jaučiausi gerai. Su gražesne išore akivaizdžiai padaugėjo gerbėjų, atitinkamai pakilo mano užmojai. Dar akivaizdžiau nyko mano paprastumas ir augo savimeilė. Pamečiau ankstesnę save. Atradau kažką naujo.

Tu nemokėjai, o ir nenorėjai mylėti. Tau jo visai nereikėjo. Reikėjo, kol reikėjo man. Kai tu pamatei, kad man jo nebereikia, palikai jį. Tu nugalėjai. Tačiau ką laimėjai? O gi nieko. Tu sudaužei dviems žmonėms širdis. Bravo. Tu pakeitei dviejų žmonių gyvenimus. O jie galėjo būti laimingi.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Meilė

Psichologas apie amžiaus skirtumą poroje: yra užslėptų psichologinių motyvų (17)

Dar prieš kelis amžius visuomenės požiūris į amžiaus skirtumą porose skyrėsi, tačiau šiandien jis tampa vis liberalesnis. Dažnai su kolegomis tenka diskutuoti, ar amžiaus skirtumas poroje yra normalus reiškinys? Šioje publikacijoje išreikšiu savo nuomonę bei patirtį, sako psichologas Erikas Siudikas.

Psichologas: kas laiko "negyvuose" santykiuose ir kodėl sunku išsiskirti

Prisimenu priešais save sėdinčią klientę. Ji vardu Eglė (vardas pakeistas, gautas klientės leidimas). Ne tik jos širdis, tačiau ir akys yra kupinos skausmo. Ji dalinasi savo išgyvenimais pasakodama gyvenimo istoriją, kuri jai pačiai yra unikali ir išskirtinė.