Kraujo ištroškusios seserys Papin: kraupi žmogžudystė, sukrėtusi visą Prancūziją

 (1)
© COSMOPOLITAN montažas / Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiaurės Vakarų Prancūzijoje įsikūręs nedidelis Le Mans miestelis. Pagrindiniai miestelio traukos centrai - iki šių dienų nebaigta statyti viduramžių katedra ir „24 Hours of Le Mans“ automobilių lenktynės, pritraukiančios viso pasaulio dėmesį. Šiame miestelyje gyveno žinomi rašytojai, kompozitoriai, meno pasaulio atstovai ir... seserys Papin - kraujo ištroškusios žudikės, sukrėtusios ne tik miestelio bendruomenę, bet ir visą Prancūziją.

Papin šeima

Gustavas Papin įsimylėjo vietinę gražuolę Clémence. Jaunas vyras ilgą laiką mergino gražuolę nepaisydamas po miestelį sklandančių gandų, esą Clémence miega su savo viršininku. Kuomet mergina pastojo, dauguma abejojo kas yra tikrasis būsimo kūdikio tėvas, tačiau Gustavas vedė savo išrinktąją, taip užkirsdamas kelią bet kokioms kalboms ir manipuliacijoms. 1901 metais pasaulį išvydo Emilija.

Gustavas labai norėjo išsivežti žmoną iš gimtojo miesto ir tokiu būdu išardyti užsimezgusį meilės trikampį, tačiau Clémence grasino nusižudysianti, jeigu vyras ją privers išvykti. Tiesa, po dvejų metų šeima vis tik paliko gimtuosius namus. Dukters Clémence taip ir nepamilo - atidavė ją į katalikišką prieglaudą, o užaugusi mergaitė tapo vienuole. Nepaisant to, kad santykiai šeimoje darėsi vis įtemptesni, Clémence vėl pastojo ir 1905 metais pagimdė Christine.

Seserys Papin

Dar vienos dukters gimimas nepakeitė Clémence požiūrio į šeimą. Tėvai beveik iškart atidavė mažylę tetai, pas kurią Christine augo 7 metus. Vėliau ji pateko į prieglaudą. 1911 metais Clémence pagimdė dar vieną dukterį - Léą Papin. Ją tėvai atidavė motinos broliui. Su dėde Léa gyveno 15 metų, tačiau jam mirus ir šiai merginai beliko vienas kelias - į prieglaudos namus.

Kuomet merginos užaugo, motina panoro jas susigrąžinti, tačiau tikrai ne dėl pabudusių motiniškų instinktų. Šeimai trūko pinigų, o apsukri mama nusprendė, kad suaugusios dukros gali dirbti ir išlaikyti savo tėvus. Merginoms pasisekė: jos abi įsidarbino Lancelin šeimos namuose. Viena dirbo namų tvarkytoja, kita - virėja.

Kraujo ištroškusios seserys Papin: kraupi žmogžudystė, sukrėtusi visą Prancūziją
© Vida Press

Lancelin šeima

Šeima, kurioje merginos įsidarbino, buvo tvarkinga ir gerbiama visuomenėje. Ponas Lancelin - buvęs advokatas, jo žmona - pareiginga namų šeimininkė. Pora turėjo ir dukterį. Lancelinų namuose seserys Papin pradėjo dirbti 1926 metais.

Nepaisant jauno savo amžiaus ir patirties trūkumo, merginos puikiai susitvarkė su visomis joms skirtomis užduotimis. Jos elgėsi tiesiog nepriekaištingai - atlikdavo visus paskirtus darbus, buvo mandagios ir nekėlė jokių problemų. Kiekvieną sekmadienį seserys lankydavosi bažnyčioje, tačiau likusį laiką laikydavosi atokiai nuo aplinkinių - draugų neturėjo, su kaimynais stengėsi nebendrauti, o pertraukų metu užsidarydavo savo kambaryje.

1933 metais Christine buvo 27 metais, o Léai - 21. Vasario 2 dieną ponia Lancelin su dukra pavakariais grįžo namo ir pamatė, kad namuose tamsu. Antrą kartą per savaitę dėl sugedusio lygintuvo kilo trumpas sujungimas ir dingo elektra. Buvo keista, nes lygintuvą neseniai pataisė, o meistras tikino, kad prietaisas apskritai net nebuvo sugedęs. Tuo tarpu kai šeimininkė grįžo, savo darbus baigusios merginos buvo užsidariusios kambaryje.

Christine paaiškino šeimininkei, kas nutiko, o momentinio įkarščio pagauta ponia ne itin mandagiai išreiškė savo nepasitenkinimą. Kilo konfliktas. Tai buvo jau ne pirmas kartas, kuomet merginoms teko nepelnytai išklausyti priekaištus. Ponia Lancelin buvo reikli ir gal net kiek pedantiška. Pasiėmusi baltą servetėlę ji tikrindavo, ar Léa tikrai išvalė visas dulkes, net ir sunkiausiai pastebimuose bei pasiekiamuose užkampiuose.

Kraujo ištroškusios seserys Papin: kraupi žmogžudystė, sukrėtusi visą Prancūziją
© Vida Press

Nusikaltimas

Teisme duodama parodymus Christine pasakojo: „Ponia ant manęs šaukė, tačiau man negrąsino... Aš sugriebiau šalia gulėjusį ąsotį ir iš visų jėgų trenkiau jai per galvą“.

Šeimininkės duktė puolė prie motinos, tačiau Christine įsikibo jai į veidą ir tikrąja ta žodžio prasme išrovė merginai akis. Išgirdusi triukšmą iš savo kambario išlėkė Léa ir puolė sesei į pagalbą, o Christine nuskuodė į virtuvę pasiimti peilio ir plaktuko. Seserys mušė ir pjaustė šeimininkes tol, kol kūnų buvo neįmanoma atpažinti. Moterų galvos buvo sutraiškytos plaktuku, kaulai sulaužyti, o akys išrautos tiesiog pirštais. Dantys buvo išmėtyti po visą kambarį, ant šeimininkės dukters sėdmenų ekspertai rado daugybę durtinių žaizdų. Merginos kūnas gulėjo pirmame aukšte, tačiau jos akys buvo padėtos ant viršutinių laiptų pakopų. Ponia Lancelin gulėjo ant nugaros, o jos kojos buvo plačiai pražergtos. Aplink telkšojo milžiniška kraujo bala.

Po nužudymo seserys niekur nebėgo. Jos nusirengė, atsigulė miegoti ir tvirtai prisispaudė viena prie kitos. Policija, kurią iškvietė grįžęs ponas Lancelinas, išlaužė merginų kambario duris. Seserys gulėjo pusnuogės, o Christina tarė: „Mes laukėme jūsų“.

Teismo procesas

Merginas iškart suėmė ir atskyrė vieną nuo kitos. Retų pasimatymų metu seserys elgėsi taip, tarsi tarp jų buvo nepaaiškinamas ryšys, kažkas daugiau, nei tik kraujo giminystė.

Į teismą buvo iškviesti trys medicinos ekspertai, turėję nustatyti psichinę merginų būklę. Christine nerodė jokių emocijų. Atrodė, tarsi mergina būtų viskam abejinga. Vienintelis ją dominantis dalykas buvo sesuo. Buvo svarstoma, kad seseris sieja seksualiniai santykiai, tačiau gydytojai nusprendė, kad toks prisirišimas yra normalus seseriškas rūpestis. Jokių psichinių nukrypimų medikai nepastebėjo ir abi merginos buvo pripažintos kaltomis. Beveik.

Dar viena į teismą iškviesta psichiatrė pateikė kiek kitokią versiją. Ji manė, kad Chrstine ir Léą sieja ne seseriškas prieraišumas ar net meilė viena kitai, o absoliuti vienybė. Christine, išsiskirianti ryškesniais asmenybės bruožais, tiesiog „prarijo“ jaunesnės sesers tapatybę.

Anot gydytojos, nebeliko nei Christinos, nei Léos - žudė judviejų susijungusi sąmonė. „Dvi seserys sirgo taip vadinamu „bendru paranoidiniu sutrikimu“. Tokia būsena pasireiškia tik mažose grupelėse arba porose, kurios pasirenka uždarą gyvenimo būdą. Įprastai tokio sutrikimo atveju vienas iš partnerių būna stipresnė asmenybė nei kitas. Seserų Papin atvejis - tobulas tokio sutrikimo pavyzdys“ - sakė teismo medicinos ekspertė.

Nuosprendžio paskelbimui teismui prireikė vos 40 minučių. Léa buvo nuteista 10 metų laisvės atėmimo, o jos vyresniajai seseriai grėsė kartuvės, tačiau nuosprendis buvo sušvelnintas ir Christine buvo įkaltinta iki gyvos galvos.

Į vieną klausimą niekas taip ir neatsakė: kodėl jos taip pasielgė? Pačios seserys niekada taip ir nepapasakojo tikrosios tiesos, tačiau versijų buvo įvairių. Vieni tikino, kad merginos tiesiog nebeištvėrė šeimininkų priespaudos ir apakintos įsiūčio nebesuprato, ką daro. Kiti manė, kad į namus grįžusi šeimininkė užtiko seseris dviprasmiškoje situacijoje, o merginoms neliko nieko kito, tik užtildyti liudininkes visiems laikams. Vis tik ši versija nepaaiškina to žvėriškumo, kuris buvo pademonstruotas nusikaltimo metu.

Po teismo

Christine gyveno labai trumpai. Atskirta nuo sesers ji puolė į depresiją, atsisakė valgyti ir gerti. Kalėjimo valdžiai neliko nieko kito, tik išgabenti merginą į psichiatrijos ligoninę. Ir ten gydytojai nieko negalėjo pakeisti - vos po kelių savaičių Christine mirė nuo išsekimo. Kalbama, kad kalėjime seserys prašė leisti joms susitikti, o Christine rėkė: „Grąžinkite man vyrą“ - turėdama omenyje savo seserį.

Po Christine mirties Léa tarsi iš naujo įkvėpė. Kalėjime ji praleido 8 metus vietoj 10. Dėl gero elgesio ją išleido anksčiau laiko 1941 metais. Ji sugrįžo pas motiną ir įsidarbino kambarių tvarkytoja. Mirė Léa sulaukusi 89 metų, tačiau net ir prieš mirtį neprisipažino, kas vis tik įvyko tą kraupų vasario 2-sios vakarą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją