Garsiausi prietarai ir tikrosios jų reikšmės

 (1)
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pastuksenk į medį, mesk druskos ir leisk balandžiui tave apdergti. Žmonija prikūrė tiek prietarų, kad tik spėk stebėti, ar kurio nors nepražiopsojai. Betgi koks ryšys tarp sėkmės ir, tarkim, negyvo triušio kojos, kurios magiškomis galiomis tikėjo keltai, indėnai? Jei mąstytume logiškai, vien toks, kad kažkuriam triušeliui tos sėkmės labai pritrūko. Tačiau net tvirčiausia logika prieš prietarus – bejėgė.

Tikėdamasis sėkmės racionalusis Winstonas Churchillis glostydavo juodą katiną. O štai karo genijus Napoleonas, susapnavęs juodą murksę, iš anksto nusiteikė prakišti Vaterlo mūšį. Prezidentas Harry S.Trumanas Baltuosiuose rūmuose liepė pakabinti pasagą. Kabojo ji ir virš Nobelio premijos laureatas fiziko Nielso Bohro darbo stalo. Vienas turtingiausių JAV žmonių Cornelius Vanderbiltas miegojo lovoje, kurios kojos buvo įkištos į indus su druska. Jau įtikinome, kokie stiprūs gali būti prietarai? Siūlome ne tik susipažinti su penkiais populiariausiaisiais, bet ir sužinoti, ką daryti patekus į jų pinkles.

(Ne)laimingas skaičius 13
Ištakos ir esmė. Šis bene labiausiai paplitęs prietaras toks įtakingas, kad net yra oficialiai pripažinta jo fobija – triskaidekafobija. Jai neatsispiria ir kai kurie šviesūs protai: kadaise ji kankino Napoleoną, JAV prezidentą Frankliną Rooseveltą, šiais laikais kamuoja rašytoją Stepheną Kingą. Triskaidekafobija patenka į populiariausiųjų pasaulio fobijų dešimtuką. Šiuo prietaru tiki net solidžios kompanijos. Štai oro linijų “Lufthansa”, “Air France” ir “Iberia” lėktuvuose nerasi 13 eilės, tik 5 proc. Niujorko dangoraižių gali aptikti tryliktąjį aukštą. Jo nėra ir daugelyje garsių viešbučių.

Minties, kad 13 – nelaimingas skaičius, ištakos siekia senovės skandinavų mitologijos laikus. Tada, kai džiaugsmo, šviesos, grožio ir tyrumo dievas Balderis iškėlė puotą 11 kitų dievų. Nepakvietė tik apgaulės dievo Lokio. Jis vis tiek atėjo ir tapo tryliktuoju puotos nariu. Įsiutęs Lokis paskatino Hoderą, aklą tamsos dievą, nužudyti Balderą apnuodyta amalo strėle. Šio skaičiaus prakeiksmą sustiprino ir paskutinėje vakarienėje su Jėzumi Kristumi dalyvavęs išdavikas Judas – taip pat 13-asis iš susirinkusiųjų. Manoma, Jėzus ir nukryžiuotas buvo 13 dieną. XX amžiuje vinį į trylikos karstą įkalė erdvėlaivis “Appolo 13”, pakilęs į orbitą 13 valandų 13 minučių ir kosmose patyręs avariją.

Rask priešnuodį! Vienas lengviausių būdų – keisti požiūrį. Gali sekti Kinijos, Japonijos, Vietnamo ir Korėjos pavyzdžiu. Ten, pavyzdžiui, tikrą siaubą kelia ne 13, bet 4. Norisi dar daugiau paguodos? Štai Italijoje 13 – labai laimingas skaičius (nelaimingas – 17). Kabaloje 13 apskritai simbolizuoja meilę. Senovės Graikijoje Dzeusas buvo laikomas tryliktuoju, galingiausiuoju, dievu. Senovės Egipte į amžinybę vedė 13 laiptelių. Kitaip pažvelgus į minėtąsias Baldero bei Kristaus istorijas galima iškelti ir tokią prielaidą: o gal tryliktaisiais tapo jie – pateptieji, o ne piktadariai Lokis su Judu?

Juoda katė: kac kac ar škac?
Ištakos ir esmė. Nelaimės pranašių dalią juodos katės įgijo viduramžiais, kai inkvizicija nuožmiai kovojo su raganomis. Dažniausiai sielą šėtonui pardavus buvo apkaltinamos vienišos moterys, o jos visais laikais, ne išimtis ir mūsų amžius, buvo linkusios priglausti bei maitinti benames kates. Šioms per raganų medžioklę teko drauge su šeimininkėmis žūti liepsnose. Iki šiol amerikiečių tautosakoje išlikęs pasakojimas apie 1560 metais Linkolnšyre gyvenusius tėvą ir sūnų, kuriuos tamsią naktį paklaidino kelią perbėgusi juoda katė. Įsiutę vyrai ją žiauriai sužalojo, bet jai vis dėlto pavyko nušliaužti į raganyste įtariamos moters namus. Kitą dieną ten įsiveržę tėvas su sūnumi rado lovoje gulinčią šeimininkę, nusėtą kraujosruvų. Aha, vadinasi, tai ji naktį pasiverčia juoda kate! Nuosprendis buvo žaibiškas.

Toliausiai nuėjo popiežius Grigorijus IX – jis kates paskelbė velnio padarais. Buvo metas, kai pakakdavo turėti katę, kad būtum paskelbtas raganiumi. Vargšelės tiesiog masiškai buvo naikinamos. Vis dėlto airių patarlė, kad dėl katės nužudymo baudžiama 17 metų nelaimių, matyt, ne iš piršto laužta. Murklių mirtys atsirūgo žmonėms. Manoma, tragiškasis Juodasis maras, per kurį mirė milijonai Europos gyventojų, tokį mastą įgijo tik todėl, kad nebeliko kačių, ir žiurkės tapo nevaldomos.

Rask priešnuodį! Per kelią bėganti juoda katė neša nelaimes ne tik Lietuvoje ar JAV. Tačiau senovės Egipte, maždaug 3000 metų pr. Kr., visos katės nepriklausomai nuo spalvos buvo laikomos laimės ženklu ir savo statusu prilygo dabartinėms Holivudo žvaigždėms. Už katės nužudymą tais laikais būdavo baudžiama mirties bausme.

Teigiamai juodės minimos ir skandinavų mitologijoje. Jų meilės ir vaisingumo deivės Frėjos vežimą traukė dvi juodakailės gražuolės. Ši spalva buvo mėgstama bei gerbiama, nes simbolizavo apsaugą nuo pikta. Anglijos karalius Karolis I taip mylėjo (mylėjo!) savo juodą katę, kad jo sargybiniai saugojo ją kiaurą parą. Kai augintinė nugaišo, nusiminęs karalius nutarė, kad laimė nuo jo nusigręžė. Jau kitą dieną jis buvo suimtas, o vėliau neteko ir galvos.

XVIII–XIX a. Šiaurės Europos žvejų žmonos vyrams į laivus prileisdavo tik juodų kačių – tai buvo garantija, kad žvejai saugiai grįš namo. Tokios spalvos katės tada net buvo tapusios retenybe ir kainuodavo tiek, kad nedažnas galėdavo sau leisti jų įsigyti.

Juodos katės daug kur gerbiamos ir dabar. Štai škotai tiki: jei į namus atėjo svetima juoda katė, reikia džiaugtis – ji atnešė gerovę. Perbėgo kelią? Irgi šokinėk iš džiaugsmo – seksis. Kai kuriose Anglijos vietose jaunoji tik ir svajoja vestuvių proga gauti dovanų juodą katę – laimės, sėkmės simbolį. Ne veltui seno anglų užkalbėjimo žodžiai yra tokie: “Juoda kate, pereik man kelią, atnešk į mano namus bei širdį turtus, o kai esu toli nuo namų, dovanok man sėkmę, kad ir kur būčiau.” Juodos katės galia saugoti nuo nelaimių tiki ir australai. Pietų Prancūzijoje juodes įprasta gerai šerti ir elgtis su jomis pagarbiai – taip pelnoma sėkmė. Suomijoje juodas kates gerbia, nes jos perneša mirusiųjų sielas į kitą pasaulį.

Juodė yra laimės simbolis ir daugelyje Azijos šalių. Vienišos japonės pageidauja tik juodos murklės, nes tiki: ji parūpina gerbėjų. Japonai, kaip ir anglai, džiaugiasi, kai juoda katė perbėga jiems kelią, nes tai prilygsta laimės pažadui.

Tiesą sakant, net ir dėl to nelaimingo bėgimo kyla daug neaiškumų. Štai piratai tikėjo, kad nelaimę lemia ateinanti juoda katė. Kas kita nueinanti – ji siejama su laime. Vokietijoje nelaimes pranašauja tik iš dešinės į kairę bėganti katė. Jei ji lekia iš kairės į dešinę, laukia gerovė.

Net fengšui gina juodas kates: jos figūrėlę namie patariama statyti atsuktą į šiaurę – tada ji gins nuo blogio. Juodas kates palaiko ir šiuolaikiniai mokslininkai. Jų teigimu, šių gyvūnų spalvos mutacijos tyrimai padės sukurti vaistų nuo AIDS ir vėžio.

Veidrodėli, nedužk!
Ištakos ir esmė. Sudaužysi veidrodį – septynerius metus neišsikapstysi iš nesėkmių. Dar baisiau, jei veidrodis pats nukrinta ir dūžta, – vadinasi, kas nors tuoj mirs. Manoma, šis prietaras atkeliavo iš senovės romėnų, kurie jau turėjo stiklinių veidrodžių. Tačiau dar iki jų senovės graikai, kinai ir indai tikėjo: veidrodžiams (tais laikais jie buvo sidabriniai ir bronziniai) būdinga galia įkalinti jais besinaudojančių žmonių sielas. Iš čia ir mintis, esą sudužus veidrodžiui siela lieka įkalinta jo šukėse.

Apskritai vaizdą atspindintis paviršius nuo senų laikų buvo laikomas magišku, leidžiančiu pažvelgti į ateitį. Kiek dievų, deivių ir mirtingųjų savo ateities ieškodavo tyrinėdami vandens paviršių! Ir Narcizas, ir piktoji Snieguolės pamotė, ir karalienės Elžbietos I magas Johnas Dee. Žiūrėti į veidrodį reiškė regėti savo sielą. Štai kodėl vampyrai jame nemato savęs. Štai kodėl mirus žmogui namie uždengiami veidrodžiai – kad mirusiojo siela neliktų juose įkalinta.

Bet kodėl septyneri metai? Todėl, kad tie patys romėnai tikėjo: fizinis kūnas drauge su siela atsinaujina kas septynerius metus.

Rask priešnuodį! Feisbuke klaidžioja juokelis: gal sugadinus veidrodį ir gresia septyneri nelaimių metai, bet jei sugadinsi prezervatyvą, tos nelaimės truks visus 18-a... Kad ir kaip ten būtų, jei nori apsidrausti nuo nelaimingojo septyneto, siūlome tau kelis labiausiai paplitusius būdus laimei atkurti.

* Skubiai čiupk žiupsnį druskos ir dešine ranka mesk per kairį petį (apie tai dar kalbėsime vėliau).
* Tris kartus apsisuk prieš laikrodžio rodyklę – taip suklaidinsi blogąsias dvasias, nusuksi nuo savęs nelaimes.
* Susmulkink sudaužyto veidrodžio šukes, kad jos virstų milteliais: nėra atspindėjimo – nėra problemos.
* Sumesk šukes į vandenį, tekantį pietų link.
* Sudegink šukes ir po metų jas palaidok.
* Paimk sudaužyto veidrodžio šukę ir paliesk ja antkapį.
* Užkask sudaužytą veidrodį po medžiu šviečiant pilnačiai.
* Sudegink plunksną nešiodama ją po kambarį, kuriame sudužo veidrodis, ir tardama: “Begalinė laimė, begalinė palaima, begalinis saugumas, begalinė gerovė”.
* Išraižyk ant mėlynos ar violetinės žvakės žodžius “begalinė sėkmė” ir uždek ją.
* Septynias valandas palik šukes ten, kur jos nukrito, paskui iš karto surink.

Neik po kopėčiomis
Ištakos ir esmė. Atrodytų, koks kvailas prietaras: juk ir taip aišku, kad vaikštinėti po kopėčiomis nesaugu. Pirma, tau gali kas nors ant galvos užkristi. Antra, gali netyčia kopėčias užkliudyti, o tada nukris ant jų stovėjęs žmogus. Tačiau šis prietaras neatsirado iš niekur. Jo prasmė kur kas gilesnė. Išskleidus sudedamąsias kopėčias ar atrėmus paprastas į sieną išeina trikampis. O trikampis – gyvenimo simbolis. Eiti per jį – tarsi likimą už ūsų tampyti. Per daugelį amžių trejetas įgijo ypatingą galią, jis reprezentuoja vyrišką pradą, kurį Carlas Jungas vadino animu.

Dėl trikampio formos kopėčios laikomos ir šventos Trejybės simboliu. Kirsti jo negalima – sulauksi nelaimės. Ypač jei esi krikščionis. Tokiu atveju eiti po kopėčiomis – tolygu parduoti sielą velniui. Buvo laikai, kai vien to pakakdavo raganiaus vardui pelnyti. Kaip jau žinai, tai dažniausiai baigdavosi kankinimais bei laužu.
Beje, kopėčių galia tikėjo ir senovės egiptiečiai: jie jas laikė priemone sieloms pereiti į kitą pasaulį, todėl net statydavo šalia mirusiojo kapo. Eiti po jomis reiškė sutrukdyti sielai atsidurti reikiamoje vietoje – tas, kuris tai padarydavo, prisišaukdavo nelaimę.

Dar vėliau, viduramžiais, kopėčios buvo neatsiejamos nuo kartuvių, tad eiti po jomis simbolizavo gyvenimą baigti kilpoje. Nors tokiais atvejais kur kas didesnė rizika kildavo būti parblokštam pakaruoklio kūno: jei šalia kartuvių stovi kopėčios, vadinasi, budelis užlipęs pjauna virvę, kad nuimtų lavoną.

Rask priešnuodį! Siūlome išmėginti šias gelbėjimosi priemones.
* Tris kartus spjauk per kopėčių skersinius.
* Sukryžiuok pirštus ir laikyk, kol pamatysi šunį.
* Spjauk ant savo bato ir eik toliau, bet nežiūrėk į jį, kol seilės išdžius.
* Grįžk atbulomis pro kopėčias – tuo pat keliu. Eidama sugalvok norą.
* Paklausyk psichologijos profesoriaus Stuarto Vyse'o: “Be abejo, šio prietaro kilmė – visiškai logiška. Ji kilo iš skaudžios patirties. Kam nors kas nors nukrito ant galvos. Tad tiesos šiame prietare yra.” Taip, tiesos yra. Bet jeigu jau laimingai praėjai ir nieko nenutiko, negalvok apie nelaimes ir eik toliau.

Neišberk druskos
Ištakos ir esmė. Šis prietaras susiję su tais laikais, kai druska buvo brangesnė nei auksas. Senovės Graikijoje ja atsiskaitydavo už vergus, ja būdavo mokamos algos ir romėnų kareiviams. Jėzus Kristus savo apaštalus vadino “Žemės druska”. Žodžiu, ji buvo prabanga, o prabangiais dalykais švaistytis negalima. Kur kas lengviau įdiegti žmogui nuostatą, esą neatsargiai išbėręs druską jis sulauks baisios nelaimės, tad tegul elgiasi atsargiau.

Egzistuoja ir kita prietaro kilmės teorija. Jos esmę iliustruoja Leonardo Da Vinci “Paskutinė vakarienė”: išdavikas Judas netyčia ranka nustūmė druskinę ir išbėrė druską ant stalo. Nuo tol šis veiksmas siejamas su melu ir išdavyste.

Trečioji teorija druską gretina su draugyste, sveikata, ilgu gyvenimu, laime. Druska įtraukta į daugelį religinių ceremonijų. Jos žmonės nešasi namo tikėdamiesi sėkmės. Jos žiupsnį laikydavo nekrikštytų kūdikių lopšiuose. Ją nešiodavo po kaklu maišelyje, kad apsisaugotų nuo piktos akies. Natūralu, jog tokiu atveju išpilti druską reiškė prisišaukti nelaimę. Štai Didžiojoje Britanijoje tikima, kad kiekvienas išpiltos druskos grūdelis simbolizuoja ašarą. Vokietijoje – velnio pažadinimą. O JAV gyventojų manymu, net skolinti druskos negalima, jei nenori savo dienų baigti skurde.

Rask priešnuodį! Jis visiškai nesudėtingas: reikia tik čiupti žiupsnį išbertosios druskos dešine ranka ir mesti per kairį petį. Mat tikima, kad velnias visada stovi už tavęs kairėje ir laukia progos prikrėsti eibių. Sviedusi jam į akis druskos, jį sutrikdysi. “Prietarų enciklopedijos” autorius Richardas Websteris aiškina: “Tikima, kad velnias nekenčia druskos, nes ji negenda, yra amžina ir siejama su Dievu. Druska – apsauginė priemonė, vadinasi, ji – priešas visų, kurie trokšta naikinti.”

Štai dar kelios gelbėjimosi priemonės išpylus druską.
* Mesk išbertos druskos žiupsnį į ugnį ar ant viryklės. Svarbiausia – išbėrusi nepratark nė žodžio, kol druską sudeginsi.
* Suberk išpiltą druską į ugnį mintyse linkėdama priešams bloga.
* Stebėk, kaip nukrito tavo išversta druskinė: jei į tavo pusę, lauk nelaimės. Bet jei į kieno nors kito, tam žmogui pasiseks.
* Metusi dešine ranka druskos per kairį petį, tą pat padaryk kairiąja per dešinį petį. Ten sėdi tavo angelas sargas. Tokiu būdu jam pasiūlai reto, brangaus mineralo.
* Dar vienas būdas išvengti šio prietaro sukeltų bėdų – vėl sekti Azijos šalių pavyzdžiu. Ten įprasta pabarstyti druska ir namų grindis, ir sporto sales prieš žaidynes – kad laimė aplankytų.
* O štai kaip pasielgė vienas sumanus padavėjas. Kai jo klientas išbėrė druskos indelį ir siaubingai išsigando, padavėjas jam ant šlaunų kliūstelėjo vyno. Žmogus iškart nurimo – mat egzistuoja prietaras, esą tai neša laimę.

Neišskleisk skėčio patalpoje
Ištakos ir esmė. Ir šio prietaro atveju egzistuoja keletas kilmės teorijų. Pirmoji: senovės Egipte skėčiai buvo naudojami kaip priedanga nuo saulės, tad išskleisti juos patalpoje prilygo įžeisti Saulės dievą Ra. Jis už tai galėjo prakeikti ir tą, kuris taip nusidėjo, ir jo šeimą, o tada jiems imtų lyti nelaimėmis.

Pasak kitos teorijos, skėtis saugo nuo gyvenimo negandų, tad jį išskleidus būste įžeidžiamos namus saugančios dvasios. Jos išeina, palikusios žmogų vieną ir neginamą.

Galime nagrinėti šio prietaro kilmę ir remdamiesi mokslu bei technikos pažanga. XVIII amžiaus Europoje naudojami skėčiai buvo kur kas masyvesni, griozdiškais metaliniais strypais, sunkiomis plieno spyruoklėmis, tad skleidžiami gebėdavo pridaryti nemenkai žalos netyčia šalia atsidūrusiems žmonėms ar daiktams, sukelti pykčių, skausmo, barnių. Taip ir nusidriekė nelaimės šleifas. Kai kurių tyrinėtojų tikinimu, prietaras net buvo specialiai sumanytas – kad būtų išvengta vis pasikartodavusių bėdų.

Rask priešnuodį! Nenori įžeisti Saulės dievo? Turėk omenyje: problemų nekils, jei skėtį išskleisi šiaip pasigrožėti, pažiūrėti, ar jis tau tinka. Ir prisimink: kad ir kokių nelaimių turėjai prisišaukti išskleidusi skėtį, jos išnyks, vos tik jį suskleisi. Jei vis tiek neramu, tiesiog spjauk ant skėčio rankenos ir vėl jį išskleisk patalpoje.

Post scriptum
Didžiosios Britanijos psichologijos profesorius Richardas Wisemanas ištyrė tūkstančių žmonių patirtį ir priėjo išvadą: prietarai, susiję su skaičiais, spalvomis ir visa kita, iš tiesų neturi jokios įtakos sėkmei. Ateis ji ar pabėgs, priklauso tik nuo mūsų pačių. Profesorius nustatė, kad fortūnos numylėtiniams sekasi dėl jų nusiteikimo ir tam tikro elgesio. Tai neturi nieko bendra nei su jų intelektu, nei su gimimo vieta ar laiku. Laimingi žmonės – ekstravertai: jie nepasiduoda pesimizmui ir nerimui, nebijo plėsti akiračio.

Sėkmės esmė – galimybės. Kuo daugiau jų turi, kuo daugiau priimi, tuo laimingesnė esi. Tad, užuot laikiusis prietarų, verčiau čiupk už uodegos pirmą pasitaikiusią galimybę. Ji ir taps tavo laimės paukšte.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją