|
|
 |
 |
2010
Rugsėjis |
 |
|
|
|
| Tavo nuomonė COSMO siūlomomis temomis |
|
|
|
|
|
|
|
| Komentarai |
| / Vaida / 17 05 2010 18:05 |
| Prieš susitaikant reikia gerai prisiminti, kodėl su juo išsiskyrei, o gal tai neįvyko be priežasties... |
|
| / joa / 03 04 2010 22:14 |
na su savo vaikinu net nebuvau isiskyrusi,bet... vienu zodziu dar lietuvoje susipazinau su vaikinu,kuris man nepatiko bet kazkuom tiesiog trauke kad negalejau atsispirkti su juo draugauti,po dwieju menesiu draugystes jis isvyko i uzsieni dirbti,nznau kodel bet po poros menesiu pas ji atsiradau ir as,nors visi mane visiska kvaisa isvadino,nes vaziuoju pas vaikina kuri pazystu tik du menesius ir dar i svetima sali.pradejom gyventi kartu.viskas buvo idealu,kol galiausiai po 7men draugystes uzwalde rutina,jam swarbiau buwo pazaisti zaidimus,nebenorejo niekur eiti net su draugais,nors kai prikaisiodawau jam del tokio elgesio-visada sakydawo as wistiek tawe myliu.viena karta isejau su drauge i bara susipazinau su vienu uzsienieciu kuriam patikau ir jis mane trauke,nznau kodel daviau jam sawo nr,pradejom susirasineti,susitikineti.vaikinui sawo sakydawau kad einu su draugemes.tas uzsienietis zinojo kad turiu vaikina ir kad pas mus krize ir kad as jo nepaliksiu nes ji myliu.jis sutiko su tokiomis musu bendravimo salygomis,sake tu man labai patinki ir noriu matyti tave laiminga.tokie musu susitikinejimai tesesi menesi.kol viena 5nio wakara norejom su draugais iseiti i bara,mano waikinas sake neis nors ir maldawom wisi,nes blogai jauciasi pawarges po darbo ir be nuotaikos.ir as pasikwieciau sawo naujaji drauga.sedejom bare wisi ir sulaukiau sawo waikino skambucio klause kuriam bare esam nes jis tuoj bus,liepiau sawo naujam draugui iseiti nes mano waikinas atwaziuoja,bet mano uzgerusi drauge leptelejo kad sedetu pasakysim kad jis jos waikino bendradarbis.jis ir liko..atwaziawes mano waikinas labai greit suprato wisa situacija ir dingo,gryzusi namo prisiklausiau wisokiu zodziu is jo,pradejo grasinti kad susirinksciau smutkes ir iseiciau arba iseis pats.gere para laika non stopu,dekui draugams kurie mane uztare,ir paaiskino kad ne as wiena kalta del tokios situacijos nes wisi gywenom kartu ir matem wisa situacija,maldawau waikino atleidimo.po keliu walandu barniu susitaikem,isiaiskinom,bet musu santykiai wisiskai pasikeite,wel tapo swelnus ir demesingas su kokiu ir susipazinau,metu draugystes proga ryzosi net pasipirsti nes mane labai mylintis kaip ir as ji.o dabar mes sekmingai 4metus draugaujam,ir planuojam savo westuwes.visi kuriami planai i ateiti siejami kartu.tikiuosi kad daugiau tokiu kriziu musu santykiuose nebebus
|
|
| / Ema / 28 03 2010 20:39 |
| Draugavome beveik metus.Santykiai tobuli, neįsivaizdavau savo ateities be to žmogaus.Beprotiškai viens kitą mylėjom.. Bet mano gyvenime atsirado daug naujų draugu ir vienam iš jų pavyko pakeisti mano vaikiną. Nežinau kaip aš taip sugebėjau, bet per kelias dienas supratau kad savo vaikino aš nebemyliu.Nieko nepaaiškinusi, aš jį palikau. Vaikinas labai kentėjo , iš pradžių be perstojo rašė, o po kelių savaičių nuleido rankas. Laikas su naujais draugais buvo ant tiek tobulas, kad nė neatsimindavau savo buvusio vaikino, pamiršau tuos metus kaip kokį sapną. Bet taip tik atrodė.. po trijų mėnesių vienoje internetinėje svetainėje aš radau daug jo nuotraukų. Visos su skirtingom panelėm, apsikabinimai bučiniai. Žinot? Dar iki šiol negaliu suvokti , kokios emocijos mane tuo metu užvaldė. Mane apėmė nežmoniškas pavydas, man norėjosi rėkti, verkti! Visa drebėjau.. Čiupau telefoną ir ėmiau skambint geriausiai draugei. kokias tris minutes ji išsigandusi mane ramino ir prašė kad nurimčiau ir pagaliau pasakyčiau ,kas atsitiko. Tuo metu suvokiau tikruosius savo jausmus. suvokiau, kad iš tiesų aš negaliu be jo gyventi. Susirašiau su savo eks ir susitarėme susitikti. Ach , jauduliukas visai kaip per pirmąjį pasimatymą... Buvau laimingiausia pasaulyje, kai pagaliau jis mane apkabino, ir nuo širdies nuriedėjo akmuo. Suklysi-žmogiška, atleisti - dieviška. Visi žinome , kaip sunku yra atleisti, bet jis tai padarė. Nuo to laiko mes kartu, net neatsisuku į kitus vaikinus, esu be galo laiminga ir man baisu net pagalvoti apie išsiskyrimą. O dėl tų nuotraukų, po poros mėnesių jis prisipažino , kad jas įdėjo specialiai, nes žinojo, kad tai turėtų suveikti, nes per daug gerai mane pažįsta. Štai toks ir buvo mano susitaikymas su buvusiuoju. Ir jums prieš išsiskiriant, siūlau gerai pagalvoti, ką tas žmogus iš tiesų jums reiškia. Ir suprasti ,dar prieš tai kai nuspręsit prarasti. |
|
| / Karolina / 27 03 2010 15:52 |
| Pradėjom draugauti dar mokykloj. Graži pirma meilė buvo :) vaikščiojom už rankyčių susikibę, pirmi bučinukai, bėgimas iš pamokų, kad pabūtume tik dviese. Du metus taip gražiai draugavom, kol baigėm mokyklą. O su studentavimo pradžia kilo ir mintis, kaip čia mes tokie neišsilakstę. Tai ir ėmėm lakstyti :) Turbūt tris metus taip "lakstėm", bet taip iki galo vienas kito ir nepaleidom. Jis vis atlėkdavo į pajūrį pas mane pabūti kartu savaitgalį. Nors tų kitų žmonių buvo ir pas mane, ir pas jį. Nežinau kas atsitiko ir kuriam kilo mintis, kad reikia mums vistik draugauti vienam su kitu :))) tai draugaujam vėl. Jau du metai. Ir gyvenam kartu. Ką aš galiu pasakyti :)))) kartais kyla mintis, kad gal taip ir neišsilakstėm iki galo. Ar ką mes čia veikiam kartu :) bet vis dar veikiam. Neaišku, kuo tai baigsis :) |
|
| / Indružė / 22 03 2010 19:48 |
Abu buvome laisvamaniai, netelpantys i kažkokius rėmus ir pilni gyvenimiškos energijos jauni žmonės... Nesuprantu, kaip sulipome... Atrodė, kad buvom visiškai skirtingi, bet tuo pačiu labai panašūs... :-) Juokavom, kad tai vienadieniai santykiai ir jokių vilčių nedėjome - tiesiog mėgavomės... Nepastebėjau, kai praėjo 7 metai... :-) O jiems apibūdinti tiktų visokie epitetai, išskyrus žodį "ramūs"... :-))) Skyrėmės, taikėmės, vėl skyrėmės, ir vėl taikėmės... Esame iš tų, kurie nei kartu, nei atskirai gyventi negali. :-)
Tik vieną dieną pabudau ir supratau - DAUGIAU TAIP NEBEGALIU. Nusibodo šios karuselės... Jausmas, jog nematau ateities ir baimė, kad galim ir nugyventi likusį gyvenimą taip trypčiodami vienoj vietoj buvo tvirtesnis nei prisirišimas, draugystė ir tt. Ir jis išėjo. Be didelių pykčių, draugiškai atsiveikinęs, pabučiavęs ir palinkėjęs laimės, nes mane mylėjo. Lengviau atsikvėpiau ir be galo jį gerbiau... Buvau pasiruošusi pradėti naują gyvenimą: atsirado ne vienas gerbėjas, daug dirbau, mėgavausi kasdienybe, tik nuolat pagalvodavau apie ex. Jaučiau, kad gerbėjų dėmesys netenkina, kad mintimis vis grižtu prie to, ką jau turėjau - gal būtent tai ir trukdė užmegzti naujus, pilnaverčius santykius, dėl to vos pradėjus rimčiau bendrauti su vaikinu - dingdavau... Viduje tūnojo baimė, kad jei pamilsiu naują žmogų, buvusiam nebeliks vietos. Ir mane tai gazdino.
Galop, radau vaikiną, lyg ir atitinkantį mano užsibrėžtus reikalavimus... Vadovavausi vien protu, laukdama, kol ir širdis tam pritars. Jis stengėsi dėl manęs kaip tik įmanydamas, tačiau išgazdino, kai po 2 sav. draugystės pradėjo kalbėti apie vestuves. Rodės, to ir norėjau - jausmų ir meilės, kuri sujauktų ankstesnius nusistatymus ir priverstų pasielgti beprotiškai, bet kuo labiau stengiaus save įtikinti, jog tai yra tai, - ko man ir reikia, tuo sunkiau sekės išjungti kažkokį vidinį balsą, jog šiuo savęs raminimu tik bandau pridengti tikrąsias mintis - ilgesį ir nostalgiją mylėtam ir paliktam žmogui.
Ir vieną dieną, viską nubraukus - pradėjom bendrauti iš naujo. Tol, kol oficialiai nesusitaikėm, viskas buvo nuostabu - dėl to paaiškinus esamą situaciją, palikau vaikiną ir palengva grįžau pas ex. Proto balsas visaip mane stabdė, bet pilnatvės jausmo ir buvusių gražių akimirkų (kažkodėl pamiršus blogąsias) troškimas buvo stipresnis... :-)
Tai ir buvo mano klaida. Praėjo 8 mėnesiai, mes vis dar kartu, bet tik todėl, kad antrą kartą paleisti žmogų yra daug sunkiau nei pirmąjį. Netgi, jau įsitikinus, kad kur tiltai sugriauti, ten reikia padėti tašką. VISIEMS LAIKAMS.
Dabar kiekvieną dieną atsikeliu su žinojimu - pabandžiau, įsitikinau ir supratau - tai buvo tik nostalgija. Natūralu, kad be proto ilgies žmogaus, su kuriuo praleidai 7 metus. Kurį jautei, kurį pažinojai nuo A iki Z... Reikia tai iškęsti.
Juk noras skirtis, neatsiranda iš niekur. Tuo labiau, kai brandini tą mintį porą metų....
Dabar, atgavusi blaivų protą, ir išsisklaidžius visiems kerams, galiu tvirtai pasakyti - tai buvo didelis žingsnis atgal, dėl kurio abu kankinamės kiekvieną dieną, tik dabar vienas kitą iš naujo paleisti yra daug sunkiau nei buvo prieš tai................ Ir nors laikomės vienas kito įsikibę, realiai suvokiu, kad mes jau senai gyvenam pagal savo principus ir gyvenimo normas, bijodami išsilaisvinti ir pradėti viską iš naujo. Dar kartą. :-) |
|
| / Aušra / 19 03 2010 01:47 |
Ir kaip viskas prasidėjo..? Manau, pakankamai banaliai, per vienos draugės gimtadienį. Jis- aukštas, tamsiaplaukis, tiesiog iš žurnalo viršelio nužengęs gražuolis... O kaip vėliau sužinojau, vardu Povilas. Tiesą sakant, tokie gražuoliukai saldainiukai manęs niekuomet netraukė, tačiau Povilas sužavėjo kerinčia šypsena bei geru humoro jausmu. Ir net nežinau, kas kaltas (alkoholis ar jo parodytas dėmesys man) tapome pora. Tačiau padebesiais skrajojau neilgai. Kadangi abu buvome karštakošiai, nusprendėme santykius nutraukti...
Jaučiausi lyg širdutė butų sudužusi į šipulius, bet kadangi esu labai principinga ir užsispyrusi mergina, stengiausi jį pamiršti. Deja, tai pasirodė sunkiau, nei maniau... Slinko dienos, o aš vis verkdavau naktimis. Tačiau išdidumas neleido pripažinti jausmų. Ir vieną gražią dieną, na tiesą pasakius, gal ji ir nebuvo tokia jau graži, susitikau su savo buvusiuoju. Širdutė vėl tarsi suspurdo... Bet man dar nespejus praverti burnos, Povilas prasitarė, kad norėtų likti draugais. Stiga visos iliuzijos subliuško, atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Tačiau nuryjau kartėlį, išspaudžiau šypseną ir sutikau linktelėdama galva. Tiksliai nemoku papasakoti, tačiau vėl tapome pora. Galbūt įtakos turėjo, per tokį ilgą laikotarpį tapę, bendri draugai. Tačiau buvę nesutarimai niekur neišnyko, o charakterių skirtumai vis ryškėjo... Išsiskyrėme... Praėjo daug laiko, bet širdies skaudėti nenustojo, tol kol nesutikau Beno. Dėl laiko, praleisto su Povilu bei ašarų išlietų dėl jo nesigailiu, manau, kad tai man padėjo įvertinti tai ką turiu ir subrandino. Juk meilė, laiminga ar ne, padeda žmogui tobulėti... |
|
| / Lina / 09 03 2010 03:14 |
Ir taip buvo sunki diena darbe, gatvėje slidu, kol nusigavau iki namų - kelis kartus teko griūti ir pakankamai smarkiai susitrenkti ne tik sėdimąją, bet ir kelėnį... Skambinu savo mylimam ir prašau, kad atvažiuotų pasiimti iš parduotuvės, nes po darbo teko užsukti į parduotuvę meisto, nes šaldytuvas tuščias... O mielasis man ir sako:" Brangioji, šiuo metu negaliu - rodo krepšinio varžybas..." Šiaip ne taip su krepšiais parsigaunu namo, o mielasis pasirodo namuos su žavia mergina... Na kantrybės taurė persipildė - nieko nesiaiškinus abu išgrūdu iš šiltų namų lauk į šaltį. Šito tai nebus, aš nuvargus, kelėnis ištino nuo sumušimo, krepšiai neiškrauti prie durų, o mano brangus su kažkokia... namuos šiltai ir aiškina, kad krepšinio varžybas žiūri...
Neviltis, ašaros ir žinoma draugės paguoda... Tą pektadienio vakarą, nes buvo taip ilgai laukta savaitės pabaiga, aš iš geriausios draugės sužinau, kad mano brangusis ne su šiaip mergše kažkokia buvo, o su seserim, kuri grįžo iš Londono pas mus pasisvečiuoti, o aš net nepažinau jos... Ji sumanė man padaryti staigmeną, o aš nė nesiklausius jų - išgrūdau lauk.
Išgirdus tiesą - čiumpu telefoną - beviltišku balsu aiškinuos... Džiaugiuos, kad mylimo vaikino sesuo tą vakarą buvo supratinga ir išaiškino maniškiui, kuris manęs net neklausė, kad nutinka ir tokių nelemtų poelgių, o ne noras tokiu būdu mesti jį... |
|
| / Marina / 05 03 2010 12:39 |
labas merginos,
noreciau papasakoti savo istorija.:)
Draugavom su vaikinu 2 metus.Noriu pabrezt kad pradzia draugystes buvo neeiline,nes pas dauguma buna viskas taip grazu,miela....o pas mus buvo daug gincu ,barniu,as ji siuntinejau,nes nemilejau... tik praejus beveik dviem metam supratau ka reiskia man tas zmogus,nes vos jo nepraradau visiems laikams.As pajutau kazka tai ne gero,kad jis mane apgaudineja,ilindau i jo anketa one.lt ir tiek visko suzinojau,kad ir neturejau noro jo matyt,taip mes issiskirem...Praejo puse metu,as pasidariau nauja anketa su svetimom nuotraukom is zurnalo ir pakviecaiu ji i pasimatyma,aisku jis manes nesitikejo pamatyt,taciau mes vel kartu ir labai laimingi auginam dvynukus .Dabar turesim ka papasakot savo vaikuciams :)
|
|
| / rozalinda / 05 03 2010 11:23 |
| Draugysteje buvo visko, pavydo, nepasitikejimo, supratimo, silumos, meiles, atrodeme laimingi, jauni, svajodavome net apie vestuves. Kaip ir kiekviena pora. Abiems patiko romantika, ziuredavome i zvaigzdes, rasydavome vienas kitam graziausias zinutes, skambindavomes net vidurnakti, laukdavome susitikimu, kada galesim apkabinti viens kita, priglausti ir nepalaeisti... Isvaziavo i uzsieni uzsidirbti pinigeliu.. Laukiau, gryzo, bet kazkaip viskas atsalo, jam reikejo aplankyti visus draugus, paselioti, pasitaike draugu vakarelyje merginu, kurioms patinka svetimi berniukai ir viskas tarp musu subyrejo i sipuliukus... Issiskyrem, pradejau draugiskai susitikineti su jo draugu, jis mire is pavydo, negaledavo klausyti, kaip draugas pasakojo kokia as sauni, grazi, pavydas, kazkoks jausmas tunantis giliai sirdyje jam kele emocijas, prisiminimus, as ir niekada jo nepamirsau, susitaikem, bet buvo nebetas kaip anksciau, kazkur isgaravo ta siluma... Nebeliko pasitikejimo... Vesu buvo sirdyje, tad palikau ji... Jis vel bande mane susigrazinti, persiakojo, galvojo, kad buves man pirmaja meile liks amzinai sirdyje, o as naivi mergiote imsiu ir vel pulsiu jam i glebi, tikrai ne, nebeliko nei trupinelio tos naivios mergaites.Praejus nemazai laiko radau zmogu kuri tikrai myliu, kuris padejo man kai buvo sunku, yra salia su manimi, kai reikia pagalbos, kai man liudna,paguodzia, nusluosto asaras ir priglaudzia. Esame susituoke, laukiames kudikelio. Aciu mano vyrui, myliu ji labai. |
|
| / Doris / 04 03 2010 17:25 |
Dėl visko kaltas... krepšinis!
Su vienu iš savo eksų esam geri draugai, kartais aš jį pavadinu broliu, o jis mane - sese, ir tie, kurie nežino, kad mes draugavom, to net neįtaria. Mes susipažinom krepšinio arenoj - prieš svarbias rungtynes jis su savo 'chebra' užėmė mano ir mano draugės vietas, todėl pusę rungtynių prasiginčijom katras kur turi sėdėti. Galiausiai mūsų palaikoma komanda laimėjo ir jis pakvietė mus su drauge prisijungti atšvęsti pergalės. Susidraugavau su juo ir tapom pora. Kai po pusmečio kartu apsigyvenom, užgriuvo tradiciniai rūpesčiai - kas tvarkys kambarį, plaus indus ir t.t. Man tekdavo didžioji šių darbų dalis. Kartą susipykom dėl jo paliktų išmėtytų kompaktinių diskų, nors jau prieš kelias dienas buvau prašiusi susitvarkyti. Todėl apimta pykčio paėmiau ir sulaužiau kelis kompaktus. Vaikinas tiesiog įsiuto ir išėjo trenkęs duris. Tik po to perskaičiau kas ant jų buvo užrašyta - krepšinio rungtynių įrašai. Et, galėjo po ranka pasitaikyti kiti diskai. Bet koks mažvaikis gali užpykti dėl kažkokių plokštelių? Žodžiu, nebendravom gal savaitę. Paskui susitikom... toje pačioje arenos tribūnoje ir ... susitaikėm. Jis grįžo pas mane ir gyvenom kartu dar kurį laiką. Iki kol supratom, kad esam tiesiog draugai, o ne pora ir ta savaitė, praleista be jo, nebuvo jau tokia tragiška. Išsiskyrėm. Bet dabar vis kartu einam į rungtynes ;) |
|
|
/
/
1
/
2
/
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
