Tamsiosios Hitlerio paslaptys – žiaurusis diktatorius psichiatrų akimis

 (58)
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vargu ar kuriam nors psichiatrui kada nors pavyks tiksliai diagnozuoti visus Hitlerio psichinius negalavimus ir pateikti apibendrintą formuluotę. Sakoma, kad psichikos nukrypimų vokiečių diktatorius turėjo tiek daug, kad jų net negalima lyginti su įprastų ligonių diagnozėmis.

Visko pradžia - tamsioje vaikystėje

Įprasta, jog psichikos ligų ištakų paprastai ieškoma vaikystėje, todėl ir Hitlerio jaunystės dienos neliko nepastebėtos. Jo sesuo Paula pasakojo, kad mažąjį Adolfą tėvas žiauriai mušdavo, todėl specialistai neabejojo, kad Hitlerio agresyvumas buvo edipinės neapykantos tėvui pasekmė.

Diktatoriaus tėvas Aloisas Schicklgruber (40-ies pavardę pakeitė į Hitlerio) garsėjo savo nepasotinamu gašlumu. Net ir neribodamas savęs nesantuokiniais ryšiais, jis negalėdavo pilnai patenkinti savo geidulių. Kartą mažamečio Adolfo akyse jis grubiai išprievartavo atstūmusią jį žmoną. Galimai šis atvejis galėjo padaryti lemiamą įtaką visam seksualiniam būsimo diktatoriaus gyvenimui.

Tamsiosios <span style="color: #bf005f;">Hitlerio paslaptys</span> – žiaurusis diktatorius psichiatrų akimis
© Vida Press

Motina Klara patologiškai mylėjo savo berniuką (iki jo gimimo ji buvo praradusi tris sūnus) ir jis atsakydavo tuo pačiu. Iš šešių Aloiso ir Klaros vaikų išgyveno tik du: Adolfas ir proto negalią turinti Paula. Hitleris visą gyvenimą save laikė mamytės sūneliu. Patologinė meilė motinai ir neapykanta tėvui tapo daugelio jo neigiamos psichikos ypatumų priežastimi.

Apakęs iš baimės

Jeigu tikėtume paties Hitlerio žodžiais, per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo drąsus kareivis ir sąžiningai užsitarnavo savo apdovanojimą – geležinį kryžių. Tik anglų dujų ataka 1918 metais kuriam laikui atėmė iš jo regėjimą ir jis buvo priverstas nutraukti savo karinę karjerą. Tačiau visai neseniai britų istorikas Thomas Weberis, remdamasis archyviniais dokumentais bei Hitlerio pulko draugų laiškais ir dienoraščiais, išsklaidė legendą apie šaunųjį kareivėlį Pirmojo pasaulinio karo apkasuose.

Istorikas aptiko žymaus vokiečių neurochirurgo Otfrido Foersterio susirašinėjimą su amerikiečiais kolegomis. Viename iš laiškų jis užsiminė, kad 1920 metais į jo rankas visai atsitiktinai pateko Hitlerio medicininė kortelė, kurioje jis perskaitė gydytojų parašytą jam diagnozę.
Išaiškėjo, kad Hitlerio trumpalaikį apakimą iššaukė ne dujų ataka, o isterinė ambliopija. Šią retą ligą sukelia psichinis stresas, pavyzdžiui didelė baimė prieš karinius veiksmus. Smegenys neva atsisako fiksuoti žiaurius tikrovės vaizdus ir nebepriima regos nervų signalų, tačiau pats regėjimas išlieka nepažeistas.

Narsaus kareivio tokia liga paprasčiausiai nebūtų palietusi, tačiau Hitleris tokiu nebuvo. Jis dirbo ryšininku štabe ir buvo toli nuo fronto linijos, bendražygiai jį net praminė „užnugario kiaule“. Nepaisant to, Hitleris mokėjo įtikti valdžiai, už ką, Weberio manymu, ir gavo geležinį kryžių.

Aklumą Hitleris gydėsi hipnozės seansais. Gydomąja hipnoze Graifsvaldo (Vokietija) ligoninėje užsiiminėjo profesorius neurologas Edmundas Forsteris. Būtent pas jį pateko apakęs kareivis Hitleris. Du mėnesius Forsteris stengėsi parinkti raktą į šio praradusio tikėjimą savo ateitimi žmogaus sąmonę. Galiausiai profesorius išsiaiškino, kad jo pacientas kenčia nuo liguisto savimylos jausmo ir suprato, kad padėti jam galės taikydamas hipnozę.

Tamsiosios <span style="color: #bf005f;">Hitlerio paslaptys</span> – žiaurusis diktatorius psichiatrų akimis
© Vida Press

Pilnai užtamsintame kambaryje Forsteris įvedė Hitlerį į hipnozinį transą ir pasakė jam: „Tu iš tiesų apakai, tačiau kartą per 1000 metų žemėje gimsta didis žmogus, kurio laukia išskirtinis likimas. Galbūt būtent tau lemta vesti Vokietiją į priekį. Jeigu tai tiesa, tai Dievas čia pat grąžins tau regėjimą“. Ištaręs šiuos žodžius, Forsteris brūkštelėjo degtuką ir uždegė žvakę, Hitleris išvydo liepsną... Adofas buvo tiesiog sukrėstas, juk jis jau seniai prarado viltį kada nors praregėti. Gydytojas net nepagalvojo, kad Hitleris jo pranašiškus žodžius priims taip rimtai.

Psichiatro ir istoriko Davido Lewiso, parašiusio knygą „Žmogus, kuris sukūrė Hitlerį“ (The Man Who Invented Hitler) nuomone, būtent Forsterio dėka Hitlerio galvoje užgimė mintis apie jo didžiąją misiją. Galiausiai tai suprato ir pats Forsteris. Kai 1933 metais Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, profesorius, rizikuodamas savo gyvybe, jo ligos istoriją persiuntė į Paryžių, tikėdamasis, kad ji bus paviešinta.

Deja, leidėjai nesiryžo paviešinti šios ligos istorijos: Vokietija geografiškai buvo visai šalia, o Hitleris tuo metu jau turėjo „ilgas rankas“. Tai liudija bent jau tas faktas, kad Forsterio demaršas nacių lyderiui neliko nežinomas. Praėjus vos dviem savaitėm nuo ketinimo paviešinti Hitlerio ligos istoriją, profesorius žuvo... Pasak Weberio, buvo nužudyti visi, kurie žinojo apie tikrąją Hitlerio ligą, o jo ligos istorija dingo be pėdsako.

Siaubingas meilužis

Savo iškalba Hitleris sukeldavo moterims ekstazę, todėl gerbėjų jis turėjo tikrai daug. Tik moterų likimai po intymaus pabendravimo su fiureriu virsdavo tikru pragaru.

Siuzi Liptauer pasikorė, praleidusi su juo vos vieną naktį. Geli Raubal, Hitlerio dukterėčia, guodėsi draugei: „Hitleris – pabaisa... Tu nepatikėsi, ką jis versdavo mane daryti“. Geli pasitraukimas iš gyvenimo iki šių dienų išliko paslaptimi. Yra žinoma, jog ji mirė nuo kulkos. Savo laiku sklandė gandai, kad Hitleris ją nušovė kilus tarpusavio gičui, pagal oficialią nacių versiją – tai savižudybė.

Vokiečių kino žvaigždė Renata Miuler, vos intymiai suartėjusi su fiureriu, labai pasigailėjo. Kalbama, kad Hitleris šliaužiojo jai po kojomis ir prašė jį spardyti... Jis šaukė: „Aš bjaurus ir susiteršęs. Mušk mane, mušk“. Renata buvo šokiruota, ji maldavo jį keltis, bet jis šliaužiojo aplink ją ir vaitojo. Aktorei vis tik teko jį apkulti ir tai neapsakomai stipriai jį sujaudino. Netrukus po šio „intymaus suartėjimo“ Renata iššoko pro viešbučio langą ir nusižudė.

Eva Braun
Eva Braun
© Vida Press

Eva Braun, kuri ilgiausiai išbuvo su Hitleriu, du kartus bandė žudytis ir galiausiai tai padarė jau būdama diktatoriaus sutuoktinė... Dauguma psichologų ir seksologų abejoja Hitlerio sugebėjimu atlikti normalų lytinį aktą.

Žvėriška pavojaus nuojauta

Įvairių šaltinių duomenimis į Hitlerį buvo pasikėsinta apie penkiasdešimt kartų. Profesionalūs apsaugininkai ir specialiųjų tarnybų pareigūnai neišgali paaiškinti, kaip vokiečių diktatoriui pavyko ne tik išgyventi, bet ir nepatirti nė vieno rimto sužeidimo. Tai, jų manymu, nėra tik laimingas atsitiktinumas ir sėkmė, o tikrų tikriausia mistika.

Iš praktikos žinoma, kad paprastai pakanka 2–3 rimtai parengtų pasikėsinimų (o dažniausiai viso labo vieno), kad jei ne nužudyti, tai bent jau rimtai sužeisti žmogų tikrai galima.

Įdomiausia tai, kad savo gyvybę Hitleriui daugumoje atvejų pavyko išsaugoti dėka savo žvėriškos pavojaus nuojautos. Pavyzdžiui, 1939 metais, kai Georgas Elzeras Miuncheno aludėje buvo suplanavęs sprogimą, Hitleris netikėtai anksti paliko partijos veteranų susitikimo vietą ir tai išgelbėjo jį nuo mirties. Vėliau jis vienam iš savo patikėtinių pasakė: „Mane užvaldė keistas jausmas, kad aš turiu nedelsiant išvykti...“

Hitleris yra prisipažinęs, kad nuo mirties jis yra pabėgęs ne vieną kartą ir tai nebuvo kažkoks atsitiktinumas, o jo paties vidinio balso įspėjimas, kurio klausydamas, jis nedelsiant imdavosi priemonių. Savo vidiniam balsui Hitleris pakluso iki gyvenimo pabaigos.

Tamsiosios <span style="color: #bf005f;">Hitlerio paslaptys</span> – žiaurusis diktatorius psichiatrų akimis
© Vida Press

Ar iš tiesų Hitleris regėdavo ateities vaizdinius? Pykčio priepuolio būsenoje Hitleris tapdavo bepročiu. Moksliniu požiūriu, biocheminė analizė leidžia manyti, kad tokioje ekstazės būsenoje žmogaus kraujyje labai padidėja adrenalino ir anglies dioksido kiekis. Tai gali sukelti smegenų veiklos pokyčius ir perkelti į kitą sąmonės lygmenį. Tokio tipo intoksikacija privesdavo Hitlerį prie to, kad jis krisdavo ant žemės ir įsitvėręs kilimo kamputį, jį kramtydavo, dėl šio poelgio jis net gavo „kilimgraužio“ pravardę.

Hipnozės paveikta Vokietija

Hitlerio mokytojas visam gyvenimui įsiminė keistą paauglio Hitlerio žvilgsnį, kuris pedagogui sukeldavo baimę. Daugelis iš fiurerio aplinkos žmonių kalbėjo apie jo išskirtinius hipnotizuojančius gebėjimus. Ar tai buvo jam įgimta, ar hipnozės jis mokėsi, liko neaišku. Sugebėjimas pavergti žmones labai padėjo Hitleriui skintis kelią į valdžios viršūnes. Galiausiai visa Vokietija buvo užhipnotizuota buvusio kareivėlio.

Generolas Bliumbergas apie Hitlerį yra sakęs taip: „... Aš visada jaučiau iš jo sklindančią ypatingą jėgą. Ji išsklaidydavo visas abejones ir bet kokią galimybę prieštarauti fiureriui, tokiu būdu užtikrinant visišką mano lojalumą...“

Vienas žvalgybos pareigūnas savo atsiminimuose rašė: „Hitlerio žvilgsnis buvo hipnotizuojantis, slopinantis protą ir jausmus visų, patekusių į jo akiratį. Pavyzdžiui, vienas anglas, tikras savo šalies patriotas, nemokėdamas vokiečių kalbos, klausydamas fiurerio kalbos, nevalingai ėmė tiesti ranką, kaip buvo priimta nacių sveikinime ir kartu su įelektrinta minia ėmė šaukti: „Heil Hitler!“

„Pragariškas kokteilis“

Šio neišvaizdaus bepročio, savo laiku užsimojusio užkariauti visą pasaulį žmogaus galvoje buvo tiek daug psichinių nukrypimų, kad juos galima buvo pavadinti „Pragarišku kokteiliu“. Akivaizdūs seksualiniai nukrypimai, hipnotizuojantis poveikis žmonėms, žvėriška galimo pavojaus nuojauta leidžia daryti prielaidą ir apie aiškiaregio sugebėjimus.

Šalia viso to paminėtinas ir Hitlerio polinkis į nekrofiliją, pavyzdžiui, į stalą patiekiant mėsos buljoną, jis jį vadino „lavonų arbata“; valgydamas virtus vėžius, Hitleris būtinai pakomentuodavo pasakojimu apie mirusią senutę, kurią artimi giminaičiai įmetė į upelį kaip masalą vėžių gaudymui; valgant ungurius, jis nepamiršdavo priminti, kad šios žuvys labai mėgsta padvėsiusias kates, todėl jos yra geriausias masalams unguriams gaudyti. Įdėmiau pasižiūrėjus į fiurerio veido išraišką daugelyje nuotraukų, susidaro įspūdis, tarsi jis užuostų kažkokį nemalonų kvapą...

Tamsiosios <span style="color: #bf005f;">Hitlerio paslaptys</span> – žiaurusis diktatorius psichiatrų akimis
© Vida Press

Hitleris pasižymėjo fenomenalia fotografine atmintimi. Manoma, kad tokią atmintį ankstyvame amžiuje turi 4 proc. vaikų, tačiau augdami jie ją praranda. Hitlerio atmintyje puikiai užsifiksuodavo tiek nežymūs architektūriniai elementai, tiek ir didelės apimties tekstai. Diktatorius glumindavo aukščiausius reicho generolus, iš atminties pateikdamas daugybę su ginkluote susijusių skaičių tiek vokiečių armijos, tiek priešininkų.

Fiureris buvo puikus imitatorius. Jis galėjo pamėgdžioti žąsų šnypštimą ir ančių gagenimą, karvių mūkimą, arklių žvengimą ir ožkų mekenimą... Diktatorius pasižymėjo ir puikiais aktoriniais sugebėjimais. Jis visai nesunkiai, pasitelkdamas saviįtaigą, priversdavo save verkti, kas pasisekdavo toli gražu ne kiekvienam profesionalui. Negana to, fiurerio ašaros magiškai veikė publiką ir tik dar labiau sustiprindavo jo sakomos kalbos įtaigumą. Žinodamas šį jo sugebėjimą, Geringas pačioje nacių judėjimo pradžioje kritinėse situacijose tiesiog reikalaudavo: „Hitleris turi atvykti čia ir truputį paverkti!“

Josefas Gebelsas, faktinis nacistinės Vokietijos ideologinis tėvas bei vienas artimiausių Hitleriui žmonių prisipažino visada jautęs stiprų energetinį savo šefo poveikį, jis sakė, kad pabendravęs su Hitleriu, jausdavosi kaip „išsikrovęs akumuliatorius“.

Daugelį Hitlerio veiksmų nulėmė labai gilias šaknis turintis faktorius – nepilnavertiškumo kompleksas. Diktatorius nuolat save lygindavo su didžiais senų laikų užkariautojais ir žūtbūt stengėsi būti pranašesnis už juos. Hitlerio politika buvo paremta labai stipriu pavydu ir jis troško tik vieno – sunaikinti savo priešus.

Nekelia abejonių faktas, kad Hitleriui išsivystė Parkinsono liga, kurią sukelė organinės kilmės smegenų pažeidimas. Tiesa, diktatorius spėjo pasitraukti iš gyvenimo dar iki to, kai ši liga būtų rimtai paveikusi sveikatą ir psichiką. 1942 metais Hitleriui pradėjo drebėta kairioji ranka, o 1945 metais prasidėjo veido mimikos sutrikimai. Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais Hitleris labai sunkiai judėjo ir priminė visišką griuveną. Yra žinoma, kad Parkinsono liga pažeidžia loginį mąstymą ir ligonis būna linkęs kur kas emocionaliau reaguoti į įvykius. Nuo 1941 metų unikali Hitlerio atmintis pavesdavo jį vis dažniau.

Hitlerio portretas psichiatrų akimis

Tai – piktas, kerštingas, nepakantus kritikai, niekinantis kitus, žmogus. Jis visiškai neturėjo humoro jausmo, tačiau jam su kaupu užteko atkaklumo ir pasitikėjimo savimi. Fiureris buvo moteriškos kompleksijos, jis niekada nesportavo, nedirbo fiziškai, jo raumenys buvo silpnai išvystyti. Iš seksualinės pusės jį galima apibūdinti kaip pasyvų mazochistą, galimai su prislopintais homoseksualumo požymiais. Hitlerio nusikaltimų prielaida iš dalies galima laikyti jo kerštą už vaikystėje patirtus pasityčiojimus, o taip pat ir slaptą neapykantą savo silpnybėms.
Hitleris sirgo visa puokšte ligų: neuroze, paranoja, isterija, šizofrenija...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją