Tamsioji H. K. Anderseno asmenybės pusė: psichiniai sutrikimai ir gyvenimo pabaiga vienatvėje

 (33)
Daugumoje savo istorijų Hansas Kristianas Andersenas gerus, tačiau bejėgius personažus panardina į siaubingus išbandymus, o iš 156 jo pasakų 56 baigiasi pagrindinio herojaus mirtimi - rašo portalas kulturologia.ru. Nepasakiška pabaiga, tiesa? Psichologai tikina, kad Anderseno kūryba - jo psichologinės būsenos atspindys. Esą rašytojas buvo neurotiška asmenybė, visą gyvenimą kentėjusi nuo vienatvės ir įvairių fobijų.
<span style="color: #c00000;">Tamsioji H. K. Anderseno</span> asmenybės pusė: psichiniai sutrikimai ir gyvenimo pabaiga vienatvėje
© Vida Press

Anderseno senelis buvo psichiškai nesveikas, motina daug gėrė ir mirė nuo baltosios karštinės - nėra abejonių, kad tokie šeimos narių likimo vingiai stipriai paveikė ir patį rašytoją. Biografai Andersoną apibūdina kaip depresuotą, nesubalansuotą, neramų ir itin irzlų žmogų, kuris be kita ko buvo hipochondrikas - beprotiškai bijojo ligų ir paranojiškai ieškodavo įvairių simptomų.

Rašytojas iš tiesų turėjo daugybę fobijų. Bijojo būti palaidotas gyvas ir sirgdamas visuomet palikdavo raštelį šalia lovos su įspėjimu, kad jis yra gyvas, jei netyčia kam nors pasirodytų kitaip. Dauguma Hanso baimių buvo susijusios su mirtimi - bijojo sudegti, būti nunuodytas ir t.t. Metams bėgant jo fobijos tik stiprėjo. Kartą gerbėjai perdavė rašytojui saldainių dėžutę. Jis, žinoma, bijojo nusinuodyti, todėl pats nevalgė, tačiau saldainiais pavaišino kaimynų vaikus. Kitą rytą įsitikinęs, kad visi sveiki ir gyvi, pabandė saldainius ir pats.

Vaikystėje Andersenas dažnai žaisdavo su lėlėmis, buvo labai minkšto charakterio ir neryžtingas. Vėliau rašytojas pats prisipažino, kad vyriško tvirtumo jis iš tiesų neturi. Mokykloje berniukai jį erzino, nes Andersenas gyveno fantazijų pasaulyje ir pasakojo apie save nebūtas istorijas. „Dažnai mintimis nusikeldavau Dievai žino kur, nesąmoningai žvelgdamas į paveikslais nukabinėtą sieną ir už tai gaudavau velnių nuo mokytojos. Labai mėgau pasakoti kitiems berniukams neįtikėtinas istorijas, kuriose pagrindinį vaidmenį, žinoma, atlikau aš pats. Už tai iš manęs dažnai šaipydavosi“ - sakė pats Andersenas.

Meilės istorijos Anderseno gyvenime buvo tokios pat liūdnos, kaip ir jo pasakose. Rašytojas buvo beviltiškai įsimylėjęs savo globėjo dukrą, tačiau ją ištekino už sėkmingesnio ir perspektyvesnio gerbėjo - advokato. Neabipusė pasirodė ir jo meilė švedų dainininkei bei aktorei Jenny Lind. Būtent jai buvo skirtos pasakos „Lakštingala“ bei „Sniego karalienė“, tačiau gražuolė liko abejinga.

Andersenas visą savo gyvenimą taip ir pragyveno vienišas, o anot biografų - mirė būdamas skaistus. Vienas jų rašė: „Jo potraukis moterims buvo didelis, tačiau baimė prieš jas - dar didesnė“. Štai kodėl, anot psichologų, savo pasakose jis nuolatos kankino dailiosios lyties atstoves: palikdavo jas sušalti, skandindavo, sudegindavo. Liūdnasis pasakotojas, bėgęs nuo meilės.

Andersenas mirė vienumoje po ilgai trukusios ligos. Prieš mirtį jis prisipažino: „Už savo pasakas sumokėjau didelę, nepamatuojamą kainą. Vardan jų atsisakiau savo asmeninės laimės ir paaukojau savo laiką vaizduotei, o ne realiam gyvenimui“.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus