Slaugė atskleidė, ko žmonės labiausiai gailisi prieš savo mirtį

 (145)
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Bronnie Ware – slaugytoja iš Australijos, daug metų dirbusi paliatyviosios pagalbos skyriuje. Ji rūpinosi pacientais paskutinėmis jų gyvenimo savaitėmis ir užrašė priešmirtinius jų pamąstymus, iš kurių dauguma mūsų galėtume pasimokyti. „Kai žmonių būdavo klausima, dėl ko jie labiausiai gailisi, ar ką ji būtų darę kitaip savo gyvenime, dauguma jų kalbėjo apie tuos pačius dalykus“, - teigia B. Ware.

Norėčiau, kad man būtų užtekę drąsos gyventi taip, kaip norėjau, o ne taip, kaip norėjo kiti. „Apie tai kalbama dažniausiai. Kai žmonės suvokia, kad jų gyvenimas priartėjo prie pabaigos ir šviesia galva žvelgia atgal, labai lengva pamatyti, kiek daug jų svajonių taip ir netapo realybe. Daugumai nepavyko įgyvendinti nė pusės to, apie ką jie svajojo. Mirdami jie žino, kad priežastis slypi sprendimuose, kuriuos jie padarė ar kurių jie nepadarė patys. Sveikata žmogui suteikia laisvės, daugelis tai suvokia tik tada, kai jos jau nebeturi“.

Nereikėjo tiek daug dirbti. „Apie tai kalbėjo kiekvienas vyriškos lyties pacientas, kuriuo aš rūpinausi. Jie nematė, kaip augo jų vaikai, mažai laiko skyrė savo žmonoms. Apie tai kalbėjo ir dalis moterų, tačiau kadangi dauguma pacienčių buvo vyresnės kartos, joms neteko dirbti tam, kad prasimaitintų. Visi vyrai, kuriais aš rūpinausi, labai apgailestavo, kad tokią didelę savo gyvenimo dalį atidavė sunkiam darbui.“

Vertėjo rodyti daugiau drąsos ir atvirai kalbėti apie savo jausmus. „Daugybė žmonių malšino savo jausmus tam, kad išsaugotų taikius santykius su kitais. Dėl šios priežasties jų gyvenimas buvo nuobodus, o jie taip ir netapo tokiais, kokiais galėjo tapti. Pyktis ant viso pasaulio ir apgailestavimas – tai dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės suserga“.

Vertėjo daugiau bendrauti su draugais. „Dažniausiai iki paskutinių gyvenimo savaičių žmonės nesuvokė tikrosios draugystės vertės. Daugelis buvo taip stipriai pasinėrę į rūpesčius, kad gyvenimui einant pirmyn prarado itin vertingus draugiškus santykius. Daugelis žmonių apgailestavo neskyrę pakankamai dėmesio ir laiko savo draugams“.

Jei tik būčiau sau leidęs būti laimingesnis. „Neįtikėtina, kaip dažnai girdžiu šiuos žodžius. Didelė dalis iki gyvenimo galo taip ir nesuvokė, kad laimės jausmas – tai jų pačių sprendimas. Žmonės linkę strigti senuose šablonuose ir įpročiuose. Taip vadinamasis įpročio patogumas nustelbia jausmus ir kasdienį gyvenimą. Baimė ką nors keisti vertė apgaudinėti save ir kitus, manant, kad juos viskas tenkina, net ir tada, kai širdies gilumoje jie labai norėjo bent kartą turėti jėgų nuoširdžiai pasijuokti ar pakvailioti.“

Tik nuo mūsų pačių priklauso, koks bus mūsų gyvenimas. Gaila, kad tikroji gyvenimo vertė suvokiama tik pačioje gyvenimo pabaigoje. Dalykai, kurie tampa svarbūs gyvenimo pabaigoje, turėtų būti reikšmingi kur kas anksčiau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją